— Taip, — tarė Arevinas. — Aš ieškau gydytojos Gyvatės. Tikėjausi, kad ją rasiu jūsų mieste.
— Kodėl manai, kad čia ją rasi?
Jei su visais keliautojais Kalnapusyje kalbėjo taip nemandagiai, Arevinas stebėjosi, kaip jis sugebėjo taip klestėti.
— Jei jos čia nėra ir ji niekuomet nepasiekė kalnų, tai vis dar turi būti vakarinėje dykumoje. Artėja audros.
— Kodėl tu jos ieškai?
Arevinas leido sau šiek tiek susiraukti, nes jos klausimas peržengė visas mandagumo ribas.
— Nemanau, kad tai yra jūsų reikalas, — tarė Arevinas. — Jei jūsų namuose neegzistuoja paprastas mandagumas, aš paklausiu kitur.
Arevinas apsisuko ir vos neatsitrenkė į du žmones su ordinais ant apykaklių bei grandinėmis rankose.
— Prašau eiti su mumis.
— Dėl kokios priežasties?
— Įtarimas užpuolimu, — atsakė kitas.
Apstulbęs Arevinas pažvelgė į vyrą.
— Užpuolimu? Aš čia tik kelios minutės.
— Tai bus nustatyta, — tarė pirmoji.
Ji ištiesė rankas Arevino riešų link, kad uždėtų jam grandines. Arevinas priešindamasis atsistūmė, bet moteris jo nepaleido. Jis priešinosi ir abu žmonės priėjo priėjo. Po akimirkos visi tarpusavyje stumdėsi ir su nuolatiniais lankytojais padrąsinamai rėkė. Arevinas trenkėsi į abu savo užpuolikus ir beveik atsistojo. Kažkas sudužo į Arevino galvos šoną. Jis pajuto silpnumą keliuose ir nugriuvo.
Pabudo mažame akmeniniame kambaryje su vieninteliu langu. Jam labai skaudėjo galvą. Arevinas nesuprato, kas atsitiko, kadangi prekeiviai, kurie pardavinėjo audinius, apie Kalnapusį atsiliepė kaip apie gerų žmonių vietą. Galbūt šie banditai užpuola tik pavienius keliautojus, o turtingus karavanus palieka ramybėje. Nebebuvo Arevino diržo su visais pinigais ir peiliu. Jis nesuprato, kodėl negulėjo negyvas kokioje alėjoje. Bent jau buvo be grandinių.
Lėtai sėsdamasis, palaukdamas, kai pajusdavo svaigulį, Arevinas apsidairė aplinkui. Koridoriuje jis išgirdo žingsnius, pašoko, suklupo, vėl atsistojo ir pažvelgė per grotuotą mažutę ertmę duryse. Žingsniai nutolo.
— Ar taip jūs elgiatės su miesto svečiais? — sušuko Arevinas.
Vyro balsas buvo ir gerokai sutrikęs, ir piktas.
Niekas neatsiliepė. Arevinas paleido grotas ir atsisėdo atgal ant grindų. Įkalinimo vietoje jis matė tik akmenines sienas. Net jei Arevinas pajudintų sunkią medinę lovą ir ant jos atsistotų, langas vis tiek būtų per aukštai, kad galėtų jį pasiekti. Visa kambario šviesa atsispindėjo nuo neryškios saulėtos dėmės ant viršutinės sienos. Kažkas nuvilko Arevino chalatą, nuavė batus ir nepaliko nieko, išskyrus jo ilgus jojimo apatinius.
Lėtai save ramindamas, Arevinas atsisėdo laukti.
Netvirti žingsniai — šlubas žmogus, lazda — koridoriumi artėjo prie celės. Šįkart Arevinas paprasčiausiai laukė.
Sutraškėjo raktas ir durys atsivėrė. Sargybinės, dėvinčios tokius pačius medalius, kaip ir praėjusios nakties užpuolikai, atsargiai įėjo pirmos. Jų buvo trys, jos spoksojo į Areviną, atrodo, dėl to, kad jis nesugebėjo tą naktį nugalėti tų dviejų. Arevinas nebuvo patyręs mušeika. Jo klane suaugusieji švelniai išskirdavo besipešančius vaikus ir bandydavo juo nuraminti žodžiais.
Pasiremdamas į padėjėją ir į lazdą, į celę įėjo stambus juodaplaukis vyras. Arevinas su juo nepasisveikino ir nepakilo. Keletą minučių jie ramiai vienas į kitą žiūrėjo.
— Gydytoja saugi, bent jau nuo tavęs, — tarė stambusis vyras.
Vyro padėjėjas jį paliko ir nuėjo iš koridoriaus atnešti jam kėdę. Kai vyras atsisėdo, Arevinas pastebėjo, kad jis šlubas ne iš prigimties, o yra sužeistas: jo dešinė koja buvo stipriai apibintuota.
— Ji ir jums padėjo, — tarė Arevinas. — Tai kodėl jūs nusiteikę prieš tuos, kurie jos ieško?
