Gyvatė sunkiai ėjo per plokščius lapus, kartą suklupo eidama per plyšį pilną mėlynai žalių šliaužiančių augalų, paslydo ir vos nenukrito ant ką tik nulyto paviršiaus. Melisa visai nejudėjo. Gyvatė ėjo toliau, nes bijojo padėti mergaitę.
Aš čia niekuo negaliu jai padėti, gydytoja darkart pagalvojo ir susikoncentravo ties ėjimu žemyn.
Atrodė, kad Melisa siaubingai šalta, bet Gyvatė negalėjo pasitikėti savo pačios jutimais. Ji bandė atsiriboti nuo bet kokių jutimų. Gydytoja sunkiai žingsniavo toliau kaip mašina, žinojo, jog nusileidusi nuo kalvos ji šauks dėl to, kad jos kūnas taip lėtai judėjo, žingsnis po žingsnio, ir negalėjo judėti greičiau.
Žiūrint iš viršaus, uola atrodė daug statesnė nei tada, kai Gyvatė lipo aukštyn. Stovėdama ant krašto, gydytoja nesuprato, kaip ji sugebėjo užlipti į viršų. Bet apačioje esantis miškas ir pieva, miela žaluma padrąsino Gyvatę.
Gydytoja atsisėdo ant uolos krašto ir atsipalaidavo. Iš pradžių ji slydo lėtai, prasilauždama kelią nuoga koja ir bandydama išlaikyti pusiausvyrą. Gyvatė atsitrenkė į akmenį, už jos braižėsi ir siūbavo krepšys. Bet prie pat apačios gydytoja paspartino žingsnį, nuo Melisos svorio ji prarado pusiausvyrą ir pradėjo slysti į šonus. Gyvatė galvojo, kaip išvengti ridenimosi ir jai pavyko, tik nusibrozdino odą nuo alkūnių ir nugaros; galiausiai, užklupta purvo bei akmenukų lietaus, ji sustojo uolos apačioje. Akimirką gulėjo kartu su Melisa, o po jo petim sutraškėjo krepšys. Sapnų gyvatės rangėsi viena per kitą, bet nerado pakankamai didelių skylių, kad galėtų iššliaužti. Gyvatė ranka perbraukė kišenę ant krūtinės ir pajuto, kaip po jos pirštais juda sapnų gyvatės jauniklis.
Tik šiek tiek vėliau gydytoja įstengė mąstyti. Aš beveik matau pievą. Jei aš čia gulėsiu labai tyliai, galėsiu išgirsti, kaip Voveris rupšnoja žolę…
— Voveri!
Gyvatė šiek tiek luktelėjo ir sušvilpė. Ji darkart pašaukė ponį ir pagalvojo, kad išgirdo, kaip jis žvengia, bet negalėjo tuo būti tikra. Jis būtų atsekęs paskui, jei ji būtų šalia, bet jis tik atsiliepdavo į savo vardą arba švilpimą, jei būdavo geros nuotaikos. Dabar neatrodė, kad jis būtų tinkamos nuotaikos.
Gyvatė atsiduso, apsivertė ir atsiklaupė ant kelių. Prieš ją gulėjo sušalusi ir išblyškusi Melisa, ant jos kojų ir rankų matėsi išdžiūvusio kraujo dryžiai. Gydytoja užsikėlė Melisą sau ant peties; ji beveik nevaldė dešinės rankos. Sutelkusi jėgas, Gyvatė atsistojo. Krepšio diržas nuslydo nuo peties ir pakibo ant sulenktos gydytojos rankos. Krepšys trankėsi į jos koją. Jai virpėjo keliai. Gyvatė žengė dar vieną žingsnį, nuo baimės dėl Melisos gyvybės jai aptemo akyse.
Gyvatė darkart pašaukė savo ponį ir klupdama įžengė į pievą. Gydytoja išgirdo kanopų bildesį, bet nematė nei Voverio, nei Greituolės, tik keistuolio seną nešulinį arklį, gulintį žolėje ir beilsinantį snukį ant žemės.
Arevino muskatinių galvijų vilnos apdarai jį saugojo nuo lietaus taip pat, kaip ir nuo karščio, vėjo bei dykumos smėlio. Jis jojo per šviežiai nuplautą dieną, galva braukdamas kabančias šakas, kurios jį užliedavo susikaupusiais lašeliais. Vyras vis dar nematė Gyvatės, bet buvo tik vienas takas.
Arevino žirgas pakėlė galvą ir garsiai sužvengė. Iš už medžių tankmės sklido atsakymas. Ant kietos, šlapios žemės Arevinas išgirdo kanopų bildesį: vingiuotu keliu į jį šuoliavo pikas žirgas bei dryžuotas kaip tigras ponis. Slysdamas Voveris sustojo ir, ištiesęs kaklą, pasistojo piestu. Pilka kumelė prašuoliavo pro šalį, apsisuko, žaismingai pašuoliavo ir sustojo. Kai visi trys žirgai susipažindami iškvėpė orą vienas kitam į šnerves, Arevinas ištiesė ranką ir pakasė Voveriui ausis. Abu Gyvatės žirgai buvo puikios formos.
