— Vadinasi, tai tiesa, — pasakė Džesė. — Mano šeima tiki, kad žemė už miesto ribų žudo, bet aš maniau, kad jie meluoja.
Džesės akys nesusikoncentravo į vieną tašką; ji sumirksėjo, pažiūrėjo į Gyvatę, tačiau atrodė, kad jos nemato, tada vėl sumirksėjo ir tarė:
— Jie melavo apie daugelį kitų dalykų. Melavo, kad vaikai būtų paklusnūs…
Vėl nutilusi Džesė užmerkė akis ir, negalėdama iš karto atpalaiduoti viso kūno, raumuo po raumens ji atsipalaidavo, bet atrodė, kad net ir atsipalaidavimas jai kaip agonija. Ji vis dar buvo sąmoninga, bet kai Meridetė neliesdama pasislinko kuo arčiau ir glostė jos plaukus, ji neparodė jokios reakcijos, neištarė žodžio, nenusišypsojo, nežvilgtelėjo. Oda aplink melsvai pilkšvas mėlynes buvo pelenų spalvos.
Staiga Džesė sucypė. Rankomis ji susiėmė už smilkinių ir spaudė juos, nagais draskydama galvos odą. Gyvatė griebė Džesės rankas ir jas atitraukė.
— Ne, — sudejavo Džesė, — oi, ne, palikit mane ramybėje… Mere, man skauda!
Džesė, prieš kelias minutes buvusi silpna, dabar priešinosi ugninga jėga. Gyvatei nieko kito nebeliko, kaip pabandyti švelniai ją sustabdyti, bet tada vidinis diagnostinis balsas grįžo: aneurizma. Džesės smegenyse radiacijos susilpninta kraujagyslė pamažu artėjo prie trūkimo ribos. Kita Gyvatei šovusi mintis buvo dar spontaniškesnė ir galingesnė: melskitės, kad kraujagyslė plėstųsi greitai bei stipriai, ir Džesė mirs lengvai.
Vos tik Gyvatė pajuto, kad Alekso nėra šalia jos ir, vietoj to, kad padėtų susitvarkyti su Džese, nuėjo į kitą palapinės galą, ji išgirdo Smėlio barškutį. Instinktyviai Gyvatė atsisuko ir metėsi link Alekso. Gyvatės petys trenkėsi į Alekso pilvą, o Smėlis gėlė iš vidaus ir tada vyras išmetė lagaminą. Aleksas parkrito ant žemės. Gyvatė pajuto stiprų skausmą kojoje ir, norėdama jam trenkti, atitraukė kumštį, pasižiūrėjo į save.
Gydytoja parkrito ant vieno kelio.
Smėlis susivyniojo ant žemės ir, švelniai judindamas savo barškutį, pasiruošė dar kartą gelti. Gyvatės širdis stipriai plakė. Ji jautė, kaip tvinkčioja jos šlaunis. Gydytojos šlauninė arterija buvo mažiau nei už dešimties centimetrų nuo Smėlio įkandimo į raumenį.
— Kvaily tu! Gal nori nusižudyti?
Gyvatės koja dar keletą kartų sutvinkčiojo, o tada imunitetas neutralizavo nuodus. Ji džiaugėsi, kad Smėlis nepataikė į arteriją. Nuo tokio įkandimo net ir Gyvatė butų trumpam susirgusi, o sirgti laiko nebuvo. Skausmas pamažu lėgo ir perėjo į maudimą.
— Kaip tu gali jai leisti mirti tokiame skausme? — paklausė Aleksas.
— Su Smėliu tu jai būtum suteikęs dar daugiau skausmo.
Slėpdama savo įsiūtį, Gyvatė atsisuko į deimantingąjį, paėmė jį ir leido įšliaužti atgal į lagaminą.
— Nuo barškuolės įgėlimo greitai nemirsi.
Tai ne visiška tiesa, bet Gyvatė buvo pakankamai įsiutusi, kad galėtu jį pagąsdinti.
— Įgėlus barškuolei mirštama nuo infekcijos. Nuo gangrenos.
Aleksas išbalo, bet dar laikydamasis ant kojų piktai žiūrėjo.
Meridetė pašaukė Aleksą. Jis pažvelgė į savo partneres, tuomet vėl atsisuko į Gyvatę ir ilgai įdėmiai į ją žiūrėjo.
— O kaip kita gyvatė? — Aleksas atsuko gydytojai nugarą ir nuėjo į Džesės pusę.
Gyvatė pačiupinėjo Miglos skyriaus sklendę. Atitolindama Džesės, mirštančios nuo Miglos nuodų, vaizdą, ji papurtė galvą. Kobros nuodai greitai nužudytų, nemaloniai, bet greitai. Koks buvo skirtumas tarp skausmo slopinimo sapnais ir skausmo užbaigimo mirtimi? Gyvatė niekada iš pykčio ar gailesčio nėra sąmoningai sukėlusi mirties kitam žmogui. Ji nežinojo, ar dabar galėtų tai padaryti. Ir ar jai reikėtų. Gydytoja negalėjo pasakyti, ar tas nenoras kilo iš apmokymų, ar iš kažkur giliau, kaip kažkokia pagrindinė informacija, kad būtų negerai nužudyti Džesę.
