Šiaurys prišliaužė.
— Ką tu darai? Tu negali…
Šiaurys pasileido paskui tris gyvates, bet viena iš jų pakilo pasiruošusi kirsti ir Šiaurys atšoko atgal. Gyvatė ant žemės numetė dar dvi gyvates. Šiaurys dar kartą pabandė pagauti sapnų gyvatę, bet ji vėl jam kirto ir Šiaurys vos nepargriuvo, bandydamas išvengti įkandimo. Vyras paliko gyvatę ir nusvyravo pas gydytoją, stengdamasis savo ūgiu ją įbauginti, tačiau gydytoja prieš jį ištiesė sapnų gyvatę ir šis sustojo.
— Tu jų bijai, ar ne, Šiaury?
Gyvatė žengė žingsnį jo link. Šiaurys bandė tvirtai išsilaikyti, bet kai Gyvatė žengė antrą žingsnį, jis staigiai atsitraukė.
— Negi nesinaudoji savo paties patarimu?
Gyvatė dar niekada nebuvo tokia pikta: jos sveikoji proto dalis, giliai užvaldyta, stebėjo, kokia ji buvo laiminga, galėdama gąsdinti Šiaurį.
— Nesiartink…
Kai Gyvatė artėjo priėjo, Šiaurys pargriuvo ant nugaros. Sėdomis vyras traukėsi atgal, o pabandęs atsistoti vėl pargriuvo. Gyvatė buvo pakankamai arti, kad užuostų jo kvapą, muskatinį ir sausą — nieko panašaus į žmogaus kvapą. Švokšdamas kaip gyvūnas prie įlankos, suspaudęs kumštį ir pasiruošęs smogti, kai gydytoja priartins gyvatę.
— Nedrįsk, — tarė Šiaurys. — Nedaryk to…
Galvodama apie Melisą, Gyvatė neatsakė.
Užhipnotizuotas Šiaurys spoksojo į sapnų gyvatę.
— Ne… — jo balsas nutilo. — Prašau…
— Ar pasigailėjimo nori iš manęs? — piktdžiugiškai paklausė Gyvatė, žinoma, kad ji jam nesuteiks daugiau gailesčio, negu jis suteikė jos dukrai.
Staiga Šiaurys atleido kumščius ir pasilenkė Gyvatės link tiesdamas rankas, rodydamas puikias, mėlynas riešų venas.
— Ne, — tarė Šiaurys. — Aš noriu taikos.
Laukdamas, kol sapnų gyvatė gels, Šiaurys akivaizdžiai suvirpėjo.
Apstulbusi Gyvatė atitraukė rankas.
— Prašau! — darkart sušuko Šiaurys. — Dievai, nežaisk su manimi!
Gydytoja pažvelgė į gyvatę, tuomet į Šiaurį. Staiga jos malonumas pavirto pasibjaurėjimu. Ar ji buvo tokia panaši į jį, kad jai reikėjo valdyti kitus žmones? Galbūt šis kaltinimas buvo tiesa. Siaubas ir savigyna jai teikė tiek pat malonumo, kiek ir jam. Ir taip pat ji buvo arogantiška, ji visada buvo arogantiška. Galbūt skirtumas tarp jos ir Šiaurio buvo ne gerumas, o laipsnis. Gyvatė suprato, kad jei ji toliau grasins bejėgiui Šiauriui gyvate, kad ir koks skirtumas tai būtų, jis turėtų mažai reikšmės. Numetusi gyvatę ant žemės, gydytoja atsitraukė.
— Nesiartink prie manęs, — jos balsas taip pat virpėjo. — Aš ketinu pasiimti savo dukrą ir keliauti namo.
— Padėk man, — sušnabždėjo Šiaurys. — Aš atradau šią vietą, aš naudojau šiuos padarus, kad padėčiau kitiems, negi dabar aš nenusipelnau pagalbos?
Šiaurys gailestingai pažiūrėjo į Gyvatę, bet ji nejudėjo.
Staiga Šiaurys sudejavo, metėsi į priekį pasiimti sapnų gyvatės, tuomet viena ranka ją sugavo ir vertė ją įkasti į jo kitos rankos riešą. Šiaurys darkart sudejavo, kai gyvatės iltys susmigo į audinius.
Gyvatė atsitraukė nuo vyro, bet jis daugiau nekreipė į ją dėmesio. Gydytoja pasisuko prie didelio pinto krepšio.
Dabar sapnų gyvatės pačios jau buvo pradėjusios sprukti. Viena išslydo per krepšio kraštą ir, minkštai barkšteldama, nukrito ant žemės. Išlindo dar keletas, kol galiausiai visas masės svoris persikėlė ant vieno šono, krepšys pasviro, apsivertė, o gyvatės išlindo besiraitančia krūva.
Bet Melisos ten nebuvo.
Gyvatė puikiai matė, kaip Šiaurys praslinko pro ją ir savo krauju pasruvusias išbalusias rankas sukišo į sapnų gyvačių krūvą.
Gydytoja sugriebė Šiaurį ir jį apsuko.
— Kur ji?
— Kas?..
