Raitelė paragino savo žirgą ir priartėjo prie Gyvatės. Menkutė bioliuminescencinių žibintų ir po debesimis pasislėpusio mėnulio šviesa atsispindėjo ant lašelių, kai bėras žirgas prajojo per oazės seklumą. Žirgas sunkiai kvėpavo per išsipūtusias šnerves ir vis prunkštelėdavo. Ant jo kaklo prakaitas net putojo ties vadelėmis. Liepsnos šviesa skaisčiai raudonai atsispindėjo nuo auksinio apynasrio ir paryškino raitelės veidą.
— Gydytoja?
Gyvatė pakilo.
— Mano vardas Gyvatė.
Galbūt ji jau nebeturėjo teisės taip vadintis, bet ištarti vaikystėje suteiktą vardą taip pat nenorėjo.
— Aš Meridetė.
Raitelė nulipo ir artinosi, bet kai Migla pakėlė galvą, sustojo.
— Ji negels, — tarė Gyvatė.
Meridetė priėjo arčiau.
— Viena iš mano partnerių sužeista. Ar ateisite?
Gyvatei prireikė nemažai jėgų, kad sugebėtų atsakyti nedvejodama.
— Taip, žinoma.
Baimė, kad ji nesugebės padėti mirštančiam, buvo labai didelė. Gyvatė priklaupė, jog į lagaminą padėtų Miglą ir Smėlį. Abu jie slydo per gydytojos rankas, ant jos pirštų galiukų palikdami painias žymes.
— Mano ponis šlubuoja, man reikės pasiskolinti arklį…
Gyvatės ponį, vardu Voveris nuvedė į aptvarą stovykloje, kurioje ką tik buvo Meridetė.
Gydytojai nereikėjo jaudintis dėl ponio, kadangi karavano keliautoja Gruma gerai juo pasirūpino; o jos anūkai šukavo jį ir šėrė kaip karalių. Gruma pasirūpino, kad ateitų kalvis pakaustyti ponį, ir Gyvatė manė, kad Gruma jai paskolins žirgą.
— Nėra laiko, — tarė Meridetė. — Šie dykumų kuinai visai negreiti. Mano kumelė paneš mus abi.
Nepaisant to, kad ant Meridetės kumelės pečių matėsi prakaitas, ji kvėpavo normaliai. Kumelė stovėjo pakėlusi galvą, jos ausys buvo smailios, o kaklas išlenktas. Tai iš tiesų įspūdingas padaras, jos veislė daug geresnė nei paprastų karavano ponių ir ji daug aukštesnė už Voverį. Raitelės drabužiai buvo paprasti, o žirgo apdarai išpuošti ornamentais.
Gyvatė uždarė savo odinį lagaminą ir užsivilko naujas drapanas, užsidėjo galvos apdangalą, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Gydytoja buvo dėkinga tiems žmonėms už aprangą, kadangi jos stipri ir švelni medžiaga puikiai saugojo nuo karščio, smėlio ir dulkių.
Meridetė užlipo ant žirgo, atlaisvino balnakilpę ir ištiesė Gyvatei ranką. Tačiau kai gudutoja priartėjo, žirgas išplėtė šnerves ir pasibaidė gyvačių muskatinio kvapo. Meridetė buvo uždėjusi rankas ant kumelės, todėl ji nejudėjo, bet vis tiek buvo nerami. Gyvatė užsliuogė už balno. Kumelės raumenys tapo tarsi vienas ir ji taškydamasi pradėjo šuoliuoti per vandenį. Vandens purslai pasiekė Gyvatės veidą, ji dar labiau prisispaudė kojomis prie drėgnų kumelės šonų. Žirgas iššoko į krantą, prajojo pro retus medžius, šešėlius bei palmių lapus, kuriuos vos vos palietė, ir staiga dykuma atsivėrė į horizontą.
Kairėje rankoje Gyvatė laikė lagaminą; dešine ranka ji vis dar negalėjo pakankamai gerai suimti. Nuo ugnies ir vandens atspindžių Gyvatė vos matė. Juodas smėlis sugerdavo šviesą ir tada paversdavo ją karščiu. Kumelė šuoliavo toliau. Sudėtingų apynasrio dekoracijų žvangesį užgožė kanopų girgždėjimas smėlyje. Kumelės karštas prakaitas persismelkė per Gyvatės kelnes ir lipo prie jos kelių bei šlaunų. Oazės ir medžių prieglobstyje gydytoja jautė, kaip vėjo pučiamas smėlis braižo jai veidą. Gyvatė paleido Meridetės liemenį tam, kad galvos apdangalo galu prisidengtų nosį ir bumą.
Greitai smėlį pakeitė akmeninis šlaitas. Kumelė užlipo juo ant tvirto akmens. Meridetė laikė, kad kumelė nebėgtų.
— Bėgti per daug pavojinga. Mes įkristume į tarpeklį daug greičiau, nei spėtume jį pamatyti, — nuo skubėjimo Meridetės balse jautėsi įtampa.
Jos jojo statmenai didžiojo tarpeklio ir įtrūkimų, kur susilydę akmenys susiliedavo, išsiskirdavo ir atvėsdavo iki bazalto. Smėlio grūdeliai atsitrenkdavo į balną ir jo paviršius po truputį tapo nelygus. Kumelės geležinės pasagos žvangėjo taip, lyg liestų tuščiavidurį paviršių. O kai ji norėjo peršokti plyšį, akmuo suaidėjo.
