Melisa tylomis prisispaudė prie Gyvatės.
— Aš palikau Miglą ir Smėlį, — galiausiai tarė mergaitė. — Aš nepadariau, ko tu norėjai, o dabar jie numirs badu.
Gyvatė glostė mergaitės plaukus.
— Kurį laiką jiems viskas bus gerai.
— Aš bijau, — sušnabždėjo Melisa. — Pažadėjau, kad daugiau nebijosiu, bet aš bijau, Gyvate. Jei pasakysiu, kad prisijungiu priėjo, o jis pasakys, kad vėl leis mane kandžioti, aš nežinau, ką darysiu. Aš nenoriu pamiršti savęs… bet trumpam pamiršau, o…
Mergaitė palietė baisų randą aplink akį. Gyvatė niekad nematė, kad ji taip darytų.
— Šito nebebuvo. Nieko nebeskaudėjo. Po kurio laiko dėl šito padaryčiau bet ką.
Melisa užsimerkė.
Gydytoja sugriebė dar vieną sapnų gyvatę ir nustūmė ją į šoną daug šiurkščiau, nei pati kada tikėjo, kad galės.
— Ar tu geriau norėtum mirti? — šiurkščiai paklausė Gyvatė.
— Nežinau, — silpnai, netvirtai atsakė Melisa.
Melisos rankos nuslydo nuo Gyvatės kaklo, o jos plaštakos gulėjo nejudėdamos.
— Nežinau. Gal ir norėčiau.
— Melisa, atsiprašau, aš ne tai turėjau galvoje…
Bet Melisa miegojo arba vėl neteko sąmonės. Gyvatė laikė mergaitę, kai pranyko paskutinis šviesos spindulėlis. Gydytoja girdėjo, kaip sapnų gyvačių žvynai trinasi į drėgnas sienas. Ji vėl įsivaizdavo, kad šios artėja prie jos agresyvia banga. Pirmą kartą savo gyvenime gydytoja bijojo gyvačių. Tuomet, norėdama įsitikinti, kad jai pasirodė, Gyvatė ištiesė ranką ir norėjo paliesti pliką akmenį. Jos ranka įsmigo į slidžių žvynų masę, į besiraitančius kūnus. Kai daugybė diegiančių taškų pasklido ant Gyvatės rankos, ji atsitraukė. Sapnų gyvatės norėjo šilumos, bet jei gydytoja leistų gyvatėms rasti, ko joms reikėjo, jos rastų ir jos dukrą. Gyvatė grįžo atgal į siaurą plyšio galą. Jos sutinusi ranka netyčiomis apčiuopė aštrių vulkaninių akmenų krūvą. Gydytoja nerangiai pakėlė akmenį ir buvo pasiruošusi mesti jį į laukines gyvates.
Gyvatė nuleido ranką ir atleido pirštus. Akmuo nudardėjo kažkur tarp kitų akmenų. Gydytojos riešu nuslydo sapnų gyvatė. Gyvatė nebegalėjo jų naikinti, visai kaip negalėjų šaltu, tirštu oru išskristi iš plyšio. Net ir dėl Melisos. Karšta ašara nusirito Gyvatės skruostu. Kai ašara palietė jos smakrą, jos prilietimas atrodė kaip ledas. Sapnų gyvačių buvo per daug, kad gydytoja galėtų apsaugoti Melisą, bet Šiaurys buvo teisus. Gydytoja negalėjo žudyti sapnų gyvačių.
Remdamasi į plyšio sieną ir įsisprausdama į siaurą ertmę, Gyvatė sugebėjo atsistoti. Pagal savo amžių Melisa buvo labai maža ir per liesa, bet jos nejudantis svoris atrodė nepakeliamas.
Gyvatės rankos per daug sutinusios, kad saugiau išlaikytų mergaitę, o basomis kojomis ji beveik nebejautė akmenų. Bet ji vis jautė, kaip sapnų gyvatės raitosi aplink jos kulkšnis. Melisa slystelėjo gydytojos rankose, ši sugriebė ją dešine ranka. Skausmas pervėrė jos petį, nusileido nugara ir vėl pakilo. Gyvatė sugebėjo įsisprausti tarp susieinančių sienų ir išlaikyti Melisą virš gyvačių.
12
Trečios dienos kelionės į pietus pabaigoje suarti laukai ir puikiai pastatyti Kalnapusio namai liko toli už Arevino nugaros. Kelias dabar virto taku, kylančiu ir nusileidžiančiu vienas po kito einančių kalnų kraštais, jis atsainiai vedė per jaukų slėnį, dabar per pavojingas akmenų nuogriuvas.
Visą dieną niekas jokia kryptimi nepraėjo pro Areviną. Jį galėjo pasivyti bet kas, kas keliavo į pietus: bet kas, kas geriau žinojo taką, bet kas, kas turėjo kelionės tikslą, tikrai jį pasivytų ir aplenktų. Bet Arevinas ir toliau keliavo vienas. Jį vėsino kalno oras, tvyrantis tarp kalnų stačių sienų ir tamsių, virš jo kabančių medžių. Arevinas grožėjosi kraštovaizdžiu, bet grožis, prie kurio jis įpratęs, jo gimtų žemių grožis, buvo sausos lygumos ir plokščiakalniai. Arevinas ilgėjosi namų, bet namo keliauti negalėjo. Vyras savo akimis įsitikino, kad rytų audros daug galingesnės nei vakarų, skirtumas buvo akivaizdus. Vakarų audra nužudydavo neapsisaugojusį padarą per dvidešimt įkvėpimų; rytų tai padarytų per dešimt. Arevinas turi likti kalnuose iki pavasario.
