— Būk atsargus, Brajanai, — perspėjo meras.
Brajanas pakėlė Arevino rankas, pažiūrėjo į jo rankų išorę, tada apsuko, pažvelgė į delnus ir paleido. Brajanas grįžo į savo vietą prie mero.
— Jis neturi žiedo. Abejoju, ar kada turėjo kokį. Jo rankos įdegusios ir nėra jokios žymės. Gydytoja sakė, kad kaktą jai prakirto žiedu.
Meras sušnypštė:
— Tai ką tu manai?
— Kaip jūs sakėte, mere, jis nekalba kaip keistuolis. Be to, keistuolis nebūtinai turi būti kvailas ir būtų neprotinga teirautis apie gydytoją, vilkint dykumų chalatu, nebent būtum tikrai nekaltas — tiek dėl nusikaltimo, tiek dėl žinojimo apie jį. Aš linkęs tikėti šio vyro žodžiu.
Meras pažvelgė į savo padėjėją ir sargybinę.
— Aš tikiuosi, — tarė meras nežaismingu tonu, — kad mane įspėsite, jei kuri iš jūsų nuspręs jo gailėti.
Meras darkart pažvelgė į Areviną.
— Jei leisime tau susitikti su gydytoja, ar būsi su grandinėmis, kol ji tave atpažins?
Arevinas vis dar jautė praeitą naktį jį kausčiusį metalą, šaltą metalą ant odos, besismelkiantį iki pat kaulų. Bet Gyvatė būtų pasijuokusi iš jų, kai jie pasiūlė grandines. Šį kartą Arevinas šypsojosi.
— Perduokit gydytojai mano žinutę. Tuomet ir nuspręsite, ar reikia mane surakinti.
Brajanas padėjo merui atsistoti. Meras pažvelgė į sargybinę, kuri tikėjo, kad Arevinas nekaltas, ir tarė jai:
— Būk pasiruošusi. Aš atsiųsiu jo.
Moteris linktelėjo ir tarė:
— Taip, sere.
Sargybinė grįžo su savo partnerėmis ir grandinėmis. Pakraupęs Arevinas žiūrėjo į žvangantį metalą. Arevinas tikėjosi, kad kitas žmogus, įeisiantis per duris, bus Gyvatė. Kai sargybinė prie jo priartėjo, Arevinas abejingai atsistojo.
— Man labai gaila, — pasakė ji.
Moteris pritvirtino šaltą metalo krūvą ant Arevino liemens, supančiojo kairį riešą ir perkišo grandinę per žiedą ant liemens, tuomet ant dešinio riešo užrakino antrankį. Jos nuvedė Areviną į koridorių.
Arevinas žinojo, kad Gyvatė nebūtų to padariusi. O jei būtų, tuomet tas žmogus, kuri egzistavo jo vaizduotėje, niekad neegzistavo tikrovėje. Arevinui tikriausiai būtų lengviau susitaikyti su realia, fizine Gyvatės arba savo mirtimi.
Gal sargybinės kažko nesuprato. Jos atėjusi žinutė galėjo būti iškraipyta arba per skubėjimą niekas neprisiminė joms pasakyti, jog nesirūpintų dėl grandinių. Arevinas nutarė šią žeminančią klaidą priimti išdidžiai ir su humoru.
Sargybinės Areviną išvedė į dienos šviesą, kuri jį apakino. Tuomet jie vėl pateko į vidų, bet Arevino akys nebuvo pripratusios prie prieblandos. Jis aklai lipo laiptais, svirduliuodamas tai į vieną, tai į kitą pusę.
Kambarys, į kurį nuvedė Areviną, taip pat buvo beveik tamsus. Arevinas stabtelėjo tarpduryje, vos galėdamas įžiūrėti nugara į jį sėdinčią figūrą, apsisupusią paklode.
— Gydytoja, — tarė viena iš sargybinių, — štai tas, kuris sako, kad yra tavo draugas.
Moteris nekalbėjo ir nejudėjo.
Arevinas stovėjo sustingęs iš siaubo. Jei kažkas ją užpuolė, jei ji sunkiai sužeista, jei daugiau nebegalėjo nei kalbėti, nei judėti ar juoktis, kai jie užsiminė apie grandines. Arevinas žengė vieną žingsnį, kupiną baimės, Gyvatės link, kitą… jis norėjo bėgti prie jos ir pasakyti, kad ja rūpinsis, norėjo pabėgti ir prisiminti ją tokią gyvybingą, sveiką bei tvirtą.
Arevinas matė, kaip jos ranka lėtai judėjo. Jis parpuolė ant kelių prie apsisiautusios figūros.
— Gyvate…
Dėl grandinių Arevinas judėjo nerangiai. Jis apėmė jos ranką ir pasilenkė, norėdamas pabučiuoti.
Vos tik Arevinas palietė ranką, jis iškart, dar net nepamatęs švelnios ir neranduotos odos, suprato, kad tai ne Gyvatė. Arevinas atsitraukė ir iš nevilties pravirko.
