Arevinas pažvelgė atgal. Steivino mama buvo tiesiai už jo. Jis paėmė ją už peties.
— Be jos Steivinas būtų miręs. Kad ir kas dabar nutiktų, jis būtų miręs.
Steivino mama nusikratė Arevino ranką nuo peties.
— Galbūt jis būtų gyvenęs. Gal tai būtų praėję. Mes… — per ašaras ji daugiau nesugebėjo kalbėti.
Gyvatė jautė, kaip žmonės juda ir supa ją.
Arevinas žingsneliu priartėjo prie Gyvatės ir sustojo, ji matė, kad Arevinas nori, jog ji apsigintų.
— Ar nors vienas iš jūsų galit verkti dėl manęs ir mano nevilties, ar galit liūdėt dėl mažų padarų ir jų skausmo? — moteris pajuto kaip skruostais teka ašaros.
Žmonės jos nesuprato; jos verksmas juos įžeidė. Vis dar bijodami Gyvatės, jie atsitraukė, bet liko susitelkę. Gyvatei daugiau nebereikėjo atrodyti ramiai, kokia ji buvo, norėdama nuraminti vaiką.
— Et, jūs kvailiai, — jos balse jautėsi kartėlio gaidelė.
— Steivinas…
Šviesa prie įėjimo pribloškė juos visus.
— Leiskite man praeiti.
Žmonės, stovėję prieš Gyvatę, pasitraukė, kad praleistų savo vadę. Vadė sustojo tiesiai prieš Gyvatę ir nekreipė dėmesio į lagaminą, kurio vos neužkliudė koja.
— Ar Steivinas gyvens? — vadės balsas buvo tylus, ramus ir švelnus.
— Aš negaliu garantuoti, — tarė Gyvatė, — bet jaučiu, kad gyvens.
— Palikite mus.
Gentainiai, dar nesupratę vadės žodžių, jau žinojo Gyvatės žodžius; jie apsidairė aplink, nuleido savo ginklus ir galų gale vienas po kito išėjo iš palapinės. Arevinas liko su ja. Gyvatė atrodė grėsmingai, ji parkrito ant kelių. Gydytoja palinko virš lagamino ir tuo pat metu veidą užsidengė rankomis. Gyvatei nespėjus pastebėti, prieš ją atsiklaupė vyresnioji moteris.
— Ačiū jums, — tarė vadė. — Ačiū jums. Aš taip apgailestauju…
Vadė viena ranka apkabino Gyvatę ir priglaudė ją prie savęs, o Arevinas taip pat priklaupė prie jų ir apkabino gydytoją. Gyvatė vėl pradėjo virpėti, o jiedu ją laikė kol ši verkė.
Vėliau pavargusi Gyvatė, laikydama Steivino ranką, miegojo palapinėje viena su juo. Gentainiai jau buvo pagavę mažų žvėrelių Smėliui ir Miglai. Jie davė Gyvatei maisto ir atsargų; jie netgi davė pakankamai vandens, kad Gyvatė galėtų išsimaudyti, nors tai tikriausiai ir išsekino jų išteklius.
Kai Gyvatė nubudo, šalia jos miegojo Arevinas, jo drapanos buvo praskleistos dėl karščio, o ant krūtinės ir pilvo blizgėjo prakaitas. Kai Arevinas miegojo, jo veide nebebuvo griežtos išraiškos; jis atrodė išsekęs ir pažeidžiamas. Gyvatė jau norėjo pažadinti jį, tačiau persigalvojo, papurtė galvą ir atsisuko į Steiviną.
Ji palietė auglį ir pajuto, kad šis pradėjo nykti bei džiūti, jis nyko, nes jį veikė Miglos suleisti nuodai. Savo dideliame sielvarte Gyvatė jautė krislelį džiaugsmo. Moteris nubraukė plaukus nuo Steivino veido.
— Aš tau daugiau nemeluosiu, mažyli, — sušnabždėjo Gyvatė, — bet greitai man teks išvykti. Ilgiau nebegaliu čia likti.
Gyvatei norėjosi miegoti dar tris dienas, kad visiškai praeitų smėlinės angies nuodų poveikis, bet ji pamiegos kur nors kitur.
— Steivinai?
Jis lėtai ėmė busti.
— Man daugiau neskauda, — tarė berniukas.
— Džiugu girdėti.
— Ačiū…
— Viso gero, Steivinai. Ar vėliau prisiminsi, kad pabudai ir kad aš likau laukti, kol galėsiu su tavimi atsisveikinti?
— Viso gero, — ištarė vėl beužmigdamas. — Viso gero, Gyvate. Viso gero, Žalty.
Berniukas užsimerkė.
Gyvatė pasiėmė lagaminą ir, žiūrėdama į Areviną, atsistojo. Jis nejudėjo. Kartu jausdama pasididžiavimą ir apgailestavimą, Gydytoja išėjo iš palapinės.