Šiaurys silpnai pasitraukė gyvačių link, jo akys buvo kaip peršviečiamas stiklas.
— Melisa — kur ji?
— Ji sapnavo… — vyras pažvelgė į sapnų gyvates. — Su jomis.
Melisai pavyko kažkaip pasprukti. Jai kažkaip pavyko nugalėti Šiaurį, nuodus, užmaršties pagundą. Ieškodama Gyvatė darkart apsidairė po stovyklą ir matė viską, bet tik ne tai, ką norėjo matyti.
Nusivylęs Šiaurys sudejavo ir Gyvatė jį paleido. Jis griebė į mišką šliaužiančias gyvates. Ant jo rankų buvo krūva kruvinų įgėlimų ir kiekvieną kartą vėl pagavęs savo padarą, Šiaurys vertė jį jam įgelti.
— Melisa! — pašaukė Gyvatė, bet niekas neatsiliepė.
Staiga Šiaurys suniurnėjo; tuomet, po akimirkos, jis išleido keistą dejonės garsą. Gyvatė pažvelgė sau per petį. Šiaurys, kruvinose rankose laikydamas gyvatę, pakilo, iš įkandimo gerklėje sruveno kraujas. Šiaurys sustingo, o gyvatė rangėsi. Šiaurys parkrito ant kelių, siūbavo. Vyras nugriuvo į priekį ir ramiai gulėjo, o jo galia dingo, vos tik svetimos sapnų gyvatės pabėgo atgal į savo svetimą mišką.
Vedama reflekso, Gyvatė nuėjo prie Šiaurio. Vyras kvėpavo tolygiai. Nuo tokio švelnaus kritimo Šiaurys nesusižeidė. Gydytoja svarstė, ar nuodai paveiks jį taip, kaip ir jo pasekėjus. Bet jei ir nepaveiktų, net jei jo baimė sukėlė neigiamą reakciją, ji nieko negalėjo dėl jo padaryti.
Sapnų gyvatė, kurią Šiaurys dar laikė, pasirangė ir išslydo iš jo rankų. Nuo prisiminimų ir apgailestavimo Gyvatei užėmė kvapą. Sapnų gyvatei lūžo nugara. Gydytoja pasilenkė prie sapnų gyvatės ir pabaigė jos kančias, nužudydama visai kaip nužudė Žaltį.
Ant lūpų jausdama padaro vėsų ir sūrų skonį, Gyvatė apgraibomis susirado pinto krepšio diržą ir užsikėlė jį sau ant pečių. Gyvatė nesugalvojo Melisos ieškoti niekur kitur kaip tik take, vedančiame žemyn kalva prie kupolo įtrūkimo.
Nuo susisukusių medžių krito didesni ir tamsesni šešėliai nei pirmoje vietoje, per kurią Gyvatė praėjo, o tarp jų esanti proskyna buvo siauresnė bei žemesnė.
Šiurpuliukams bėgiojant per nugarą, Gyvatė ėjo kiek galėdama greičiau. Svetimame miške galėjo slėptis bet koks padaras: nuo sapnų gyvačių iki tylių mėsėdžių. Melisos visiškai niekas nesaugojo; ji netgi nebeturėjo peilio.
Kai Gyvatė pradėjo tikėti, jog eina blogu keliu, ji pasiekė išsikišusį akmenį, kur ją išdavė keistuolis. Nuo Šiaurio stovyklos iki atbrailos buvo ilgas kelias, ir gydytoja galvojo, kaip Melisa galėjo taip toli nueiti.
Gal ji pabėgo ir pasislėpė, galvojo Gyvatė. Gal ji vis dar viršuje, netoli Šiaurio stovyklos, miega, o gal sapnuoja… ir miršta.
Gyvatė paėjo dar kelis žingsnius toliau, sudvejojo, apsisprendė ir patraukė į priekį.
Išsitiesusi ant kelio, nagais įsikibusi į žemę, kad bent kiek pasistumtų į priekį, už kito posūkio ant žemės gulėjo Melisa. Klupdama Gyvatė nubėgo prie mergaitės ir puolė ant kelių.
Gydytoja švelniai apsuko savo dukrą. Melisa nejudėjo ir buvo labai sustingusi bei šalta. Gyvatė ieškojo pulso, bet jo nebuvo. Melisą ištiko gilus šokas, o čia gydytoja jai negalėjo niekuo padėti.
Melisa, dukra mano, galvojo Gyvatė, tu taip stipriai stengeisi, kad ištesėtum man duotą pažadą, ir tau beveik pavyko. Aš tau taip pat pažadėjau ir sulaužiau visus pažadus. Prašau, suteik man dar vieną progą.
Nerangiai, beveik turėdama naudoti savo sužeistą dešinę ranką, Gyvatė apglėbė Melisos mažą kūną ir užsidėjo ją ant savo kairio peties. Vos išlaikydama pusiausvyrą, gydytoja atsistojo. Jei ji parkristų, turbūt nebeįstengtų atsikelti. Takas driekėsi prieš Gyvatę ir ji žinojo, kokio jis ilgio.
13