Pasekęs Fedo pavyzdžiu, Arevinas atsisėdo. Jis jautėsi nepatogiai; juk įpratęs sėdėti ant žemės sukryžiavęs kojas.
— Ką tu nori pasakyti?
— Ar jūs Gyvatės draugė? — paklausė Arevinas. — Ar tik jos mokytoja?
Arevinas pagalvojo, kad gydytoja pasijuoks iš jo, bet ji rūsčiai pažvelgė į atvykėlį.
— Jos draugė.
— Sidabre davė Gyvatei jos vardą, — paaiškino Fedas. — Negi galvojai, kad norėsiu, jog pasikalbėtum su bet kuo?
Bet vis tiek Arevinas dvejojo, ar jam reikėtų pasakoti, kas įvyko, šiai mielai moteriai, nes jis puikiai prisiminė Gyvatės žodžius: „Mano mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį turiu aš, ir jie bus nusivylę.“ Gal Sidabre taip nusivils, jog ištrems Gyvatę.
— Pasakyk man, kas negerai, — tarė Sidabre. — Gyvatė mano draugė ir aš ją myliu. Tau nereikia manęs bijoti.
Tą dieną Arevinas antrą kartą papasakojo visą istoriją, šį kartą įdėmiai stebėdamas Sidabrės veidą. Jos išraiška nepasikeitė. Aišku, po visų patyrimų ji galėjo geriau nei jaunasis Fedas suprasti, kas atsitiko.
— O, — tarė moteris. — Gyvatė keliavo per dykumą.
Senolė papurtė galvą ir pridūrė:
— Mano drąsus ir impulsyvus vaikas.
— Sidabre, — pasiteiravo Fedas, — ką mes galime padaryti?
— Nežinau, mano brangusis.
Moteris atsiduso:
— Norėčiau, kad ji būtų grįžusi namo.
— Juk mažos gyvatės miršta, — tarė Arevinas. — Tikriausiai kitas prarado netyčia. Ką daryti?
— Jos ilgai gyvena, — pasakė Fedas. — Kartais ilgiau už savo gydytojus. Jos sunkiai veisiasi.
— Kiekvienais metais mes apmokome vis mažiau žmonių, nes mums nepakanka sapnų gyvačių, — švelniu balsu prabilo Sidabre.
— Dėl savo meistriškumo Gyvatė turėtų gauti kitą gyvatę, — pastebėjo Arevinas.
— Negalima duoti to, ko nėra, — paprieštaravo Sidabre.
— Ji galvojo, kad kelios gimė.
— Tik keletas iš kiekvieno inkubatoriaus, — liūdnai tarė moteris.
Fedas nusisuko ir pasakė:
— Vienas iš mūsų gali apsispręsti nebaigti savo apmokymų…
— Fedai, — subarė Sidabre, — dabar net jums neužtenka sapnų gyvačių. Negi manai, kad Gyvatė paprašytų tavęs grąžinti tą sapnų gyvatę, kurią ji tau davė?
Vis dar nežiūrėdamas nei į Sidabrę, nei į Areviną, Fedas gūžtelėjo pečiais.
— Jai nereikėtų prašyti. Aš pats jai atiduočiau.
— Mes negalime nuspręsti be Gyvatės, — tarė Sidabre. — Ji turi grįžti namo.
Suprasdamas, kad bus nelengva išspręsti dilemą ir be įvykio paaiškinimo Gyvatei gauti atleidimą, Arevinas pažvelgė žemyn į savo rankas.
— Jums nereikėtų bausti Gyvatės už mano klano klaidą, — darkart priminė Arevinas.
Sidabre papurtė galvą.
— Tai ne bausmės klausimas. Bet ji negali būti gydytoja, neturėdama sapnų gyvatės. Aš neturiu nė vienos, kad galėčiau jai duoti.
Kartu jie sėdėjo tyloje. Po kelių minučių Arevinas svarstė, ar Sidabre užmigo. Kai Sidabre, neatitraukusi žvilgsnio nuo vaizdo už lango, prabilo, Arevinas krūptelėjo.
— Ar tu toliau jos ieškosi?
— Taip, — nedvejodamas atsakė Arevinas.
— Kai ją rasi, prašau, pasakyk, kad grįžtų namo. Taryba susitiks su ja.
Fedas pakilo, Arevinas, pajutęs nesėkmės ir depresijos skonį, suprato, kad juos išprašo.
Praeidami pro darbo kambarius ir juose stovinčius keistus prietaisus, keistas šviesas, keistus kvapus, jie ėjo atgal į lauką. Saulė leidosi sujungdama ilgus šešėlius į naktį.
— Kur man ieškoti? — staiga paklausė Arevinas.
— Ko?