— Kur ji?
Apsisiautusi figūra nusimetė paklodę ir pati iš gėdos pravirko. Ji atsiklaupė prie Arevino, ištiesė rankas į jį, o skruostais riedėjo ašaros.
— Man labai gaila, — pasakė. — Prašau, atleisk man…
Moteris suklupo ant žemės, aplink jos gražų veidą kabėjo plaukai.
Meras iššlubavo iš tamsaus kambario kampo. Šį kartą Brajanas padėjo Arevinui atsikelti ir po akimirkos grandinės žvangtelėjo ant žemės.
— Man reikėjo tvirtesnių įrodymų nei mėlynės ir žiedas, — tarė meras. — Aš tikiu tavimi.
Arevinas girdėjo garsus, bet ne jų reikšmę. Jis žinojo, kad Gyvatės čia visai nebuvo, niekur. Ji niekad nebūtų dalyvavusi šiame farse.
— Kur ji? — sušnabždėjo Arevinas.
— Jos nebėra. Ji iškeliavo į miestą. Į Centrą.
Arevinas sėdėjo ant prabangios sofos viename iš mero svečių kambarių. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame buvo apsistojusi Gyvatė, bet net ir stengdamasis Arevinas nepajustų jos buvimo auros.
Užuolaidos buvo atitrauktos į tamsą. Arevinas nepajudėjo nuo stebėjimo vietos, kur jis žiūrėjo į rytinę dykumą ir besiritančius didelius audros debesis. Aštrias smilteles žudantis vėjas pavertė mirtinu ginklu. Audroje stori drabužiai Arevino neapsaugotų, visai kaip ir drąsa ar neviltis. Jis mirtų po kelių minučių dykumoje; po valandos iš jo liktų tik kaulai. Pavasarį nebūtų likę nė žymės.
Jei Gyvatė vis dar buvo dykumoje, ji buvo mirusi.
Arevinas neverkė. Jis gedės tada, kai žinos, jog jos nebėra. Bet Arevinas netikėjo, kad Gyvatė mirė. Jis mąstė, kad kvaila galvoti, jog Gyvatė nebegyva. Jis visaip yra apie save galvojęs, bet niekad nemanė, jog yra kvailys. Steivino vyresnis tėvas, Arevino pusbrolis, žinojo, kai mažylis susirgo; jis grįžo su viena iš kaimenių mėnesiu anksčiau. Vyrą su berniuku siejo meilės ir šeimos ryšiai, bet ne kraujo. Arevinas prisivertė patikėti, jog ir jam pasireikštų tokie patys sugebėjimai.
Kažkas pasibeldė į Arevino duris.
— Užeikite, — nenoriai tarė Arevinas.
Larilė, jauna moteris, kuri apsimetė esanti Gyvatė, įėjo į kambarį.
— Ar jums viskas gerai?
— Taip.
— Gal norėtumėt vakarienės?
— Maniau, kad ji saugi, — pasakė Arevinas. — Bet ji dykumoje, o prasidėjo audros.
— Ji turėjo laiko nusigauti iki Centro, — paguodė Larilė. — Ji turėjo pakankamai laiko.
— Aš daug žinau apie tą miestą, — tarė Arevinas. — Jo žmonės gali būti žiaurūs. O jei jos neįsileis?
— Jai netgi užteko laiko grįžti atgal.
— Bet ji negrįžo. Niekas jos nematė. Jei ji būtų čia, visi žinotų.
Larilės tylą Arevinas suvokė kaip supratimą ir jie abu niūriai
žiūrėjo pro langą.
— Gal… — Larilė nutilo.
— Kas?
— Gal jums reikėtų pailsėti ir jos palaukti, jūs apieškotoje tiek daug vietų…
— Tu ne tai norėjai pasakyti.
— Ne…
— Prašau, pasakyk man.
— Perėjimo į pietus nebėra. Juo niekas daugiau nebesinaudoja. Bet jis arčiau Centro nei mes.
— Tu teisi, — lėtai, bandydamas tiksliai mintyse atgaminti žemėlapį, tarė Arevinas. — Ar ji galėjo nukeliauti ten?
— Turbūt jau daug kartų teko girdėti šiuos žodžius, — atsakė Larilė.
— Taip.
— Man labai gaila.
— Bet dėkoju tau, — kalbėjo Arevinas. — Aš ir pats jį turbūt mačiau, kai vėl žiūrėjau į žemėlapį, o gal aš netekau vilties. Iškeliausiu iš čia rytoj.
Arevinas gūžtelėjo pečiais.
— Kartą aš bandžiau jos laukti ir nesugebėjau. Jei darkart pabandysiu, aš tapsiu keistuoliu, kuriuo bijojot, kad nebūčiau. Aš tau skolingas.
Mergina nusuko žvilgsnį ir tarė: