Savo kūnu Gyvatė atkirto sapnų gyvates nuo Melisos ir kaire ranka apgraibomis atrišo jos riešus. Melisos oda buvo šalta ir sausa. Kai sapnų gyvatės šliaužė gydytojos nuogomis pėdomis bei kulkšnimis, ji kaire ranka apglėbė mergaitę. Gyvatė svarstė, kaip sapnų gyvatės gyveno šaltyje. Ji niekad nebūtų išdrįsusi išleisti Žalčio tokioje temperatūroje. Net ir lagamine jam būtų per šalta: ji būtų jį išėmusi ir šildžiusi savo rankose, leistų jam apsivynioti aplink gerklę.
Melisos ranka lėtai nuslydo prie akmenų. Įkandimų vietose, kurios prisiliesdavo prie audinio ar akmens, kraujas nusitrindavo. Gyvatė sugebėjo užsikelti Melisą nuo šąlančios žemės ant kelių. Mergaitės pulsas buvo sunkus ir lėtas, o kvėpavimas gilus. Bet tarpai tarp įkvėpimų vis ilgėjo ir Gyvatė manė, kad ji išvis nustos kvėpuoti.
Aplink jas susitelkė šaltis, nuo jo labiau skaudėjo žaizdą petyje ir seko energija. Nemiegok, galvojo Gyvatė. Nemiegok. Melisa gali liautis kvėpuoti; nuo tiek nuodų jai gali sustoti širdis, o tada reikės tavo pagalbos. Nepaisant jos pastangų, akys nebesusitelkė, o akių vokai nusileido; kiekvieną kartą, kai Gyvatė užsnūdusi linktelėdavo, ji vėl pašokdavo iš miegų. Jos protą užvaldė maloni mintis: niekas nemiršta nuo sapnų gyvačių nuodų. Jie gyvena arba miršta nuo savo ligų, kai ateina jų laikas. Miegoti saugu, mergaitė nemirs. Bet Gyvatė nepažinojo nieko, kam davė tokią didelę nuodų dozę, o Melisa tik vaikas.
Per tarpą tarp gydytojos kojos ir sienos slydo mažutė sapnų gyvatė. Gydytoja ištiesė dešinės rankos nykštį ir nusistebėjusi paėmėją. Sapnų gyvatė gulėjo gydytojos delne susisukusi spirale, ji žiūrėjo į gydytoją savo akimis be vokų ir trišakiu liežuviu ragavo orą. Kažkas su ta gyvate buvo ne taip: gydytoja pažvelgė iš arčiau.
Tai jauniklis, tik ką išsiritęs, nes ant jos vis dar matėsi raginis odos sluoksnis, būdingas daugumai rūšių. Tai buvo galutinis įrodymas, kaip Siaurys gauna sapnų gyvates. Jų netiekė ateiviai. Jis jų neklonavo. Jis turėjo besiveisiančią populiaciją. Šioje duobėje buvo visų dydžių ir visų metų gyvačių, nuo jauniklių iki suaugusių individų, didesnių už bet kurias gydytojos matytas sapnų gyvates.
Gyvatė pasisuko, norėdama padėti jauniklį, bet jos ranka atsitrenkė į sieną. Išsigandusi sapnų gyvatė gėlė. Nuo aštraus mažų ilčių įgėlimo gydytoja krūptelėjo. Padaras nusliuogė nuo Gyvatės delno ant žemės, o tada į šešėlius.
— Šiaury!
Gyvatės balsas užkimo. Ji prasivalė savo išdžiuvusią gerklę ir darkart pabandė:
— Šiaury!
Po kurio laiko vyro siluetas pasirodė prie plyšio krašto. Iš jo nežymios šypsenos Gyvatė suprato, kad jis tikisi, jog ji jo maldaus laisvės. Pastebėjęs, kad gydytoja įsitaisė tarp Melisos ir gyvačių, Šiaurys pažvelgė žemyn.
— Ji galėtų būti laisva, jei tu panorėtum, — tarė vyras. — Nelaikyk jos nuo mano padarų.
— Tavo padarai čia be jokios prasmės, Šiaury, — pasakė gydytoja. — Tau reikėtų išnešti juos į pasaulį. Tave visi gerbtų, ypač gydytojai.
— Mane gerbia čia, — atsakė Šiaurys.
— Bet tai turėtų būti sunkus gyvenimas. Tu galėtum patogiai ir ramiai gyventi…
— Man patogumo nėra, — atšovė Šiaurys. — Visi jūs, žmonės, turėtumėt tai suprasti. Man jokio skirtumo, ar miegoti ant grindų, ar suvyniotam plunksninėje lovoje.
— Tu privertei sapnų gyvates veistis, — pastebėjo Gyvatė.
Gydytoja pažvelgė į Melisą. Kelios sapnų gyvatės prašliaužė nepastebėtos. Ji pagriebė vieną iš jų prieš pat šiai paliečiant mergaitės nuogą ranką. Gyvatė įgėlė gydytojai. Geliančiomis rankomis, nekreipdama dėmesio į iltis, gydytoja padėjo šitą ir kitas gyvates ant žemės.
