— Šiuose namuose visi skolingi jums, bet to negalima atpirkti pinigais.
— Nesvarbu, — pasakė Arevinas. — Viskas pamiršta.
Atrodė, kad nuo to mergina pasijuto geriau. Arevinas vėl pažvelgė per langą.
— Gydytoja su manimi buvo gera, o jūs jos draugas, — tarė Larilė. — Ar galėčiau jums kaip nors padėti?
— Ne, — atsakė Arevinas. — Niekuo.
Mergina sudvejojo, apsisuko ir išėjo. Po akimirkos Arevinas suprato, kad negirdėjo, kaip užsidarė durys. Kaip tik joms užsidarant, jis pažvelgė sau per petį.
Keistuolis vis dar negalėjo arba nenorėjo prisiminti savo vardo.
O galbūt, manė Gyvatė, jis kilęs iš tokio klano kaip Arevinas ir savo vardo svetimiems nesako.
Gyvatė negalėjo įsivaizduoti keistuolio Arevino klane. Jo žmonės buvo ramūs ir santūrūs; keistuolis buvo priklausomas ir nepastovus. Vieną akimirką keistuolis dėkojo už pažadėtą sapnų gyvatę, kitą jis jau ašarojo bei dejavo, kad mirs, nes Šiaurys jį nužudys. Jis visai nekreipė dėmesio ir liepimus nutilti.
Gyvatė džiaugėsi, jog jos vėl buvo kalnuose, kur galima keliauti dienomis. Rytas buvo vėsus ir gaivus, takai siauri ir padengti rūku. Žirgai brido per miglą kaip vandens gyvūnai, ūkanos garbanos sukosi aplink jų kojas. Gyvatė įkvėpė giliai, kol nuo šalto oro jai suskaudo plaučius. Gydytoja užuodė rūką ir turtingą juodžemį, ir aromatingą, aštrų dervos kvapą. Aplink ją pasaulis buvo žalias ir pilkas, nes virš jos kabantys medžiai dar nepradėjo sprogti. Aukščiau kalnuose amžina žaluma per rūką atrodė beveik juoda.
Melisa jojo visai šalia Gyvatės, tyli ir atsargi. Mergaitė nebuvo arčiau keistuolio, negu jai reikėjo būti. Jis girdėjosi kažkur už jų, bet jo nesimatė. Jo senas žirgas negalėjo visiškai neatsilikti nuo Greituolės ir Voverio tempo, bet Gyvatei bent jau nereikėjo joti dviese vienu žirgo.
Vyro balsas vis tolo ir tolo. Praradusi kantrybę, Gyvatė sustabdė Greituolę ir leido keistuoliui pasivyti. Melisa sustojo su dar mažesniu noru. Keistuolis atsisakė joti kokiu nors geresniu gyvūnu; tik šitas jam buvo pakankamai ramus. Gyvatei teko paspausti savininkus dėl arklio kainos, mat jaunieji savininkai bandė atsisakyti parduoti jai kuiną, nes turbūt nenorėjo jo atsisakyti arba dėl to, kad jie norėjo didesnės kainos. Džiną ir Kevas susigėdo. Na, ne mažiau nei Gyvatė.
Nuleistais vokais, mojuodamas ausimis, žirgas nerangiai ėjo per miglą. Keistuolis nemelodingai zyzė.
— Ar kelias jau atrodo pažįstamas?
Šypsodamasis keistuolis pažvelgė į Gyvatę.
— Jis man visas vienodas, — tarė jis ir nusijuokė.
Trenkimas per veidą, meilikavimas ar gąsdinimas nieko gero nedavė. Nebeatrodė, kad jam skaudėtų arba kad j austų poreikį nuo tada, kai jam pažadėjo sapnų gyvatę, atrodė, kad jis gyvas vien viltimis. Patenkintas keistuolis zyzė, murmėjo ir pasakojo nesuprantamus juokelius, o kartais išsitiesdavo, apsidairydavo ir sušukdavo „Toliau į pietus!“, tuomet vėl grįždavo prie nemelodingų dainų. Gyvatė atsiduso ir leido keistuolio nesveikam, senam žirgui jas pralenkti bei rodyti kelią.
— Aš nemanau, kad jis mus kur nors veda, Gyvate, — suabejojo Melisa. — Manau, jis mus veda ratais tam, kad mes juo pasirūpintumėm. Mums reikėtų jį čia palikti ir keliauti kur nors kitur.
Keistuolis sustingo. Jis lėtai apsisuko. Senas žirgas sustojo. Gyvatė nustebo pamačiusi, kaip iš keistuolio akies ant skruosto krenta ašara.
— Nepalikit manęs, — paprašė vyras.
Jo išraiška ir balsas buvo tiesiog apgailėtini. Iki tol neatrodė, kad jis išvis gali dėl ko nors rūpintis. Keistuolis, mirksėdamas nuleistų vokų blakstienomis, pažvelgė į Melisą.
— Tu teisi, kad manimi nepasitiki, mažyle, — tarė keistuolis. — Bet prašau, nepalikit manęs.
