Šiaurys nulipo nuo platformos. Paskui jį sekė du jo parankiniai ir nešė žibintus. Pasirodė du skirtingi šešėliai ir raibuliavo ant sienų.
Kai Šiaurys priėjo pakankamai arti ir šviesa juos abu apglėbė, Gyvatė galėjo matyti jo veidą. Šiaurys jai nusišypsojo.
— Tu patinki mano sapnų gyvatėms, — mosteldamas į ant jos kojos iki kelio susisukusią gyvačių krūvą, tarė Šiaurys. — Bet neturėtum būti tokia savanaudiška.
— Melisa jų nenori, — tarė Gyvatė.
— Turiu pasakyti, — tarė jis, — nemaniau, kad tu tokio šviesaus proto.
— Aš gydytoja.
Šiek tiek dvejodamas, Šiaurys susiraukė.
— Aha. Suprantu. Taip, reikėjo man apie tai pagalvoti. Tu turėjai priešintis, ar ne?
Šiaurys linktelėjo savo žmonėms, jie padėjo žibintus ir priėjo prie Gyvatės. Šviesa apšvietė Šiaurio veidą iš apačios, mesdama keistos formos šešėlį ant popieriaus baltumo odos. Gyvatė žengtelėjo nuo jo žmonių, bet už jos nugaros buvo akmuo; ji neturėjo kur trauktis. Pasekėjai švelniai ėjo per dantytus akmenis ir sapnų gyvates. Ne taip kaip Gyvatė, jie avėjo tvirtus batus. Vienas ištiesė rankas, norėdamas paimti iš jos Melisą. Gydytoja jautė, kaip nuo jos kojos nušliaužia gyvatės ir slepiasi tarp akmenų.
— Nesiartink! — sušuko Gyvatė, bet vyras bandė iš jos rankų išplėšti Melisą.
Gyvatė pasilenkė ir įkando. Tik tiek ji galėjo sugalvoti. Gydytoja jautė, kaip jos dantys perveria šaltus audinius iki pat kaulo; ji paragavo šilto kraujo. Gyvatė norėjo, kad jos dantys būtų aštresni ir su nuodų latakais. Nes vienintelis dalykas, ką ji galėjo padaryti, tai tikėtis, kad žaizda užsikrės.
Rėkdamas, traukdamas ranką, Šiaurio pasekėjas atšoko atgal, o Gyvatė išspjovė jo kraują. Kilo sujudimas, Šiaurys ir jo žmonės laikė gydytoją už plaukų, rankų bei drapanų, kol atėmė Melisą. Šiaurys pirštais įsikibo į Gyvatės plaukus ir atlošė jos galvą prie sienos, kad ši nebegalėtų įkąsti. Jie išstūmė gydytoją iš plyšio. Kovodama su jais, Gyvatė svirduliuodama atsistojo, kai vienas iš pasekėjų su Melisa pasisuko platformos link. Šiaurys vėl sučiupo gydytoją už plaukų ir ją atitraukė. Gyvatė parkrito ant kelių. Ji bandė atsistoti, bet nebeturėjo jėgų, kad įveiktų išsekimą ir sužeidimą. Užsidėjusi kairę ranką ant dešinio peties, tarp pirštų tekant kraujui, Gyvatė susmuko ant žemės.
Šiaurys paleido gydytojos plaukus ir nuėjęs prie Melisos pažiūrėjo įjos akis, patikrino pulsą. Tuomet atsisuko atgal į Gyvatę.
— Aš tau sakiau, kad nelaikytum jos nuo mano padarų.
Gyvatė pakėlė galvą ir paklausė:
— Kodėl tu stengies ją nužudyti?
— Nužudyti! Aš? Tu nežinai net dešimtadalio to, ką manai žinanti. Tai tu jai sukėlei pavojų.
Šiaurys paliko Melisą ir, priėjęs prie jos, pasilenkė, kad pagautų kelias sapnų gyvates. Atsargiai laikydamas gyvates, kad neįkąstų, jis įdėjo jas į pintinę.
— Man teks ją iš čia išnešti, kad išgelbėčiau jos gyvybę. Ji nekęs tavęs, kad sugadinai jos pirmą patirtį. Jūs, gydytojai, puikuojatės savo arogancija.
Gyvatė svarstė, ar jis buvo teisus dėl arogancijos; jei taip, tai gal jis neklydo ir dėl Melisos, dėl visko. Ji negalėjo blaiviai mąstyti, kad galėtų su juo ginčytis.
— Būk jai švelnus, — sušnabždėjo Gyvatė.
— Nesijaudink, — tarė Šiaurys. — Su manimi ji bus laiminga.
Šiaurys linktelėjo savo pasekėjams. Šie priėjo prie Gyvatės, bandė ją pakelti ir paskutinį kartą priversti gintis. Gydytoja klūpėjo ant vieno kelio, kai vyras, kuriam ji įkando, sugriebė už dešinės rankos ir, vėl išsukdamas petį, pakėlė ją ant kojų. Kitas pasekėjas laikė Gyvatę iš kitos pusės.
Šiaurys, laikydamas sapnų gyvatę, pasilenkė virš gydytojos.