— Aš atvykau čia, nes maniau, kad Gyvatė keliauja namo. Dabar nebežinau, kur ji galėtų būti. Jau beveik žiema. Jei prasidėjo audros…
— Ji žino, kad geriau neužstrigti žiemos metu dykumoje, — atsakė Fedas. Ne, tikriausiai kažkam prireikė pagalbos ir jai teko nukrypti nuo maršruto į namus. Gal jos pacientas centriniuose kalnuose. Ji bus kažkur į pietus nuo čia, Vidurkelyje ar Naujajame Tibete, ar Kalnapusyje.
— Gerai, — dėkodamas už bet kokią galimybę, tarė Arevinas.
— Keliausiu į pietus.
Bet Arevinas galvojo, ar Fedas taip kalba dėl neabejojamo pasitikėjimo savimi, ar dėl savo jaunystės.
Fedas atvėrė priekines ilgo, žemo namo duris. Viduje buvo nemažai vietos. Fedas krito ant gilios sofos. Arevinas, palikęs nuošalyje visus mandagumus, atsisėdo ant grindų.
— Tuoj vakarieniausim, — tarė Fedas. — Dabar kambarys šalia manojo yra laisvas, gali juo pasinaudoti.
— Gal aš jau keliausiu, — atsakė Arevinas.
— Šįvakar? Kvaila šiose vietose joti naktį. Iš ryto mes tave rasime uolos pačioje. Bent jau pasilik iki rytojaus.
— Jei tu taip patari.
Iš tikrųjų Arevinas jautėsi labai apsnūdęs. Jis nusekė paskui Fedą į laisvą kambarį.
— Atnešiu tavo krepšį, — pareiškė Fedas. — Pailsėk. Atrodo, kad tau to reikia.
Arevinas lėtai atsisėdo ant lovos krašto.
Prie durų Fedas atsisuko:
— Paklausyk, aš norėčiau padėti. Ar galėčiau ką nors dėl tavęs padaryti?
— Ne, — atsakė Arevinas. — Ačiū. Man labai patogu.
Fedas gūžtelėjo pečiais ir tarė:
— Gerai.
Juodo smėlio dykuma tęsėsi iki horizonto, plokščia ir tuščia, nebuvo jokio ženklo, kad kažkas būtų ja keliavęs. Karščio bangos kilo kaip dūmai. Pastovaus vėjo dar nebuvo, bet prekeivių maršruto pėdsakai jau paslėpti: užpustyti besikeičiančių žiemos vėjų. Prie centrinių kalnų rytinės viršūnės Gyvatė ir Melisa žvelgė į nematomą savo kelionės tikslą. Jos nulipo nuo žirgų, kad šie pailsėtų. Melisa prie naujo Voverio balno pririšo dirželį, tuomet pažvelgė ten, iš kur jos atjojo, žemyn į slėnį, kur anksčiau buvo jos namai. Miestas stūksojo prie stataus kalno šlaito, virš derlingos slėnio žemės. Mėnulio šviesoje žėrėjo langai ir juodo stiklo plokštės.
— Dar niekad nesu buvus taip toli nuo ten, — nustebusiu balsu tarė Melisa. — Niekad per visą savo gyvenimą.
Mergaitė nusigręžė nuo slėnio į Gyvatę ir tarė:
— Ačiū, Gyvate.
— Prašom, Melisa.
Melisa nuleido akis. Jos dešinysis skruostas, tas neranduotas, paraudo.
— Aš noriu kai ką pasakyti.
— Apie ką?
— Apie savo vardą. Rasas sakė tiesą, jis netikras…
— Nesvarbu. Man tu Melisa. Vaikystėje aš taip pat turėjau kitą vardą.
— Bet jie suteikė jums tą vardą. Tai garbė. Jūs jo nesusigalvojote, kaip tai padariau aš.
Jos vėl užsėdo ant žirgų ir patraukė gerai pramintu vingiuotu taku.
— Bet aš galėjau atsisakyti suteikto vardo, — tarė Gyvatė. — Jei būčiau tai padariusi, aš bučiau pati išsirinkusi sau vardą, kaip tą daro visi kiti gydytojai.
— Galėjote atsisakyti savo vardo?
— Taip.
— Bet jie retai tokį suteikia! Aš taip girdėjau.
— Tai tiesa.
— Ar kas nors kada nors pasakė, kad jo nenori?
— Ne, kiek aš žinau. Nors aš tik ketvirta, nedaugeliui žmonių pasitaikė tokia galimybė. Kartais aš gailiuosi, kad jį priėmiau.
— Bet kodėl?
— Dėl atsakomybės.
Gyvatės ranka buvo ant gyvačių lagamino šono. Po keistuolio užpuolimo ji pradėjo dažniau liesti lagaminą. Gydytoja patraukė ranką nuo švelnios odos. Gydytojai yra linkę mirti gan jauni arba gyventi labai ilgai. Prieš ją buvusi Gyvatė mirė būdama tik keturiasdešimt trejų, bet kitos dvi išgyveno po šimtmetį. Gyvatės kūnas buvo puikus, kad pragyventų jas, bet kol kas jai nepasisekė.