— Bet tu čia, — tarė Gyvatė.
Ji pasirėmė alkūne ir iš visų jėgų pasistengė atsisėsti, kad jų akys susitiktų.
— Tau nereikėjo manęs sekti, jei tai buvo pareiga, tu ją atlikai mano namuose.
Arevinas pažvelgė jai į akis ir tarė:
— Aš… taip pat svajojau apie tave.
Jis pasilenkė į priekį, rankas pasidėjo ant kelių, o plaštakas ištiesė.
— Aš su nieku daugiau nesu pasikeitęs vardais.
Lėtai ir džiaugsmingai Gyvatė savo purvina ranka apkabino Arevino švarią dešinę.
Arevinas pažvelgė į ją.
— Po to, kas įvyko…
Dar labiau norėdama būti nesužeista, Gyvatė paleido jo ranką ir palietė kišenę. Jauniklis pats apsivyniojo aplink jos pirštus. Gyvatė ištraukė jauniklį ir parodė jį Arevinui. Linkteldama pinto krepšio link, Gyvatė pratarė:
— Ten turiu daugiau ir aš žinau, kaip joms leisti veistis.
Nusistebėjęs Arevinas spoksojo į mažą gyvatę, tuomet į gydytoją.
— Tuomet tu tikrai pasiekei miestą. Jie tave priėmė.
— Ne, — atsakė Gyvatė.
Ji pažvelgė į suskilusį kupolą.
— Aš radau sapnų gyvates ten, viršuje. Ir visą svetimą pasaulį, kur jos gyvena.
Gyvatė leido jaunikliui nuslysti atgal į kišenę. Jis jau pratinosi prie jos; iš jo bus gera gydytojos gyvatė.
— Miesto žmonės mane išsiuntė, bet tai nebuvo paskutinis kartas, kai jie mane matė. Jie vis dar man skolingi.
— Mano žmonės tau taip pat skolingi, — tarė Arevinas. — Skola, kurios man nepavyko grąžinti.
— Tu padėjai išgelbėti mano dukters gyvybę! Negi manai, kad tai nesiskaito?
Tuomet ramiau Gyvatė pasakė:
— Arevinai, aš norėčiau, kad Žaltys vis dar būtų gyvas. Negaliu apsimesti, kad to nenoriu. Bet jį nužudė mano nerūpestingumas, o ne kas kita. Aš visada taip galvojau.
— Mano klanas, — tarė Arevinas, — ir mano pusseserės partneris.
— Palauk. Jei Žaltys nebūtų miręs, aš nebūčiau patraukusi namo tada, kada patraukiau.
Arevinas šyptelėjo.
— Ir jei tuomet nebūčiau pasiryžusi grįžti, — kalbėjo Gyvatė, — aš niekad nebūčiau nukeliavusi į Centrą. Niekad nebūčiau radusi Melisos. Ir niekad nebūčiau susidūrusi su keistuoliu arba išgirdusi apie suskilusį kupolą. Tavo klanas suveikė tarsi katalizatorius. Jei ne tu, mes vis dar maldautumėm iš miesto sapnų gyvačių, o jie vis būtų mums atsakę. Gydytojai nebūtų keitęsi, kol nebūtų sapnų gyvačių, o tada neliktų ir gydytojų. Tai gal aš tau skolinga tiek, kiek tu manai esąs skolingas man.
Ilgą laiką Arevinas žiūrėjo į Gyvatę.
— Aš manau, kad tu teisini mano žmones.
Gyvatė suspaudė kumštį.
— Negi tarp mūsų gali egzistuoti tik kaltė?
— Ne! — kaip kirviu nukirto Arevinas.
Šiek tiek ramiau, lyg pats būtų nustebęs dėl tokio griežtumo, jis tarė:
— Bent jau aš tikėjausi kažko daugiau.
Su palengvėjimu Gyvatė paėmė Arevino ranką ir pasakė:
— Ir aš tikėjaus.
Gydytoja pabučiavo jo delną.
Arevinas lėtai nusišypsojo. Jis pasilenkė arčiau ir po akimirkos jie apsikabino.
— Jei mes buvom vienas kitam skolingi ir atsilyginom, mūsų žmonės gali būti draugais, — pastebėjo Arevinas. — O gal mes nusipelnėme laiko, kurio mums reikia, kaip tu sakei.
— Mes turime, — atsakė Gyvatė.
Arevinas nuo Gyvatės kaktos nubraukė susiraizgiusius plaukus ir tarė:
— Nuo tada, kai atvykau į kalnus, sužinojau naujų papročių. Aš noriu tavimi rūpintis, kol tavo petys gis. O kai pasveiksi, norėsiu paklausti, ar galėsiu dar ką nors dėl tavęs padaryti.
Gyvatė jam nusišypsojo; ji žinojo, kad jie suprato vienas kitą.
— Tai klausimas, kurio ir aš norėjau tavęs paklausti, — pasakė Gyvatė ir nusišypsojo. — Žinai, gydytojai greitai sveiksta.
