— Kažkas panašaus.
Ateiviška sapnų gyvačių biologija nebuvo panaši nei į virusinę gerų inžineriją, nei į mikrochirurgiją. Žemės virusai negalėjo sąveikauti su chemikalais, kuriuos sapnų gyvatės naudoja vietoj DNR ir gydytojams niekaip nepavyko išgauti nieko panašaus į ateivių gyvačių virusą. Taigi gydytojai negalėjo perkelti sapnų gyvačių nuodų genų į kitą gyvatę ir dar niekam nepasisekė susintetinti visų šimtų nuodų komponentų.
— Aš sukūriau Žaltį, — tarė Gyvatė, — ir kitas keturias sapnų gyvates. Bet daugiau negaliu jų sukurti. Mano rankos nepakankamai stabilios, joms tas pats, kas vakar atsitiko mano keliui.
Kartais Gyvatė galvodavo, ar artrito priežastis buvo tiek pat psichologinė, kiek ir fizinė — reakcija į sėdėjimą laboratorijoje, trunkantį po keletą valandų, subtiliai manipuliuojant mikroskopu ir įtempiant akis, kad kiekvienoje sapnų gyvatėje surastų visus nesuskaičiuojamus vienos ląstelės branduolius. Kelerius metus Gyvatė buvo vienintelė gydytoja, kuriai pavyko transplantuoti genetinę medžiagą į neapvaisintą kiaušinėlį. Jai teko paruošti keletą šimtų, kad galiausiai gautų Žaltį ir keturis jo brolius; net ir taip jos procentas buvo geresnis už tų, kuriems irgi pavykdavo išspręsti šią užduotį. Dar niekas neatrado, kas verčia gyvates subręsti. Todėl gydytojai atsargoje turėjo sušaldytų nesubrendusių kiaušinėlių, paimtų iš mirusių sapnų gyvačių kūnų, bet niekas nesugebėjo jų klonuoti; o šaldytų atsargų, kas tikriausiai buvo sapnų gyvačių sperma, ląstelės buvo per daug subrendusios, kad apvaisintų kiaušinėlius tada, kai juos sumaišydavo mėgintuvėlyje.
Gyvatė tikėjo, jog jos pasisekimas buvo tiek pat laimės, kiek ir technikos, dalykas. Jei jos žmonės turėtų technologiją, reikalingą elektroninio mikroskopo gamybai, kuri aprašyta jų knygose, Gyvatė buvo įsitikinusi, kad rastų genus, nepriklausančius nuo branduolių, molekules, kurių nesimato plika akimi, per mažas, jog būtų transplantuotos, nebent mikropipetė jas atsitiktinai įsiurbtų.
— Aš keliauju į Centrą pristatyti žinutės ir paprašyti ten gyvenančių žmonių padėti mums gauti daugiau sapnų gyvačių. Bet bijau, kad jie atsisakys. Ir jei man teks namo grįžti be sapnų gyvatės, po to kai netekau savosios, aš nežinau, kas atsitiks. Nuo to laiko, kai išvykau, kelios sapnų gyvatės galėjo išsiristi, kelios galėjo būti netgi klonuotos, bet jei ne, man gali neleisti būti gydytoja. Aš negaliu būti gera gydytoja be sapnų gyvatės.
— Jei nėra kitų, jie turėtų jums duoti vieną iš jūsų sukurtų, — tarė Melisa. — Tai vienintelis sąžiningas dalykas.
— Bet tai būtų neteisinga jaunesnių gydytojų, kuriems aš daviau sapnų gyvates, atžvilgiu, — atsakė Gyvatė. — Aš turėčiau keliauti namo ir pasakyti broliui arba seseriai, kad jie negalės tapti gydytojais, jei mūsų turimos sapnų gyvatės nepasidaugins.
Gydytoja giliai atsiduso.
— Aš noriu, kad tu visa tai žinotum. Štai todėl pageidauju, jog tu nukeliautum namo dar prieš mano grįžimą: kad kiekvienas turėtų galimybę tave pažinti. Man reikėjo tave apsaugoti nuo Rašo, bet jei keliausi su manimi, aš nesu garantuota, kas būtų buvę geriau.
— Gyvate! — piktai tarė Melisa. — Nepaisant visko, su jumis man bus geriau nei… nei būti Kalnapusyje. Man nesvarbu, kas nutiks. Net jei man trenksit…
— Melisa! — sukrėsta tiek pat, kiek ir vaikas, sušuko gydytoja.
Melisa nusišypsojo, jos dešinysis lūpų kamputis šiek tiek pakilo.
— Suprantate? — paklausė mergaitė.
— Gerai.
— Man viskas bus gerai, — patikino Melisa. — Nesvarbu, kas nutiks gydytojų poste. Ir aš žinau, kad audros pavojingos. Juk mačiau jus po to, kai susimušėte su keistuoliu, taigi žinau, kad ir jis pavojingas. Bet aš vis tiek noriu keliauti su jumis. Prašau, neverskite manęs keliauti su kuo nors kitu.
