Gyvatė atsitraukė akimirkai atgal, nes jai skaudėjo ranką.
— Pačiu laiku baigei triukšmauti.
Išgirdusi balsą, Gyvatė pašoko ir pasisuko į jį, bet nieko nebuvo. Vietoj nišos plokštė įsitraukė į uolą ir atsirado langas. Išblyškęs, vešliais raudonais plaukais vyras pažvelgė į gydytoją.
— Ką tu sau galvoji belsdama į duris po to, kai mes jau užsidarėme?
— Noriu įeiti, — atsakė Gyvatė.
— Tu ne miesto gyventoja.
— Ne. Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja.
Jis nepasakė — kaip priimta ten, kur Gyvatė užaugo — savo vardo. Gydytoja į tai neatkreipė dėmesio, nes jau beveik įprato, kad mandagumas skyrėsi įvairiose vietovėse. Bet Gyvatė nustebo, kai jis vėl iškišo galvą ir nusijuokė. Ji suraukė antakius ir laukė, kol jis kalbės.
— Tai jie nebesiunčia senų sugriuvėlių maldauti, ar ne? Dabar jaunų eilė!
Vyras darkart nusijuokė.
— Maniau, kad jie parinks ką nors gražų.
Iš jo tono Gyvatė suprato, kad ją įžeidė. Ji gūžtelėjo pečiais.
— Atidarykite vartus.
Vyras nustojo juokęsis.
— Pašalinių mes neįsileidžiame.
— Aš atnešiau draugės žinutę jos šeimai. Noriu ją perduoti.
Akimirką vyras žvelgė žemyn ir neatsakė.
— Visi šiemet iškeliavę žmonės jau sugrįžo.
— Ji išvyko labai seniai.
— Tu mažai žinai apie miestą, jei tikiesi, kad aš lakstysiu aplink ir ieškosiu kažkokio bepročio šeimos.
— Aš nežinau nieko apie jūsų miestą. Bet iš jūsų žvilgsnio matau, kad jūs susijęs su mano drauge.
— Ką tai turėtų reikšti?
Vyras pirmą kartą atsitraukė.
— Ji man sakė, kad jos šeima susijusi su vartų prižiūrėjimu. Ir aš matau — plaukai, kakta… akys kitokios. Jos rudos.
Šio gyventojo akys buvo šviesiai žalios.
— Ar ji neminėjo, — beveik sarkastiškai tarė jaunuolis, — kuriai šeimai ji konkrečiai priklauso?
— Valdančiajai.
— Minutėlę, — lėtai tarė vyras.
Vyras pažvelgė žemyn ir jo rankos dingo iš Gyvatės akių, bet kai ji priartėjo, nieko už „lango“ krašto nesimatė, nes tai buvo ne langas, o stiklinė plokštė su judančiu vaizdu. Nors ir krūptelėjo, gydytoja susivaldė. Ji vis dėlto žinojo, kad miesto gyventojai turėjo daugiau technologijų nei jos žmonės. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji čia.
Jaunasis vyras lėtai pažvelgė aukštyn, jo vienas antakis įslinko iš nuostabos.
— Man teks pakviesti kai ką kitą su jumis pasikalbėti.
Atvaizdas ant stiklinės plokštės išsisklaidė į įvairiaspalves linijas.
Kurį laiką nieko nevyko. Gyvatė pasilenkė per negilią nišą ir pasižvelgė.
— Melisa!
Nesimatė nei vaiko, nei žirgų. Per vasaros medžius Gyvatė matė beveik visą vandens telkinį, bet keliose vietose dar žaliuojantys lapai dengė du žirgus ir vaiką.
— Melisa! — darkart pašaukė Gyvatė.
Ir vėl niekas neatsiliepė, bet vėjas galėjo nunešti jos balsą. Netikras langas pajuodo. Gyvatė jau norėjo eiti susirasti dukterį, bet langas vėl atgijo.
— Kur tu? — ištarė naujas balsas. — Grįžk atgal.
Gyvatė darkart pažvelgė į tolį ir nenoriai grįžo prie plokštės su vaizdu.
— Tu labai nuliūdinai mano pusbrolį, — tarė vaizdas.
Gyvatė krūptelėjo pamačiusi vaizdą, nes kabėtojas buvo labai panašus į Džesę, daug labiau nei jaunesnis vyras. Tai buvo Džesės dvynys, nes jos šeima buvo gimta. Kai figūra vėl prabilo, Gyvatę užplūdo mintys, kad atranka galėjo būti naudinga perduodant norimus bruožus, jei tik eksperimentatorius yra pasiruošęs kelioms įspūdingoms nesėkmėms iš visų rezultatų. Gydytoja nebuvo nusiteikusi patirti tokias nesėkmes, kai reikalas liečia žmonių gimimą.
