Ta, kuri įkando gydytojai, turėjo būti didelė — tokia didelė, kad galėtų gaminti ir išsaugoti šiek tiek kūno šilumos. Atmerkdama akis, Gyvatė bandė ištiesti ranką garso link. Prieš pajudindama ranką, jei galėtų pajudinti, gydytoja pamatė gyvates.
Iš tikrųjų jų liko daug daugiau nei viena. Dvi, ne, trys sapnų gyvatės vijosi viena aplink kitą vos per rankos atstumą. Nė viena nebuvo didesnė už Žaltį. Gyvatės kartu raičiojosi ir sukosi spirale, ant šalnos palikdamos tamsius hieroglifus, kurių gydytoja neįskaitė. Simboliai turėjo reikšmę, tuo gydytoja įsitikinusi, jei tik ji galėtų juos iššifruoti. Gyvatė matė tik dalį lėtos ir suraitytos žinutės, ji pasuko galvą, kad galėtų sekti susijungiančias žymes. Gyvačių, besitrinančių viena į kitą, kūnais formuojančių tridales spirales.
Gyvatės šalo ir džiūvo, tai turėtų būti galas, o gydytojai reikėjo kažkaip prišaukti Šiaurį, kad jas išgelbėtų. Ji pasikėlė ant alkūnių, bet daugiau pajudėti nebegalėjo. Gydytoja stengėsi, bandė kalbėti, bet ją užvaldė šleikštulio banga. Šiaurys ir jo padarai: Gyvatė žiaukčiojo, tačiau jos skrandyje nebuvo nieko, kas galėtų sukilti ir padėtų jai atsikratyti pasibjaurėjimo. Gydytoją vis dar veikė nuodai.
Dilgčiojantis skausmas perėjo į gilų, tvinkčiojantį. Gyvatė bandė atitolinti skausmą, vertė save jį justi vis mažiau ir mažiau, bet jai nepakako energijos. Gydytoją užvaldė skausmas ir ji vėl neteko sąmonės.
Gyvatė atsipeikėjo. Ji jautė visus skausmus, bet žinojo, kad juos įveikė, bandydama atitolinti vieną po kito ir jie neatsinaujino. Gydytoja vis dar buvo laisva, Šiaurys negalėjo sapnų gyvatėmis priversti ją vergauti. Keistuolis buvo apibūdinęs ekstazę, taigi nuodai Gyvatės nepaveikė taip, kaip jie veikė Šiaurio pasekėjus. Gydytoja nežinojo, ar taip buvo dėl jos imunitetų, ar dėl jos valios pasipriešinimo. Tai iš tikrųjų nebuvo svarbu.
Gyvatė nesuprato, kodėl Šiaurys buvo toks tikras, kad Melisa mirtinai nesušals. Vis dar tvyrojo šaltis ir Gyvatė tai žinojo, bet ji jautė šilumą, netgi karštligišką šilumą. Gydytoja nežinojo, kiek laiko jos kūnas ištvers padidėjusį metabolizmą, bet ji jautė, kaip kraujas teka jos kūnu ir žinojo, kad nereikia bijoti nušalimo.
Gyvatė prisiminė nepaprastai aktyvias sapnų gyvates ant šerkšnu papuoštos žemės.
Visa tai tikriausiai sapnas, galvojo ji.
Bet gydytoja apsidairė aplinkui ir tarp tamsių pėdsakų hieroglifų pamatė tris spirale susisukusias mažas gyvates. Gydytoja pamatė dar tris bei dar tris ir staiga suprato, kokią žinutę ši vieta ir jos padarai jai bando pasakyti. Gyvatė buvo tarsi visų gydytojų kartų atstovė, specialiai atsiųsta ten, kad priimtų tai, kas siūloma.
Kai gydytoja mąstė, kiek laiko užtruko stengdamasi perprasti sapnų gyvačių paslaptis, ji suprato priežastis. Dabar, kai gydytoja įveikė nuodų poveikį, ji galėjo suprasti, ką sako hieroglifai ir matė daug daugiau nei sapnų gyvačių trijules, besiporuojančias ant šaltų akmenų.
Gyvatės žmonės, kaip ir visi kiti žemės gyventojai, buvo per daug egoistiški. Galbūt tai neišvengiama, nes jų izoliacija gan priverstinė. Bet gydytojai buvo per daug neįžvalgūs; saugodami sapnų gyvates, jie neleido joms subręsti. Tai taip pat neišvengiama: sapnų gyvatės pernelyg vertingos, kad būtų galima jomis rizikuoti eksperimentuojant. Saugiau pasikliauti klonavimu, kad gautų kelias naujas sapnų gyvates, negu rizikuoti gyvybėmis tų gyvačių, kurias gydytojai jau turėjo.
Gyvatė nusišypsojo supratusi sprendimo aiškumą ir paprastumą. Žinoma, gydytojų sapnų gyvatės niekad nesubręsdavo. Kažkuriame sapnų gyvačių vystymosi etape joms reikėjo šio aštraus šalčio. Žinoma, jos retkarčiais poruodavosi: šaltis skatindavo ir dauginimąsi. Ir galiausiai: tikėdamiesi, kad subrendusios gyvatės poruosis, gydytojai vargdavo, kad jas suvestų… po dvi poras.