— Tu įsitikinusi?
Melisa linktelėjo.
— Gerai, — nusileido Gyvatė ir nusišypsojo. — Aš dar nieko nebuvau įsivaikinusi. Teorijos atrodo visai kitaip, kol nepradedi jų taikyti. Keliausime kartu.
Iš tikrųjų gydytoja buvo dėkinga už bent jau Melisos visišką pasitikėjimą ja.
Kartu, susikibusios už rankų, mojuodamos jomis lyg vaikai, o ne vaikas ir suaugusi moteris, jos ėjo koridoriumi. Tuomet priėjo paskutinį kampą ir Melisa staiga atsitraukė. Pasirėmęs smakrą, Gabrielius sėdėjo prie Gyvatės durų, priėjo šono buvo nešulinis balnas.
— Gabrieliau, — tarė gydytoja.
Gabrielius pakėlė akis ir šį kartą, pamatęs Melisą, nekrūptelėjo.
— Labas, — pasakė Gabrielius Melisai. — Aš atsiprašau.
Melisa pasisuko į Gabrielių taip, kad nesimatytų baisiausia rando vieta, ir prašneko:
— Viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš prie to įpratusi.
— Tą naktį aš nebuvau visiškai pabudęs… — Gabrielius pamatė Gyvatės žvilgsnį ir nutilo.
Melisa pažiūrėjo į jos ranką suspaudusią gydytoją, tada į Gabrielių ir vėl į gydytoją. Ji išlemeno:
— Geriau aš eisiu paruošti žirgų.
— Melisa…
Gyvatė ištiesėjai ranką, bet mergaitė pabėgo. Gydytoja pažiūrėjo, kaip ji nueina, atsiduso ir atidarė duris į kambarį. Gabrielius atsistojo.
— Aš atsiprašau, — pakartojo Gabrielius.
— O tu tikrai gabus.
Gyvatė įėjo į vidų, paėmė nešulinius balnus ir numetė juos ant lovos.
Gabrielius nusekė paskui gydytoją.
— Prašau, nepyk ant manęs.
— Aš nepykstu. Vakar pykau, bet dabar ne.
— Džiaugiuosi.
Gabrielius atsisėdo ant lovos ir stebėjo, kaip Gyvatė pakuojasi.
— Aš pasiruošęs išvykti. Bet norėjau atsisveikinti. Ir padėkoti. Ir aš atsiprašau…
— Ne, gana atsiprašinėjimų, — pertraukė jį gydytoja.
— Gerai.
Gyvatė sulankstė švarius dykumų chalatus ir sudėjo juos į nešulinį balną.
— O kodėl man nekeliavus su tavimi?
Neramiai, alkūnes pasidėjęs ant kelių, Gabrielius pasilenkė į priekį.
— Bus lengviau keliauti su kažkuo, su kuo galėsi pasikalbėti, nei keliauti vienai.
— Aš nebūsiu viena. Melisa keliaus su manimi.
— O.
Atrodė, kad Gabrielius įsižeidė.
— Aš ją įsivaikinsiu, Gabrieliau. Kalnapusyje jai ne vieta — visai kaip ir tau dabar. Galiu jai padėti, bet dėl tavęs negaliu nieko padaryti. Nebent priversčiau būti priklausomą nuo manęs. Aš to daryti nenoriu. Tu niekada neatrasi savo stiprybių, jei nebūsi laisvas.
Į krepšį Gyvatė įdėjo maišelį su dantų pudra, šukas, aspiriną bei muilą, užsegė atvartą ir atsisėdo. Gydytoja paėmė Gabrieliaus švelnią, stiprią ranką.
— Čia tau per sunku. Su manim būtų per lengva. Nė vienas būdas netinka.
Gabrielius pakėlė Gyvatės įdegusią, randuotą ranką ir ją pabučiavo.
— Matai, kaip greitai mokaisi?
Kita ranka gydytoja perbraukė šviesius, gražius Gabrieliaus plaukus.
— Ar dar kada nors pamatysiu tave?
— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Tikriausiai ne.
Ji nusišypsojo ir pridūrė:
— Tau nereikės.
— Aš norėčiau, — ilgesingai tarė Gabrielius.
— Keliauk į pasaulį, — patarė gydytoja. — Paimk gyvenimą į savo rankas ir paversk jį tokiu, kokiu nori.
Gabrielius atsistojo, pasilenkė ir pabučiavo Gyvatę. Keldamasi gydytoja jį taip pat pabučiavo, bet švelniau, nei pati to norėjo: ji troško, kad jie turėtų daugiau laiko, kad susitiktų po metų ar panašiai. Gydytoja ištiesė pirštus ant Gabrieliaus nugaros ir jiedu stipriai apsikabino.
— Viso gero, Gabrieliau.
— Lik sveika, Gyvate.
Už Gabrieliaus švelniai užsidarė durys.