Prieblandą dar labiau paaštrino šešėliai; stovyklavietėje buvo karšta ir tylu. Gyvatė pamatė savo dryžuotą kaip tigras ponį, visą aprištą maisto ir vandens ryšuliais. Nors ji ir atsisakė atlygio, nauji odiniai vandens maišai pūpsojo ant žemės šalia balno, chalatas buvo padėtas ant balno. Dryžuotas kaip tigras ponis prunkštelėjo Gyvatei. Ši pakasė dryžuotas ponio ausis, pabalnojo jį ir diržais pririšo savo mantą. Vadeliodama ponį Gyvatė pajudėjo į rytus, ta pačia kryptimi, iš kur atėjo.
— Gyvate…
Ji atsikvėpė ir atsisuko į Areviną. Šis stovėjo nugara į saulę ir nuo jos šviesos Arevinas išryškėjo skaisčiai raudonoje spalvoje. Jo dryžuoti plaukai bangavo ant pečių, švelnindami veidą.
— Ar tu turi išvykti?
— Taip.
— Aš tikėjausi, kad neišvyksi kol… Tikėjausi, kad pasiliksi dar šiek tiek… Yra kitų klanų ir kitų žmonių, kuriems gali padėti…
— Jei viskas būtų buvę kitaip, gal ir būčiau pasilikusi. Čia yra darbo gydytojai. Bet…
— Jie buvo išsigandę…
— Aš juk jiems sakiau, kad Žaltys negali jų sužeisti, bet pamatę Žalčio iltis jie nesuprato, kad jis gali prišaukti tik sapnus ir palengvinti mirties kančias. Negi negali jiems atleisti?
— Aš negaliu jų kaltinti. Arevinai, jie tai padarė dėl mano kaltės. Aš juos perpratau, kai jau buvo per vėlu.
— Bet tu pati sakei, kad negali žinoti visų papročių ir visų baimių.
— Aš esu nepilnavertė, — tarė Gyvatė. — Jei negaliu išgydyti žmogaus, tai be Žalčio aš netgi negaliu jam padėti. Mes neturime daug sapnų gyvačių. Aš turiu keliauti namo ir pasakyti savo mokytojams, kad praradau vieną sapnų gyvatę ir tikiuosi, jog man atleis už kvailumą. Mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį užsitarnavau aš, ir jie bus nusivylę.
— Leisk man eiti kartu…
Gyvatė norėjo leisti; ji dvejojo ir prakeikė save dėl silpnumo.
— Jie gali pasiimti Miglą ir Smėlį, o mane išvaryti ir tave taip pat išvarytų. Arevinai, pasilik čia.
— Man tai nerūpėtų.
— Rūpėtų. Po kurio laiko mes vienas kito imtume nekęsti. Mums abiem reikia ramybės, tylos ir laiko, kad vienas kitą gerai suprastume.
Arevinas priėjo prie Gyvatės ir ją apsikabino; taip jie prastovėjo minutėlę. Kai Arevinas pakėlė savo galvą, ant jo skruosto matėsi ašaros.
— Prašau, sugrįžk, — tarė jis. — Kad ir kas nutiktų, prašau, sugrįžk.
— Aš pasistengsiu, — atsakė Gyvatė. — Kitą pavasarį, kai nurims vėjas, lauk manęs. Jei kitą pavasarį aš negrįšiu, pamiršk mane. Kad ir kur aš būčiau, jei išliksiu gyva, aš pamiršiu tave.
— Aš ieškosiu tavęs, — pasakė Arevinas ir daugiau nebežadėjo.
Gyvatė paėmusi ponio vadeles pradėjo kelionę per dykumą.
2
Baltas blyksnis tamsoje pažadino Miglą. Kobra siūbuodama sušnypštė, o Smėlis jai pritarė savo barškučiu. Gyvatė išgirdo dykumos prislopintą kanopų bildesį ir pajautė jį savo delnais. Trankydama per žemę, gydytoja raukėsi ir įkvėpė dulkių. Aplink dvi smėlinės angies įkandimo žymes jos ranka buvo juodai mėlyna nuo krumplių iki riešo. Išnyko tik nubrozdinimų kraštai. Gyvatė atsargiai laikė skaudančią ranką sau ant kelių, o kaire dukart trinktelėjo į žemę. Smėlio barškėjimas nebuvo baisus ir deimantingasis nušliaužė nuo šilto, juodo vulkaninio akmens Gyvatės link. Ši vėl porą kartų trinktelėjo į žemę. Pajutusi raminančią pažįstamo signalo vibraciją, Migla lėtai nuleido savo kūną ir atpalaidavo suplokštėjusią galvą.
Kanopų bildesys liovėsi. Gyvatė girdėjo garsus, sklindančius iš uolienų atodangos, užtemdytos tamsių palapinių grupės, esančios pačiame oazės pakraštyje. Smėlis apsivyniojo aplink Gyvatės dilbį, o Migla užsliuogė ant pečių. Ant gydytojos riešo ar kaklo turėjo būti apsivyniojęs Žaltys, kuris atrodytų kaip smaragdinė grandinėlė, tačiau Žalčio nebebuvo. Žaltys buvo miręs.