Выбрать главу

Palapinės viduje kažkas atidengė apvalios formos žibintus. Pro įėjimą sklindanti mėlyna šviesa dengė juodą smėlį.

— Gydytoja, Džesei reikia tavęs.

Meridetė stovėjo lauke, apšviesta mėlynos šviesos, aukšta, liesa ir suvargusi, jos balsas buvo kaip muzika.

Gyvatė nunešė Miglą į vidų. Meridetė daugiau su ja nekalbėjo. Net ir Aleksas į ją žiūrėjo netikrumo ir baimės kupinu žvilgsniu. Bet Džesė pasveikino Gyvatę savo apakintomis akimis. Meridetė su Aleksu stovėjo prieš Džesės lovą kaip sargybiniai. Gydytoja sustojo. Ji nedvejojo dėl savo sprendimo, bet paskutinį žodį turėjo tarti Džesė.

— Prieikit manęs pabučiuoti, — tarė Džesė. — Tada išeikit.

Meridetė staiga apsisuko ir tarė:

— Tu negali prašyti mūsų dabar išeiti.

— Jūs turit pakankamai, kad pamirštumėt.

Nuo silpnumo Džesės balsas drebėjo. Jos plaukai aplink kaktą ir skruostus buvo susipynę į kamuolius, o veide nieko kito nesimatė, tik ištvermingumas, kuris tuoj pereis į išsekimą. Tai matė ir Gyvatė, ir Aleksas, bet Meridetė stovėjo susikūprinusi ir žiūrėjo į grindis.

Aleksas priklaupęs švelniai pakėlė Džesės ranką prie savo lūpų. Jis ją pabučiavo vos ne pagarbiai, į pirštus, į skruostą, į lūpas. Džesė apkabino jį per pečius ir dar šiek tiek pabuvo prisiglaudusi priėjo. Jis lėtai ir tyliai pakilo, pažiūrėjo į Gyvatę ir išėjo iš palapinės.

— Mere, prašau, prieš išeidama atsisveikink.

Įkalbėta Meridetė priklaupė prie Džesės ir nubraukė plaukus nuo jos mėlynėmis nusėto veido, apkabino ją ir laikė prie savęs. Džesė taip pat apkabino Meridetę. Jos neguodė viena kitos.

Meridetė tylomis išėjo, ta tyla užsitęsė ilgiau, nei Gyvatė tikėjosi. Kai žingsniai virto smėlio trynimosi į odą šnabždesiu, Džesė suvirpėjo nuo garso, kuris buvo lyg verksmas, lyg dejonė.

— Gydytoja?

— Aš čia.

Gyvatė pakišo savo delną po Džesės ištiesta ranka.

— Kaip manai, ar planas būtų pavykęs?

— Nežinau, — prisiminusi, kaip kartą jos mokytojai grįžo iš miesto, kuriame rado tik užrakintus vartus ir nenorinčius kalbėti žmones pasakė Gyvatė. — Aš noriu tikėti, kad jis būtų pavykęs.

Džesės lūpos pasidarė tamsiai purpurinės, apatinė lūpa įtrūko. Ji palietė kraują, bet jis buvo skystas kaip vanduo ir kraujavimo nepavyko sustabdyti.

— Tu keliauk toliau, — sušnabždėjo Džesė.

— Kur?

— Į miestą. Tu vis dar gali jų paprašyti.

— Džese, ne…

— Taip. Jie, bijodami visko, kas yra išorėje, gyvena po akmeniniu dangumi. Jie tau gali padėti, o jiems reikia tavo pagalbos. Dar po kelių kartų jie visi išprotės. Pasakyk jiems, kad aš gyvenau ir buvau laiminga. Pasakyk jiems, kad jei jie man būtų pasakę tiesą, aš dabar gal dar gyvenčiau. Jie sakė, kad viskas už miesto žudo, taigi aš pamaniau, jog iš tikrųjų niekas nežudo.

— Aš perduosiu tavo žinutę.

— Nepamišk savęs. Kitiems žmonėms reikia…

Džesei pritrūko oro. Gyvatė tylomis laukė kito nurodymo. Per jos šonus tekėjo prakaitas. Pajutusi jos sielvartą, Migla tvirčiau apsivyniojo aplink ranką.

— Gydytoja.

Gyvatė paplekšnojo Džesei per ranką.

— Merė numalšino mano skausmą. Prašau, išlaisvink mane, kol jis dar negrįžo.

— Gerai, Džese.

Gyvatė nusiėmė Miglą nuo rankos ir tarė:

— Aš pasistengsiu, kad viskas baigtųsi kuo greičiau.

Gražus, pražudytas veidas atsisuko į Gyvatę.

— Ačiū.