Gyvatė kelis kartus bandė paklausti, kas nutiko Meridetės draugei, bet ji vis tylėdavo. Akmeninė lyguma neleido kalbėti, susikoncentruoti ties niekuo kitu, išskyrus jojimą per lygumą.
O Gyvatė bijojo klausti, bijojo žinoti.
Lagaminas gulėjo ant Gyvatės kojos, ritmingai svyruodamas pagal kumelės ilgo žingsnio ritmą. Gydytoja juto, kaip savo skyriuje judėjo Smėlis; ji tikėjosi, jog Smėlis nebarškės ir daugiau nebegąsdins žirgo.
Gyvatės žemėlapyje, kuris baigiasi į rytus nuo oazės, nebuvo pažymėtas lavos srautas. Kadangi šie lavos srautai vienodai pavojingi ir žmonėms, ir gyvūnams, jų buvo vengiama prekybos keliuose. Gyvatė mąstė, ar jos suspės pasiekti kelionės tikslą iki ryto. Čia, ant juodo akmens, karštis greitai stiprėtų.
Galiausiai, nepaisant Meridetės raginimų, kumelė sulėtino tempą.
Vienodas, siūbuojantis ėjimo tempas per plačią akmeninę upę Gyvatę užliūliavo beveik iki miego. Gydytoja pašoko iš miegų, kai beeinant per lavos ruožą kumelė paslydo, traukdama šlaunis po savimi, brėždama kanopomis, atmesdama raiteles atgal, tada vėl į priekį. Gyvatė sugriebė savo lagaminą, o Meridetė keliais suspaudė žirgą.
Staiga skardžio papėdėje akmenys dingo ir vėl prasidėjo juodasis smėlis. Gyvatė jautė, kaip Meridetės kojos dar tvirčiau prisispaudė prie kumelės ir taip skatino išsekusį žirgą eiti į sunkų centrą. Jos buvo giliame, siaurame kanjone, kanjono sienas suformavo du atskiri lavos liežuviai.
Ant juodmedžio judėjo šviesa ir akimirką apsimiegojusi Gyvatė pamanė, kad skraido jonvabaliai. Tuomet tolumoje sužvengė žirgas, o šviesa pasirodė esanti stovyklos šviestuvai. Meridetė pasilenkė į priekį ir ištarė padrąsinančius žodžius kumelei. Priešindamasis giliam smėliui, žirgas iš paskutinių jėgų ėjo į priekį; kumelė kartą suklupo ir Gyvatė bloškėsi į Meridetės nugarą. Sujudintas Smėlis sugirgždėjo. Tuščia erdvė aplink Smėlį dar labiau paaštrino garsą. Kumelė iš išgąsčio metėsi į priekį. Meridetė kumelės nestabdė, o kai galiausiai ši sustojo, nuo jos kaklo dribo putos, o iš šnervių tiško kraujas. Meridetė ragino ją bėgti toliau.
Atrodė, kad stovykla tolsta kaip miražas. Kiekvieno įkvėpimo metu Gyvatei skaudėjo taip, lyg ji būtų kumelė. Žirgas kapstėsi per gilų smėlį kaip išsekęs plaukikas, aikčiojantis nuo kiekvieno nėrimo aukščio.
Jie pasiekė palapinę. Kumelė susvirduliavo ir, išsižergusi bei nuleidusi galvą, sustojo. Permirkusi prakaitu, drebančiais keliais nuo kumelės nusliuogė Gyvatė. Meridetė nulipusi nuo žirgo nuvedė Gyvatę į palapinę. Atvartai buvo pakelti ir paremti, o viduje buvę šviestuvai užliejo patalpas neryškia mėlyna šviesa.
Viduje ta šviesa atrodė labai ryški. Meridetės draugė gulėjo prie palapinės sienos, jos veidas buvo paraudęs ir blizgėjo nuo prakaito, ilgi, raudoni plaukai buvo palaidi ir susivėlę. Ant plono apkloto išryškėjo tamsios dėmės, bet ne nuo kraujo, o nuo prakaito. Jos draugas, sėdėjęs šalia lovos, pakėlė svyruojančią galvą. Vyro maloniame, didingame veide matėsi nerimo raukšlės, suraukti antakiai virš jo mažų akių atrodė tokie sunkūs. Jo gauruoti rudi plaukai buvo susivėlę ir susipynę.
Meridetė priklaupė prie vyro ir paklausė:
— Kaip ji?
— Pagaliau nuėjo miegoti. Jos sveikata tokia pati. Jai bent jau neskauda…
Meridetė paėmė jaunąjį vyrą už rankos ir pasilenkė prie miegančios moters, norėdama ją švelniai pabučiuoti. Moteris nejudėjo. Gyvatė padėjo odinį lagaminą ir priėjo arčiau; Meridetė ir jaunasis vyriškis pažvelgė vienas į kitą nuvargusiais žvilgsniais. Staiga jaunasis vyriškis pasilenkė prie Meridetės ir tylomis, tvirtai bei stipriai apsikabino.