Gyvatė girdėjo, kaip partneriai švelniai kalbasi, ji negirdėjo žodžių, tik balsus ir juos skyrė: Meridetės balsas aiškus, muzikalus, vidutinio tembro; Alekso balsas gilus, murmantis; Džesės balsas uždusęs bei neryžtingas. Kas kelias minutes jie visi nutildavo, o Džesė kovodavo su nauja skausmo banga. Paskutinės Džesės gyvenimo valandos ar dienos atims iš jos jėgas ir dvasią.
Gyvatė atidarė lagaminą ir leido Miglai jos ranka užsliuogti ant pečių. Ji laikė kobrą už galvos, kad ši negalėtų įgelti ir perėjo palapinę.
Visi partneriai pažiūrėjo į Gyvatę, juos ramino tik patikima partnerystė. Atrodė, kad Meridetė akimirką net nepažino Gyvatės. Aleksas pažiūrėjo į kobrą ir vėl į gydytoją, jo veide atsispindėjo santūrumas ir triumfuojanti širdgėla. Norėdama pajusti jų visų skonius, Migla iškišo liežuvį, jos nemirksinčios akys tamsoje atrodė kaip švytintys sidabriniai veidrodžiai. Džesė šnairuodama ir mirksėdama įdėmiai pažiūrėjo. Norėdama pasitrinti akis, Džesė palėkė drebančią ranką, bet prisiminusi sustojo.
— Gydytoja? Prieik arčiau, aš tave blogai matau.
Gyvatė priklaupė tarp Meridetės ir Alekso. Jau trečią kartą ji nežinojo, ką pasakyti Džesei. Atrodė, kad ne Džesė, o ji pati ako, lyg kraujas skverbėsi pro jos tinklaines ir spaudė nervus, o žvilgsnis pamažu nuo skaisčiai raudonos spalvos perėjo į juodą. Gyvatė greitai sumirksėjo ir jai akyse prašviesėjo.
— Džese, aš niekaip negaliu numalšinti tavo skausmo.
Migla švelniai palindo po jos ranka.
— Viskas, ką tau galiu pasiūlyti…
— Pasakyk jai! — subambėjo Aleksas. Jis žiūrėjo taip, lyg būtų suakmenėjęs nuo Miglos žvilgsnio.
— Manai, tai lengva? — atšovė Gyvatė. Bet Aleksas nepažiūrėjo.
— Džese, — tarė Gyvatė, — Miglos natūralūs nuodai gali nužudyti. Jei nori, aš galiu…
— Ką tu sakai? — sušuko Meridetė.
Iš Alekso veido dingo susižavėjęs žvilgsnis. Jis tarė:
— Meridete, patylėk, kaip tu gali pakęsti…
— Abu patylėkit, — tarė Gyvatė. — Sprendžia tik Džesė, o ne kuris nors iš jūsų.
Aleksas susmuko; Meridetė sėdėjo sustingusi, veriamu žvilgsniu žiūrėjo į Džesę ir ilgai nepratarė nė žodžio. Migla pabandė nušliaužti nuo Gyvatės rankos, bet gydytoja ją sulaikė.
— Skausmas nepraeis, — tarė Džesė.
— Ne, — atsake Gyvatė. — Man labai gaila.
— Kada aš mirsiu?
— Galvos skausmą sukelia spaudimas. Aš galėčiau tave nužudyti… bet kada.
Meridetė susigūžė, rankomis užsidengė veidą, bet ji negalėjo būti švelnesnė.
— Dėl apnuodijimo daugiausia turėtum kelias dienas.
Po šių Gyvatės žodžių Džesė krūptelėjo.
— Aš nenoriu daugiau dienų, — Džesė tarė švelniai.
Tarp Meridetės pirštų tekėjo ašaros.
— Brangioji Mere, Aleksas supranta, — tarė Džesė. — Prašau, pasistenk suprasti. Laikas man jus paleisti.
Džesė nematančiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tarė:
— Leisk mums šiek tiek pabūti vieniems, o tada aš jau būsiu dėkinga už tavo dovaną.
Gyvatė atsistojo ir išėjo iš palapinės. Jos keliai drebėjo, o kaklą ir pečius skaudėjo nuo įtampos. Trokšdama, kad naktis jau būtų pasibaigusi, gydytoja atsisėdo ant kieto, rupaus smėlio.
Pažvelgusi į dangų, virš kanjono sienų Gyvatė pamatė siauro ruožo kraštą. Šią naktį debesys atrodė keistai stori ir tiršti, nors mėnulis dar nebuvo taip aukštai, kad jį būtų galima pamatyti, bet vis tiek šiek tiek jo šviesos turėjo nutvieksti dangų.
Staiga Gyvatė suprato, kad debesys visai ne neįprastai stori, bet labai ploni ir judrūs, per ploni, kad išsklaidytų šviesą. Debesys plaukė vėjyje aukštai virš žemės. Jai bestebint, debesys prasiskyrė ir gana aiškiai matėsi juodas, gilus ir mirgantis nuo įvairių šviesos taškelių dangus. Gyvatė žiūrėjo į šviesas danguje, tikėjosi, kad debesys neužtemdys žvaigždžių ir norėjo, kad dabar kas nors būtų šalia jos. Kai kurios iš šių žvaigždžių buvo planetos, o jose gyveno žmonės, kurie galėtų padėti Džesei, jei tik žinotų, kad tokia egzistuoja. Gyvatė svarstė, ar jų planas galėjo pavykti, ar Džesė priėmė pasiūlymą, nes nepaisant šoko ir pasidavimo, jos noras gyventi buvo per didelis.