Izoliuoti nuo naujų žinių, gydytojai suprato, kad jų sapnų gyvatės svetimos, bet jie nesugebėjo suprasti, kiek svetimos.
Po dvi poras. Gyvatė tyliai juokėsi. Ji prisiminė aistringus ginčus su kitais gydytojais per apmokymus, pamokas, disputus apie tai, ar sapnų gyvatės gali būti diploidai ar heksaploidai dėl tinkamo branduolinių kūnų skaičiaus. Bet niekas per tuos aistringus ginčus nebuvo tiesos pusėje. Sapnų gyvatės — triploidai ir joms reikia trijulės, o ne poros. Gyvatės juokas virto liūdna šypsena, išreiškiančia apgailestavimą dėl klaidų, kurias tiek metų darė ji ir jos žmonės, klydo, nes neturėjo tinkamos informacijos, nes technologijos negalėjo palaikyti biologinių galimybių dėl etnocentrizmo. Ir dėl priverstinės Žemės izoliacijos nuo kitų pasaulių, ir dėl savanoriško atsiskyrimo nuo daugelio kitų žmonių grupių. Gyvatės žmonės klydo: su sapnų gyvatėmis jiems pasisekė tik atsitiktinai.
Dabar, kai gydytoja suprato, galbūt viskas jau per vėlu.
Gyvatė jautėsi šiltai, ramiai ir mieguistai. Troškulys jai neleido užmigti: troškulys, tuomet prisiminimai. Plyšys tikriausiai buvo kaip niekada šviesus, o akmenys, ant kurių gulėjo gydytoja, sausi. Gyvatė pajudino ranką ir pajuto, kaip iš juodo akmens į ją skverbiasi šiluma. Bandydama save, šiek tiek pasislinko į dešinę. Jai skaudėjo kelį, bet jis nebuvo sutinęs. Gyvatei vis dar maudė petį. Gydytoja nežinojo, kiek laiko ji miegojo, bet ji jau pradėjo sveikti.
Iš kito plyšio galo greitai mažu upeliu tekėjo vanduo. Gyvatė atsistojo ir, laikydamasi už uolos, nuėjo prie vandens. Jautėsi labai netvirtai, tarsi staiga labai pasenusi. Bet ji vis dar buvo stipri: jautė, kaip jėgos po truputį grįžta. Priklaupdama prie upelio, Gyvatė saujomis pasėmė vandens ir atsargiai gėrė. Vandens skonis buvo vėsus bei švarus. Pasitikėdama savo sprendimu, Gyvatė godžiai gėrė. Apnuodyti gydytoją tikrai labai sunku, bet jai dabar nelabai rūpėjo dar daugiau apkrauti organizmą toksinais.
Nuo beveik šąlančio vandens Gyvatei skaudėjo skrandį. Gydytoja nuvijo į šalį mintis apie maistą ir atsistojo plyšio centre, po truputį sukosi, norėdama apžiūrėti jį dienos šviesoje.
Sienos buvo šiukščios, bet ne įskilusios; Gyvatė nematė, už ko būtų galima laikytis kojų arba rankų pirštais. Siena buvo tris kartus aukštesnė, nei ji galėtų perlipti, jei nebūtų sužeista. Bet jai reikėjo kažkaip išsigauti iš čia. Reikėjo surasti Melisą ir su ja pabėgti.
Gyvatei prašviesėjo galvoje. Bijodama, kad pradės panikuoti, ji kelis kartus užsimerkusi giliai ir lėtai įkvėpė. Gydytojai buvo sunku susikaupti, nes ji žinojo, kad Šiaurys sugrįš, gal net bet kurią sekundę. Jis norės pabudusią Gyvatę ryti akimis, nes jis įveikė jos imunitetus ir paveikė nuodais. Šiaurys tikriausiai norėjo, kad Gyvatė šliaužiotų keliais kaip keistuolis ir maldautų tol, kol jis jai padarytų paslaugą ir leistų svaigintis. Gyvatė suvirpėjo ir atsimerkė. Vos tik Šiaurys supras tikrą nuodų poveikį gydytojai, jis, jei galės, naudos juos, kad ją nužudytų.
Gyvatė atsisėdo ir nuo peties nusivyniojo Melisos galvos apdangalą. Medžiaga buvo sudžiūvusi ir sukietėjusi nuo kraujo, tad gydytojai reikėjo ją nuplėšti prie pat odos. Bet žaizdos šašas buvo labai storas ir Gyvatė nenorėjo, kad ji vėl pradėtų kraujuoti. Žaizda buvo ne visai švari: randas bus pilnas purvo ir smėlio, jei ji greitai ko nors nesiims. Bet žaizda neužsikrės ir gydytoja tuo užsiimti dabar neturi laiko. Gyvatė nuplėšė keletą dryžių nuo kvadrato formos medžiagos, o likusią surišo į laikiną maišelį. Keturios didelės sapnų gyvatės apatiškai gulėjo ant akmenų ir buvo beveik ranka pasiekiamos. Gydytoja čiupo gyvates, įdėjo jas į maišelį ir dairėsi daugiau. Tos, kurias gydytoja pagavo, buvo tikrai subrendusios, o viena galbūt brandino vaisingus kiaušinėlius. Ji pagavo dar tris, bet likusios gyvatės pradingo. Gydytoja atsargiai ėjo akmenimis, ieškodama irštvų, bet nieko nerado.