Jis negalėjo paprasčiausiai laukti gydytojų poste arba Kalnapusyje. Jei nieko nedarytų, tik lauktų, jo vaizduotė nurungtų įsitikinimą, kad Gyvatė gyva. O jei jis pradėtų tikėti, jog Gyvatė mirė, tai būtų pavojinga ne tik jo protui, bet ir pačiai gydytojai. Arevinas žinojo, kad negalėjo padaryti daugiau stebuklų, nei padarė Gyvatė, tokia atrodė jos kvalifikacija, bet jis bijojo įsivaizduoti gydytojos mirtį.
Gyvatė turbūt buvo kokiame požeminiame mieste ir ten sėmėsi naujų žinių, kurios atitaisytų Arevino pusbrolio veiksmus. Arevinas prisiminė, kad Steivino jaunesniam tėvui nereikėjo atsakyti už savo veiksmus. Jam pasisekė, o Gyvatei ne. Arevinas norėjo, kad suradęs gydytoją galėtų jai pranešti geras naujienas. Bet jis galėtų pasakyti tik „Aš paaiškinau, aš bandžiau priversti tavo žmones suprasti mano žmonių baimę. Bet jie man nieko neatsakė: jie nori susitikti su tavimi. Jie nori, kad keliautum namo.“
Prie pievos krašto, pagalvojęs, kad kažką išgirdo, Arevinas sustabdė žirgą. Jį supo tyla, bet kitokia nei dykumoje.
Negi aš pradėjau išsigalvoti garsus, galvojo Arevinas, kaip ir jos prisilietimą naktyje?
Bet tuomet už priekyje esančių medžių jis išgirdo gyvūno kanopų kaukšėjimą. Pasirodė nedidelė gležnų kalnų elnių kaimenė, jie žingsniavo Arevino link, jų plonos kaip virbai kojos švytėjo baltai, o kaklai buvo išlinkę kaip arkos. Palyginus su didžiuliais muskatinės spalvos jaučiais, kuriuos veisė Arevino žmonės, šie trapūs elniai atrodė kaip žaislai. Jie beveik neskleidė jokio garso: tai jų kerdžiai jį jaudino. Arevino žirgas, pasijutęs vienišas, sužvengė.
Mojuodami kerdžiai prijojo prie Arevino, sustabdė savo akį rėžiančius žirgus. Jie abu buvo paaugliai, jų veidai saulės nuspalvinti bronzos spalva, trumpais, šviesiais plaukais, iš pažiūros giminingi. Iš Kalnapusio Arevinas išvyko vilkėdamas dykumos chalatu, dėl ko jį palaikė keistuoliu. Jis negalvojo, kad reikia keisti savo rengimosi įpročius po to, kai išaiškėjo jo ketinimai. Bet dabar šie du vaikai kurį laiką žiūrėjo į Areviną, po to vienas į kitą ir nusišypsojo. Arevinas pradėjo svarstyti, ar galėtų nusipirkti naujų rūbų. Bet Arevinas turėjo mažai pinigų ir nenorėjo jų leisti tam, ko būtinai nereikėjo.
— Jūs toli nuo tako pradžios, — tarė vyresnis kerdžius.
Vaikino tonas nebuvo karingas, jis tik tarp kitko paklausė.
— Ne, — atsakė Arevinas. — Bet dėkoju jums.
Elnių kaimenė susirinko aplink Areviną ir leido garsus, kurie labiau priminė skleidžiamus paukščių, o ne kanopinių gyvūnų. Jaunesnis kerdžius staiga sušuko ir mostelėjo rankomis. Elniai išsisklaidė į visas puses. Dar vienas skirtumas tarp šios ir Arevino kaimenių: muskatinis galvijas į žmogaus ant žirgo mojavimą reaguotų ramiai vaikščiodamas ir laukdamas, kas linksmo bus toliau.
— Dievai, Džiną, išgąsdinsi visus nuo čia iki Kalnapusio.
Bet atrodė, kad vaikinas dėl elnių visai nesijaudino, ir iš tikrųjų elniai susispietė į krūvą šiek tiek toliau ant kelio. Areviną darkart pribloškė šios šalies žmonių noras atskleisti žmogaus vardą, bet jis galvojo, kad geriau jau prie to įprastų.
— Nemoku kalbėti su po kojomis besimaišančiais gyvūnais, — tarė mergina ir nusišypsojo Arevinui. — Gera žvelgti į kito žmogaus veidą po to, kai tenka matyti tik elnius ir medžius. Ir savo brolį.
— Vadinasi, jūs daugiau nieko nematėt šiame take?
Tai buvo labiau teiginys nei klausimas. Jei Gyvatė grįžo iš Centro ir kerdžiai ją būtų aplenkę, būtų logiška, jei jie keliautų visi kartu.