Jie lipo aukštyn ir jiems vis dar niekas nekliudė. Ant Gyvatės kaktos išdžiūvo prakaitas: oras vėso. Pats sau šypsodamasis ir murmėdamas, keistuolis kopė dar noriau. Gaivus vėjelis šlameno lapus, garsas buvo lyg tekančio vandens. Gyvatė tikėjosi, kad kalvos viršūnėje, visai prie pat kupolo viršaus, bus labai šilta nuo patenkančios ir neišeinančios šilumos. Bet kuo aukščiau gydytoja kopė, tuo vėsiau darėsi, tuo labiau stiprėjo vėjas.
Jie perėjo neįprastą pievą ir pasiekė kitą medžių vietą. Šie buvo panašūs į medžius žemiau, su susisukusiomis šakomis ir šaknimis bei mažučiais mirgančiais lapais. Nors čia medžiai buvo tik kelių metrų aukščio ir augo grupelėmis po tris ar daugiau, deformuodami vieni kitų simetriją. Miškas tankėjo. Galiausiai, vinguriuodamas tarp kamienų, pasirodė takas. Kai virš Gyvatės miškas pažemėjo, gydytoja pasivijo keistuolį ir jį sustabdė.
— Nuo dabar pasilik už manęs, gerai?
Nepažvelgdamas į Gyvatę, keistuolis linktelėjo.
Kupolas sklaidė saulės šviesą, todėl nebuvo jokio šešėlio, o šviesos pakako tik susisukusioms ir mazgais susipynusioms šakoms skverbtis. Vėsiame miško vėjyje plazdėjo mažučiai lapeliai. Gyvatė judėjo į priekį. Nuo samanų ir nukritusių lapų akmenuotas kelias po jos kojomis tapo minkštas.
Dešinėje didžiulis akmuo kyšojo iš kalvos šono ir formavo atbrailą, nuo kurios matosi didžioji kupolo dalis. Gyvatė galvojo užlipti ant atbrailos, bet taip ji taptų puikiai matoma. Gydytoja nenorėjo, kad Šiaurys ir jo žmonės apkaltintų ją šnipinėjimu, ar kad žinotų apie jos būvimą iki tol, kol ji nepasieks jų stovyklos. Gyvatė skubėjo ir drebėjo, nes vėjas atšalo.
Gydytoja apsidairė, kad įsitikintų, jog keistuolis seka iš paskos. Kai ji atsisuko, vyras, mojuodamas rankomis, bėgo uolos atbrailos link. Apstulbusi gydytoja dvejojo. Pirma Gyvatės mintis buvo, kad keistuolis vėl nutarė mirti. Po akimirkos paskui vyrą puolė Melisa.
— Šiaury! — sušuko keistuolis, o Melisa metėsi priėjo kelių ir pečiais jį parbloškė.
Gyvatė puolė prie jų, Melisa kovojo su keistuoliu, kad jis vėl neatsistotų, o jis bandė išsilaisvinti. Jo vienintelis sušukimas vis aidėjo ir aidėjo atsimušdamas nuo sienų ir tirpo tarp kupolo vingių. Melisa kovojo su keistuoliu, ji pusiau buvojo išsekusiose galūnėse ir plačiame chalate.
Gyvatė kaip galėdama švelniau nustūmė Melisą. Keistuolis, pasiruošęs vėl rėkti, svirduliavo, bet gydytoja išsitraukė savo peilį ir pakišo jam po smakru. Jos kita ranka buvo sugniaužta į kumštį. Išleisdama pyktį, Gyvatė lėtai atleido kumštį.
— Kodėl taip padarei? Kodėl? Mes juk susitarėm.
— Šiaurys… — sušnabždėjo keistuolis. — Šiaurys supyks ant manęs. Bet jei aš jam atvesiu naujų žmonių…
Keistuolis nutilo.
Gyvatė žiūrėjo į Melisą, o Melisa žiūrėjo į žemę.
— Aš nepažadėjau tavęs nesekti, — išpyškino mergaitė. — Žinau, kad tai apgaulė, bet…
Mergaitė pakėlė galvą ir jos žvilgsnis susitiko su Gyvatės žvilgsniu.
— Yra dalykų, kurių tu nežinai apie žmones. Tu per daug jais pasitiki. Yra dalykų, kurių ir aš nežinau, suvokiu tai, bet tai skirtingi dalykai.
— Viskas gerai, — atlaidžiai tarė Gyvatė. — Tu teisi, aš tikrai per daug juo pasitikėjau. Ačiū, kad jį sustabdei.
Melisa gūžtelėjo pečiais.
— Tai daug padariau… Dabar jie žino, kad mes čia, kad ir kur jie yra.
Rankomis save apsikabinęs, keistuolis pradėjo kikenti ir linguoti pirmyn bei atgal.
— Aš vėl patiksiu Šiauriui.