— Alio? Ar šis daiktas veikia?
Raudonplaukė figūra rūpestingai pažvelgė į Gyvatę ir triukšmingas traškesys lydėjo jos balsą. Džesės balsas buvo malonus ir žemas, bet ne toks žemas. Gydytoja suprato, kad kalbasi su vyru, o ne su moterimi, kaip ji pamanė iš panašumo. Tuomet tikrai ne Džesės dvynys. Gyvatė svarstė, ar miestiečiai klonuoja žmones. Jei jie tai darė dažnai, galėjo gauti kryžminių lyčių klonus, galbūt jie naudojosi metodais, kurie buvo geresni nei tie, kuriuos sapnų gyvačių veisimui naudojo gydytojai.
— Aš jus girdžiu, jei tai turite galvoje, — pasakė Gyvatė.
— Gerai. Ko tu nori? Pamatęs, kaip atrodo Ričardas, aš susirūpinau.
— Aš turiu žinutę, jei jūs esate tiesioginis žvalgytojos Džesės giminaitis, — tarė Gyvatė.
Staiga vyro rausvi skruostai pabalo.
— Džesės?
Vyras papurtė galvą, tuomet susivaldė.
— Ar per tiek metų ji labai pasikeitė, ar aš visai nepanašus į jos tiesioginį giminaitį?
— Ne, — tarė Gyvatė. — Jūs atrodote kaip giminaitis.
— Ji mano vyresnioji sesuo, — tarė vyras. — O dabar, manau ji nori sugrįžti ir vėl būti vyriausia, o aš turėsiu vėl būti jaunesniu?
Jo balse skambėjęs kandumas atrodė kaip išdavystė; Gyvatei tai buvo kaip šokas. Žinia apie Džesės mirtį nesuteiks jos jaunesniam broliui skausmo, o kaip tik džiaugsmo.
— Ji grįžta, ar ne? — tarė vyras. — Ji žino, kad taryba ją paskirs mūsų šeimos galva. Velniai ją rautų! Aš irgi galėjau neegzistuoti dvidešimt metų.
Gyvatė klausėsi vyro, o jos gerklę vis labiau veržė apmaudas. Nepaisant Džesės brolio pasipiktinimo, jei gydytoja būtų išgelbėjusi ją, jos žmonės būtų ją priėmę atgal, pasveikinę sugrįžus: jei jie galėtų, jie būtų ją išgydę.
Gyvatė gan sunkiai prabilo:
— Gal žinutę reikėtų perduoti tarybai?
Gydytoja norėjo pasikalbėti su kuo nors, kam rūpėjo, su kuo nors, kas Džesę mylėjo, ne su tuo, kas pasijuoktų ir padėkotų už jos nesėkmę.
— Tai šeimos reikalas, ne tarybos. Džesės žinutę turėtum perduoti man.
— Man būtų geriau, jei kalbėtumėm akis į akį.
— Aš manau, kad būtų, — tarė jis. — Bet tai neįmanoma. Mano pusbroliai yra prieš pašalinių įleidimą…
— Žinoma, tokiu atveju…
— … o be to, aš negalėčiau, net jei ir norėčiau. Vartai užrakinti iki pavasario.
— Aš netikiu tavimi.
— Tai tiesa.
— Džesė būtų mane įspėjusi.
Vyras prunkštelėjo.
— Ji tuo niekad netikėjo. Išvyko būdama vaikas, o vaikai niekad iš tikrųjų netiki. Jie žaidžia lauke iki paskutinės minutės, apsimesdami, kad jų negali palikti už užrakintų durų. Taigi kartais mes išleidžiame vieną, kuris sulaužo taisykles.
— Ji nustojo tikėti beveik viskuo, ką tu sakai.
Gyvatės balsas įsitempė nuo pykčio.
Džesės brolis tyčia akimirkai nusuko žvilgsnį kitur. Jis vėl pažvelgė į Gyvatę.
— Na, aš tikiuosi, kad tiki tuo, ką tau dabar sakau. Kaupiasi audra, todėl patariu perduoti man žinutę, kad spėtum susirasti pastogę.
Net jei jis ir melavo, jis neketino Gyvatės įleisti. Gydytoja to nesitikėjo.
— Jos žinutė tokia, — tarė Gyvatė. — Ten ji buvo laiminga ir nori, kad tu liautumeis meluoti savo vaikams apie tai, kaip viskas yra už miesto.
Džesės brolis spoksojo į Gyvatę, laukė, tuomet staiga nusišypsojo ir garsiai nusijuokė.
— Tai viskas? Nori pasakyti, kad ji negrįžta?
— Ji negali grįžti, — pasakė Gyvatė. — Ji mirė.
— Mirė? — švelniai paklausė vyras.
— Aš negalėjau jos išgelbėti. Jai lūžo stuburas…