— Kad ir kaip tu tai darai, turėtum pasidalyti savo žiniomis su kitais.
— O kokia tavo vieta plane? Ar turiu tave iškelti, kad būtum mano šaukle? Galėtum nujoti į kiekvieną miestą ir pasakyti jiems, kad aš atvykstu.
— Prisipažįstu, kad nenorėčiau čia mirti.
Šiaurys grubiai nusijuokė.
— Tu galėtum padėti daugybei žmonių. Gydytojos nebuvo šalia, kai tau reikėjo, nes mums neužtenka sapnų gyvačių. Tu gali padėti tokiems žmonėms kaip tu.
— Aš padedu žmonėms, kurie ateina pas mane, — pareiškė Šiaurys. — Tie žmonės tokie kaip aš. Tik tokių aš noriu.
Vyras nusisuko.
— Šiaury!
— Ką?
— Bent jau duok antklodę Melisai. Ji mirs, jei aš jos nesušildysiu.
— Ji nemirs, — atsakė Šiaurys. — Net jei ir paliksi ją mano padarams.
Vyro šešėlis ir figūra pradingo.
Gyvatė glėbyje arčiau prispaudė Melisą, savo kūnu ji jautė kiekvieną lėtą, sunkų vaiko širdies dūžį. Gydytoja buvo tokia sušalusi ir pavargusi, jog nebepajėgė galvoti. Miegas padėtų atgauti jėgas, bet ji turėjo nemiegoti Melisos ir savo pačios labui. Gyvatei stipriai piršosi viena mintis: nepaisyti Šiaurio norų. Nepaisant visko, gydytoja žinojo, kad jei paklus Šiauriui, ji ir jos dukra žuvusios. Lėtai judėdama, kad nesukeltų skausmo savo petyje, Gyvatė paėmė Melisos rankas į savo ir trynė jas, bandydama sugrąžinti kraujotaką bei šilumą. Kraujas sapnų gyvačių įkandimų vietose jau sukrešėjo. Viena iš gyvačių apsivyniojo aplink gydytojos kulkšnį. Ji judino pirštus ir kulkšnį tikėdamasi, kad gyvatė nušliauš. Gydytojos koja buvo tokia sušalusi, kad ji vos pajuto į keltį smingančias iltis. Gyvatė toliau trynė Melisos rankas. Gydytoja pūtė orą į rankas ir jas bučiavo. Jos iškvėptas oras garavo. Blanki šviesa silpnėjo. Gyvatė pažvelgė į viršų. Pilkas tarpas, matomas tarp plyšio kraštų, tapo beveik juodas artėjant nakčiai. Gydytoja pajuto stiprų apmaudą. Tokia naktis buvo, kai mirė Džesė, trūko tik žvaigždžių, dangus toks pat aiškus ir tamsus, tokios pat aukštos ją supančios sienos, toks pat sekinantis šaltis kaip dykumos karštis. Gyvatė dar stipriau apkabino Melisą ir palinko virš jos, saugodama mergaitę nuo šešėlių. Be sapnų gyvačių gydytoja negalėjo niekuo padėti Džesei; dėl sapnų gyvačių pertekliaus ji niekuo negalėjo padėti Melisai.
Sapnų gyvatės susispietė ir šliaužė gydytojos link, aplink ją šnarėjo į drėgnus akmenis besitrinantys žvynai — staiga gydytoja pabudo iš sapno.
— Gyvate?
Melisos šiurkštus šnabždėjimas buvo tas garsas, kurį girdėjo gydytoja.
— Aš čia.
Gyvatė matė tik dukters veidą. Paskutinis šviesos spindulys apšvietė mergaitės garbanotus plaukus ir jos storą, sustingusį randą. Mergaitės apstulbusios akys žvelgė į tolį.
— Aš sapnavau…
Mergaitės balsas nutilo.
— Jis buvo teisus! — staiga mergaitė pravirko.
— Velniai jį rautų, jis buvo teisus!
Mergaitė rankomis apsivijo Gyvatės kaklą ir paslėpė veidą. Melisos balsas buvo prislopintas:
— Aš iš tikrųjų pamiršau, labai trumpam. Bet daugiau nepamišiu. Nepamiršiu…
— Melisa…
Melisa sustingo nuo Gyvatės balso.
— Aš nežinau, kas bus. Šiaurys sako, kad tavęs neskriaus.
Melisa drebėjo.
— Jei tu pasakysi, kad priėjo prisijungsi…
— Ne!
— Melisa…
— Ne! Aš to nedarysiu! Man nerūpi.
Melisos balsas buvo plonas ir įsitempęs.
— Tai vėl būtų tas pats, kaip pas Rasą…
— Melisa, brangioji, dabar tu turi vietą, kur eiti. Ta pati, apie kurią mes anksčiau kalbėjom. Mūsų žmonėms reikia žinoti apie šitą vietą. Tu turi suteikti sau šansą iš čia pasprukti.