— Oi, užsičiaupk, — sudraudė Gyvatė.
Ji įkišo peilį atgal į makštis.
— Melisa, tu turi išeiti iš kupolo, kol dar niekas neatėjo.
— Prašau, einam su manim, — tarė Melisa. — Čia viskas atrodo keistai.
— Kas nors turi papasakoti mano žmonėms apie šitą vietą.
— Man nerūpi tavo žmonės! Man rūpi tu! Kaip aš galiu eiti pas juos ir pasakyti, kad leidau keistuoliui tave nužudyti?
— Melisa, prašau, nėra laiko ginčytis.
Melisa sudvigubino savo galvos apdangalo galą ir patraukė jį į priekį, kad medžiaga uždegtų randą ant vienos veido pusės. Nors Gyvatė, išėjusi iš dykumos, persirengė įprastais drabužiais, Melisa to nepadarė.
— Turėtum leisti man pasilikti su tavimi, — paprieštaravo mergaitė.
Susikūprinusi mergaitė apsisuko ir patraukė kalva žemyn.
— Tavo noras išsipildė, mažyle, — tarė gilus ir pagarbus balsas.
Akimirką Gyvatė pagalvojo, kad tai keistuolis prabilo normaliu balsu, bet jis sėdėjo šalia jos ant pliko akmens, o take stovėjo ketvirtas žmogus. Melisa trumpam sustojo, pajudėjo link jo ir vėl nusisuko.
— Siaury! — sušuko keistuolis. — Šiaury, aš tau atvedžiau naujų žmonių. Ir aš tave įspėjau, aš jiems neleidau šniukštinėti. Ar girdėjai mane?
— Girdėjau, — tarė Šiaurys. — Ir galvojau, kodėl tu man nepaklusai ir grįžai.
— Maniau, tau patiks šie žmonės.
— Ir viskas?
— Taip.
— Ar tu tikras?
Balsas išliko mandagus, bet jame slypėjo didžiulis pasitenkinimas ir pajuoka, o vyro šypsena buvo labiau žiauri nei miela. Kadangi vyras buvo toks aukštas, jog jam teko pasilenkti einant per lapuotą tunelį, patologiškai aukštas: hipofizinis gigantizmas, galvojo Gyvatė, jo figūra labiau išryškėjo blankioje šviesoje. Išsekimas pabrėžė didelį kūno asimetriškumą. Jis buvo apsirengęs baltai, jo plaukai, antakiai ir blakstienos balti kaip kreida, o akys labai išblyškusios mėlynos spalvos.
— Taip, Šiaury, — tarė keistuolis. — Tai viskas.
Apsunkusi nuo Šiaurio buvimo, tyla tvyrojo virš girių. Gyvatė po medžiais įžvelgė kitus judesius, bet ji nebuvo tikra, o augalija atrodė per daug tanki ir sunki, kad joje pasislėptų žmogus. Gal šiame tamsiame ateivių miške medžių šakos susijungdavo bei pasileisdavo taip pat lengvai, kaip ir apsikabinę įsimylėjėliai.
— Prašau, Šiaury — leisk man sugrįžti. Aš tau atvedžiau dvi pasekėjas…
Gyvatė palietė keistuolio petį; tas nutilo.
— Kodėl jūs čia?
Per paskutines savaites Gyvatė tapo per daug atsargi, kad iš karto pasakytų Šiauriui, jog ji gydytoja.
— Dėl tos pačios priežasties, kaip ir bet kuris kitas, — atsakė gydytoja. — Aš atvykau dėl sapnų gyvačių.
— Tu neatrodai panaši į tuos žmones, kurie paprastai sužino apie jas.
Prieblandoje žiūrėdamas į Gyvatę, Šiaurys priėjo prie jos. Jis pažvelgė į gydytoją, tuomet į keistuolį ir į Melisą. Jo tvirtas žvilgsnis suminkštėjo.
— O, aš supratau. Tu atėjai dėl jos.
Melisa vos nepaneigė: Gyvatė matė, kaip mergaitę apėmė pyktis, tuomet ji iš visų jėgų susivaldė.
— Mes visi trys atvykome kartu, — tarė Gyvatė. — Visi dėl tos pačios priežasties.
Gydytoja pajuto, kaip keistuolis sujudėjo, tarsi norėdamas pulti Šiauriui po kojomis. Gyvatė vėl tvirtai apkabino keistuolio kaulėtą petį ir jis vėl apsnūdo.
— Ir ką man atnešėt, kad jus inicijuočiau?
— Nesuprantu, — pasakė Gyvatė.
Šiaurio trumpas antakių suraukimas virto juoku.
— Būtent šito aš ir tikėjausi iš to vargano kvailio. Jis jus atvedė čia nepapasakojęs mūsų papročių.
— Bet aš juos atvedžiau, Šiaury. Aš juos atvedžiau tau.