— Tu gerai apsimeti. Bet tikiuosi, kad po kelių dienų stebėjimo tu vėl pradėsi kliedėti.
— Aš neabejoju, kad pradėsiu kliedėti, jei ilgam mane čia paliksite vieną, — atkirto Arevinas.
— Negi manai, kad vėl leisime tau laisvai sekti gydytoją?
— Ar ji čia? — be susilaikymo, neramiai paklausė Arevinas. — Ji turėjo saugiai pereiti dykumą, jei jūs ją matėte.
Kelias sekundes tamsiaplaukis vyras žiūrėjo į Areviną.
— Aš nustebęs, kad tu kalbi apie jos saugumą, — pastebėjo vyras. — Bet manau, kad iš keistuolio reikia tikėtis nepastovumo.
— Keistuolio!
— Nusiramink. Mes žinome, kad ją užpuolei.
— Užpuoliau?.. Ją užpuolė? Ar jai viskas gerai? Kur ji?
— Manau, kad jai bus saugiau, jei tau nieko nesakysiu.
Norėdamas kaip nors sutelkti savo mintis, Arevinas nusisuko. Jį užvaldė keistas sutrikimo ir palengvėjimo jausmas. Gyvatė bent jau perėjo dykumą. Ji turėtų būti saugi.
Per plyšį akmeniniame bloke prasiskverbė šviesa. Bandydamas nusiraminti, Arevinas pažvelgė į šveičiančią vietą.
Beveik šypsodamasis jis pakėlė akis ir pasakė:
— Tai kvailas argumentas. Paprašykite, kad ji ateitų su manimi susitikti. Ji jums pasakys, kad mes draugai.
— Tikrai? Ką mums pasakyti jai, kas nori su ja susitikti?
— Pasakykit jai… vienintelis, kurio vardą ji žino.
Stambusis vyras užsirūstino:
— Jūs barbarai ir jūsų prietarai!..
— Ji žino, kas aš toks, — nekreipdamas dėmesio jo pyktį tarė Arevinas.
— Tu galėtum pažvelgti gydytojai į akis?
— Pažvelgčiau!
Stambusis vyras atsilošė kėdėje ir pažvelgė į savo padėjėją.
— Na, Brajanai, jis tikrai nekalba kaip keistuolis.
— Ne, sere, — pritarė senolis.
Stambusis vyras žiūrėjo į Areviną, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas į celės sieną už Arevino.
— Aš svarstau, ką Gabrielius…
Vyras nutilo, tuomet pažvelgė į padėjėją.
— Kartais tokiose situacijose jis tikrai turėdavo gerų minčių.
Vyras buvo šiek tiek susigėdęs.
— Taip, mere, turėdavo.
Tyla truko ilgiau ir buvo labiau slegianti. Arevinas žinojo, kad po kelių minučių sargybiniai, meras ir senasis vyras Brajanas atsistos ir paliks jį vieną ankštoje celėje. Arevinas pajuto, kaip lašas prakaito nurieda jo šonu.
— Na… — tarė meras.
— Sere?.. — dvejojančiu balsu pasakė viena iš sargybinių.
Meras atsisuko į ją ir paragino:
— Na, kalbėk. Aš nekaltų žmonių neįkalinu, bet neseniai aš paleidau keletą bepročių.
— Vakar, kai mes jį suėmėm, jis nustebo. Dabar aš manau, kad jo nustebimas buvo tikras. Ponia Gyvatė kovėsi su keistuoliu, mere. Aš mačiau ją, kai ji grįžo. Ji laimėjo kovą ir buvo labai nubrozdinta. O ant šito vyro nėra net mėlynės.
Išgirdęs, kad Gyvatė buvo sužeista, Arevinas turėjo prisiversti nepaklausti, ar jai viskas gerai. Bet jis nieko nemaldaus iš šių žmonių.
— Atrodo, kad tai tiesa. Tu labai pastabi, — meras tarė sargybinei. — Ar turi mėlynių? — paklausė meras Arevino.
— Ne.
— Atleisi, jei pareikalausiu tai įrodyti?
Akivaizdžiai rodydamas, kad jam nepatinka ta mintis, jog teks nusirengti nepažįstamųjų akivaizdoje, Arevinas atsistojo. Jis atlaisvino savo apatinius ir leido jiems nusmukti iki kulkšnių. Leidosi apžiūrimas mero ir tada lėtai nusisuko. Paskutinę akimirką Arevinas atsiminė, kad praėjusią naktį jis įsivėlė į muštynes ir galėjo būti kur nors aiškių nubrozdinimų. Bet niekas nieko nesakė, tuomet jis darkart apsisuko ir užsimovė trumpikes.
Tada senasis vyriškis priėjo prie Arevino. Sargybinės pasitempė. Arevinas stovėjo labai ramiai. Šie žmonės galėjo kiekvieną judesį palaikyti grėsmingu.