— Ar tu labai tikra dėl savo imunitetų, gydytoja? Ar ir dėl jų tu arogantiška?
Vienas iš pasekėjų privertė gydytoją atlošti galvą ir parodyti gerklę. Šiaurys buvo toks aukštas, kad gydytoja vis dar matė, kaip jis leidžia sapnų gyvatę žemyn.
Iltys susmigo į miego arteriją.
Nieko neįvyko. Gyvatė žinojo, kad nieko neįvyks. Gydytoja norėjo, jog Šiaurys tai suprastų ir ją paleistų, leistų jai atsigulti ant šaltų, aštrių akmenų bei pamiegoti, net jei niekad nepabus. Gyvatė buvo per daug pavargusi, kad dar kovotų, per daug pavargusi, kad sureaguotų netgi tuomet, kai Šiaurio pasekėjas ją paleido. Nuo kaklo kraujas lašėjo ant raktikaulio. Šiaurys apėmė kitą sapnų gyvatę ir laikė ją prie Gyvatės gerklės.
Kai antra sapnų gyvatė įgėlė, gydytoja pajuto aštrų skausmą, sklindantį nuo gerklės per visą kūną. Kai skausmas, sukeldamas drebulį, atlėgo, Gyvatė aiktelėjo.
— Aha, — tarė Šiaurys. — Gydytoja pradeda mus suprasti.
Akimirką vyras, stebėdamas Gyvatę, dvejojo.
— Gal dar vieną, — tarė Šiaurys. — Taip.
Kai Šiaurys dar kartą pasilenkė virš Gyvatės, jo veidą dengė šešėlis, o šviesa spindėjo aplink jo blyškius, retus plaukus. Jo rankose trečia sapnų gyvatė atrodė kaip tylus šešėlis. Gydytoja atsitraukė, o Šiaurio pasekėjų rankų gniaužtai nesusilpnėjo. Žmonės, laikantys Gyvatę, atrodė kaip užhipnotizuoti juodo sapnų gyvatės žvilgsnio. Gydytoja pašoko ir akimirkai išsilaisvino, bet pirštai kaip žvėries nagai susmigo į jos audinius, o vyras, kuriam ji įkando, piktai suurzgė. Viena ranka sukdamas dešinę Gyvatės ranką, kitos rankos nagus suleisdamas į sužalotą petį, vyras nutempė ją atgal.
Šiaurys, prieš tai atsitraukęs nuo peštynių, vėl žengė žingsnį į priekį.
— Kodėl priešinies, gydytoja? Leisk sau pajusti malonumą, kurį suteikia mano padarai.
Šiaurys prinešė prie gydytojos gerklės trečią sapnų gyvatę.
Sapnų gyvatė kirto.
Šį kartą skausmas pasklido po kūną kaip ir anksčiau, bet skausmui praėjus užplūdo kita pulsuojanti agonijos banga. Gyvatė sušuko.
— Aha, — Gyvatė išgirdo, kaip ištarė Šiaurys. — Dabar ji supranta.
— Ne… — sušnabždėjo gydytoja.
Gyvatė nutilo. Ji nesuteiks Šiauriui malonumo pamatyti jos skausmą.
Pasekėjai paleido Gyvatę ir ji, bandydama pasiremti kaire ranka, parkrito. Šį kartą pojūčio intensyvumas nepranyko. Skausmas didėjo vis vilnydamas gydytojos kūnu, vis stiprėdamas. Gyvatė virpėjo su kiekvienu širdies dūžiu. Bandydama įkvėpti tarp agoniškų spazmų, ji parkrito ant kietos uolos.
Į plyšį prasiskverbė dienos šviesa. Gyvatė gulėjo taip, kaip nukrito, vieną ranką ištiesusi prieš save. Šaltis sidabru padengė apdriskusius rankovės kraštelius. Storas, baltas ledo kristalų paltas dengė ant dugno suverstą akmenų fragmentą ir kilo viršun plyšio siena. Sužavėta nėriniuota struktūra, gydytoja leido savo mintims klajoti tarp subtilių lapų. Kai Gyvatė į juos pažvelgė, jie tapo trijų dimensijų. Gydytoja buvo priešistoriniame samanų ir paparčių miške, kuriame viskas juoda ir balta.
Kai kur šlapi takai išgraužė ornamentus, krentančius atgal dviem dimensijomis ir formuojančius antrą, šiurkštesnę struktūrą. Akmens tamsumo linijos atrodė kaip sapnų gyvačių pėdsakai, bet gydytoja nesitikėjo, kad kuri iš gyvačių būtų aktyvi tokioje temperatūroje, pakankamai aktyvi, jog šliaužtų ledu padengta žeme. Galbūt Šiaurys, kad apsaugotų, nunešė jas į šiltesnę vietą.
Gyvatė tikėjosi, kad yra teisi, bet išgirdo žvynų šiugždenimą ant akmens. Bent jau vieną padarą paliko. Tai Gyvatei suteikė paguodos, nes ji buvo ne visiškai viena.
Ši gyvatė turėtų būti drąsus gyvūnas, galvojo gydytoja.