Jo žvilgsnis buvo išsiblaškęs, o žodžiai labai nerišlūs:
— Likite su manimi iki suskilusio kupolo ir mes abu turėsime savo sapnų gyvates. Aišku, tavo ponia tau duos vieną.
Keistuolis ištiesė savo kaip žvėries sulenktus pirštus Melisos link.
— Tu pamirši blogus prisiminimus ir bėdas, pamirši savo randus…
Iš baimės ir nuostabos nerišliai susikeikusi Melisa atšoko nuo keistuolio. Ji tvirtai spūstelėjo Voverio šonus ir dryžuotas kaip tigras ponis pradėjo šuoliuoti, mergaitė pasilenkė kuo arčiau ponio kaklo ir nebeatsisuko atgal. Po akimirkos viską, išskyrus Voverio kanopų dundėjimą, užtemdė medžiai.
Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį ir subarė:
— Kaip galėjai jai pasakyti tokį dalyką?
Sutrikęs keistuolis mirksėjo.
— Ką aš blogo pasakiau?
— Sek paskui mus, supratai? Nenueik nuo tako. Aš ją susirasiu ir mes tavęs palauksime.
Gyvatė palietė Greituolės šonus savo kulnais ir pasileido paskui Melisą. Pakui ją atsekė nieko nesuprantančio keistuolio balsas:
— Bet kodėl ji taip pasielgė?
Gyvatė nesijaudino dėl Melisos ar Voverio saugumo. Jos dukra galėjo visą dieną joti bet kokiu žirgu šiuose kalnuose ir niekad nepatekti į pavojų. Jodama patikimu poniu, mergaitė buvo dvigubai saugi. Bet keistuolis įskaudino mergaitę, ir Gyvatė nenorėjo dabar jos palikti vienos.
Gydytojai nereikėjo toli joti. Ten, kur takas, sukdamasis į slėnio šlaitą ir kitą kalną, vėl pradėjo kilt, Melisa stovėjo šalia Voverio, ji buvo apsikabinusi ponio kaklą, o jis ją baksnojo nosimi. Išgirdusi besiartinančią Greituolę, Melisa nusišluostė į rankovę veidą ir apsidairė. Gyvatė nulipo nuo kumelės ir nuėjo prie mergaitės.
— Bijojau, kad nujosi labai toli, — tarė gydytoja. — Džiaugiuosi, kad taip nepadarei.
— Negali tikėtis, jog ponis bėgs į kalną, kai dar visai neseniai šlubavo, — lyg tarp kitko, bet su apmaudu išpoškino Melisa.
Gyvatė ištiesė Greituolės apynasrio vadeles.
— Jei nori greitai joti kurį laiką, gali pasiimti Greituolę.
Melisa žiūrėjo į Gyvatę tarsi norėdama parodyti sarkazmą, kurio nebuvo jos balse. Gyvatė apsimetė nematanti.
— Ne, — atsakė Melisa. — Nesvarbu. Gal tai padėtų, bet man viskas gerai. Aš tiesiog — aš nenoriu to pamiršti. Ne taip bent jau.
Gyvatė linktelėjo ir tarė:
— Žinau.
Melisa apkabino gydytoją vienu iš savo staigių, drovių apkabinimų. Gyvatė laikė mergaitę ir plekšnojo jai per patį.
— Jis tikrai keistas.
— Aha.
Melisa lėtai atsitraukė.
— Aš žinau, kad jis gali tau padėti. Apgailestauju, kad negaliu nugalėti neapykantos jam. Aš bandžiau.
— Ir aš bandžiau, — atsakė Gyvatė.
Jos atsisėdo palaukti, kol savo lėtu žingsniu atkeliaus keistuolis.
Dar keistuoliui neatpažinus kraštovaizdžio ar kelio, Gyvatė pamatė suskilusį kupolą. Keletą minučių prieš suprasdama, kas tai buvo, gydytoja žiūrėjo į gremėzdišką formą. Iš pradžių jis atrodė kaip dar viena kalnų viršūnė; jo pilka, o ne juoda spalva patraukė Gyvatės dėmesį. Ji tikėjosi pamatyti įprastą pusrutulį, o ne milžinišką, netaisyklingą paviršių, atrodantį kaip nejudanti ameba. Pagrindinė permatoma spalva buvo dryžuota ir apšviesta popietinės saulės. Ar kupolą pastatė asimetriškos formos, ar jis buvo apvalus plastikinis burbulas ir po to ištirpo bei deformavosi nuo ankstesnės planetos civilizacijos jėgų, Gyvatė negalėjo to pasakyti. Bet jau daug daug laiko kupolas buvo savo dabartinės formos. Jo paviršiaus tarpuose ir įdubimuose susikaupė purvas, o medžiai, krūmai bei žolė augo duobėse su pastogėmis.
Minutę ar dvi Gyvatė jojo tylėdama, ji vos galėjo patikėti, kad galiausiai pasiekė tikslą. Gydytoja palietė Melisos petį; ši staigiai pakėlė akis nuo neaiškios dėmės ant Voverio kaklo, į kurią spoksojo. Gyvatė parodė. Melisa pamatė kupolą ir negarsiai aiktelėjo, tuomet su susižavėjimu ir palengvėjimu nusišypsojo.