Gydytoja džiaugėsi, kad Džesė negalėjo matyti to, kas netrukus įvyks. Kad nuodai patektų į Džesės smegenis ir ją greitai nužudytų, Migla gels į vieną iš miego arterijų po žandikauliu. Gyvatė viską labai atsargiai suplanavo, be jokių asmeniškumų svarstydama, kaip ji gali taip aiškiai mąstyti apie tokį dalyką.

Gyvatė pradėjo kalbėti raminamai ir hipnotizuojančiai.

— Atsipalaiduok, atlenk galvą, užsimerk, apsimesk, kad laikas miegoti…

Laukdama, kol atslūgs įtampa ir nurims lengvas drebulys, Gyvatė virš Džesės krūtinės laikė Miglą. Gydytojos veidu riedėjo ašaros, bet ji žvelgė labai aiškiai. Ji matė, kur pulsuoja Džesės gerklė. Migla kyštelėjo liežuvį ir vėl jį įtraukė. Kobros galva išsiplėtė. Migla buvo pasiruošusi gelti, vos tik Gyvatė ją paleis.

— Gilus miegas ir malonūs sapnai…

Rodydama savo gerklę, Džesė atlošė galvą. Migla slydo Gyvatės rankose. Svarstydama, ar ji privalo tai daryti, gydytoja jautė, kaip jos pirštai atsilenkė ir staiga Džesę apėmė konvulsijos, jos galva loštelėjo atgal, kai viršutinė stuburo dalis išsilenkė lanku. Džesės rankos sustabarėjo, o pirštai išsiskėtė ir susilenkė tarsi gyvulio letenos su nagais. Išsigandusi Migla gėlė. Džesę darkart nupurtė, ji sugniaužė rankas ir tada visa iškart atsipalaidavo. Iš žymių, likusių nuo Miglos įgėlimo, skverbėsi du maži kraujo lašai. Džesė dar drebėjo, bet jau buvo mirusi.

Liko tik mirties kvapas, bedvasis lavonas ir virš jo šnypščianti šalta Migla. Gyvatė svarstė, ar Džesė kokiu nors būdu jautė, kaip kilo įtampa ir ar ji bandė tam pasipriešinti, norėdama išsaugoti šį prisiminimą savo partneriams.

Vis dar drebėdama, Gyvatė padėjo Miglą ir nuvalė kūną taip, tarsi tai dar būtų Džesė. Bet dabar iš jos jau nieko nebuvo likę; jos grožis iškeliavo kartu su jos gyvybe, liko tik mėlynės ir iškamuotas kūnas. Gyvatė užmerkė Džesės akis ir ant veido užtraukė dėmėtą antklodę.

Nešdamasi odinį lagaminą, Gyvatė išėjo iš palapinės. Meridetė ir Aleksas stebėjo, kaip gydytoja artėja prie jų. Pakilo mėnulis; Gyvatė juos matė pilkomis spalvomis.

— Viskas baigta, — tarė ji; jos balsas kažkodėl buvo toks pat, kaip visada.

Meridetė nejudėjo ir nieko nesakė. Aleksas paėmė Gyvatės ranką visai kaip imdavo Džesės ir ją pabučiavo. Nenorėdama jokios padėkos už šio vakaro darbą, Gyvatė atsitraukė.

— Man reikėjo pasilikti su ja, — tarė Meridetė.

— Mere, ji nenorėjo, kad mes pasiliktume.

Gydytoja žinojo, kad jei Meridetė nesiliaus fantazuoti, ji tūkstančiais būdų, kurie bus vienas už kitą baisesni, visada įsivaizduos, kas įvyko.

— Aš tikiuosi, kad tu tuo patikėsi, Meridete, — tarė Gyvatė.

— Džesė tau pasakė: „Mere, išsinešk skausmą“ ir po akimirkos, dar prieš įgeliant mano kobrai, ji mirė. Akimirksniu. Jos smegenyse trūko kraujagyslė. Ji to nepajuto. Ji nepajuto Miglos. Dievai mato, aš tikiu, kad tai tiesa.

— Ar, nepaisant visko, ką mes būtumėm darę, viskas būtų buvę taip pat?

— Taip.

Atrodo, visa tai pakeitė Meridetės nusistatymą ir ji su viskuo susitaikė. Gyvatei tai nieko nekeitė. Ji vis dar žinojo, kad tai ji buvo Džesės mirties priežastis. Matydama, kaip iš Meridetės veido dingo savigrauža, Gyvatė pajudėjo suirusios kanjono sienos link, kur šlaitas vedė į lavos lygumą.

— Kur tu eini? — paklausė ją prisivijęs Aleksas.

— Atgal į savo stovyklą, — niūriai tarė Gyvatė.

— Prašau, palauk. Džesė norėjo, kad tau kai ką perduočiau.