Pilka kumelė ir dryžuotas kaip tigras ponis nebūtų laisvi, jei Gyvatė nebūtų pasaloje: jie per daug vertingi. Jei žirgai būtų pasprukę per užpuolimą, tai būtų pabalnoti ir su kamanomis. Gyvatė turėtų būti saugi.
Arevinas pradėjo ją šaukti vardu, bet paskutinę akimirką apsigalvojo. Be abejonės, jis buvo per daug įtarus, bet po visko, kas įvyko, buvo pakankamai išmintingas, kad išliktų atsargus. Dar kelios laukimo minutės jo nenužudys.
Arevinas pažvelgė aukštyn į šlaitą, kuris kilo akmenuotomis uolomis ir virto kalno viršūnėmis, į žemaūgę augmeniją, kerpes… ir kupolą.
Kai tik Arevinas suprato, kas tai buvo, jis nesuvokė, kaip jis galėjo to iš karto nepastebėti. Tai buvo vienintelis jo matytas pažeistas kupolas: tai jį maskavo. Bet vis tiek, be jokių abejonių, tai buvo vienas iš senovinių kupolų, pats didžiausias iš visų matytų ir girdėtų. Arevinas neabejojo, kad Gyvatė buvo kažkur viršuje. Tai buvo vienintelė protu suvokiama galimybė.
Arevinas paspartino savo žirgą ir sekė paskui purve paliktus kitų žirgų pėdsakus. Pamanęs, kad kažką išgirdo, vyras sustojo. Tai ne jo vaizduotė: žirgai klausėsi karpydami ausimis. Arevinas darkart išgirdo šaukimą ir pabandė atsiliepti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Arevinas taip staigiai paspaudė kojomis žirgo šonus, kad šis šoko iš vietos gydytojos balso link, Gyvatės link.
Sekamas tigrinio ponio ir pilkos kumelės, mažas, juodas žirgas per medžius prasibrovė į tolimą pievos kraštą. Staiga Gyvatė iš įsiūčio susikeikė, galvodama, kad tuoj vienas iš Šiaurio žmonių atsipeikės.
Ir tuomet ji pamatė Areviną.
Apstulbusi gydytoja negalėjo pajudėti jo link ar net kalbėti. Žirgui dar šuoliuojant, Arevinas nulipo; jis nubėgo prie Gyvatės, jo drabužiai plaikstėsi aplink jį. Gyvatė spoksojo į Areviną, lyg jis būtų šmėkla ir ji tuo buvo įsitikinusi netgi tada, kai šis sustojo taip arti, jog galėtų jį paliesti.
— Arevinai?
— Kas atsitiko? Kas su tavimi taip apsielgė? Keistuolis…
— Jis kupole, — išlemeno Gyvatė. — Su keliais kitais. Dabar jie nepavojingi. Tai Melisa, jai šokas. Man reikia grįžti į stovyklą… Arevinai, tu tikras?
Arevinas pakėlė Melisą nuo gydytojos peties; vienoje rankoje jis laikė Gyvatės dukrą, o kita ranka parėmė gydytoją.
— Taip, aš tikras. Aš čia.
Arevinas padėjo Gyvatei pereiti pievą. Kai jie pasiekė vietą, kur sudėti pakinktai, Arevinas apsisuko, kad padėtų Melisą. Gydytoja priklaupė prie gyvačių lagamino ir apgraibomis ieškojo sagties. Drebėdama ji atidarė vaistų skyrių.
Arevinas švelniai uždėjo ranką ant Gyvatės sužeisto peties.
— Leisk man pasirūpinti tavo žaizda, — tarė Arevinas.
— Man viskas gerai, — atsakė Gyvatė. — Bus gerai. Tai Melisa…
Gyvatė pažvelgė į Areviną ir sustingo nuo jo žvilgsnio.
— Gydytoja, — prabilo vyras, — Gyvate, mano drauge…
Gyvatė pabandė atsistoti; Arevinas bandė ją sulaikyti.
— Negalima nieko padaryti.
— Negalima nieko padaryti?..
Gyvatė atsistojo.
— Tu sužeista, — beviltiškai tarė Arevinas. — Apžiūrinėdama vaiką, tik dar labiau susižeisi.
— O, dievai, — atsiduso Gyvatė.
Arevinas vis dar bandė ją sulaikyti.
— Paleisk mane! — sušuko Gyvatė.
Krūptelėjęs Arevinas atsitraukė. Gyvatė nesustojo, kad atsiprašytų. Gyvatė negalėjo leisti niekam, net ir Arevinui, jos saugoti: tai per daug lengva, per daug patrauklu.
Melisa gulėjo dideliame šešėlyje po pušimi. Gyvatė priklaupė ant storo rudų spyglių patalo. Už jos liko stovėti Arevinas. Gyvatė paėmė Melisos šaltą, išblyškusią ranką. Vaikas nejudėjo. Šliauždama žeme, Melisa nusidraskė panages iki gyvuonies. Ji taip stengėsi išlaikyti duotą pažadą… Melisa daug geriau laikėsi savo pažado nei Gyvatė. Nubraukdama raudonus plaukus nuo baisaus rando, gydytoja pasilenkė virš mergaitės. Gyvatės ašaros krito ant Melisos skruostų.