Meridetė nenoromis atsitraukė ir prabilo:
— Gydytoja, tai mano partneriai, Aleksas, — linktelėjo į vyriškį, — ir Džesė.
Gyvatė paėmė miegančią moterį už rankos. Jos pulsas buvo silpnas, šiek tiek nereguliarus. Ant moters kaktos — gilus nubrozdinimas, bet vyzdžiai neišsiplėtę, todėl, laimei, ji turbūt patyrė tik lengvą smegenų sukrėtimą. Gyvatė nutraukė paklodę. Iš nubrozdinimų ant peties, delno, klubo ir kelio matėsi, kad ji smarkiai krito.
— Tu sakei, jog ji nuėjo miegoti — ar ji buvo visiškai sąmoninga prieš nukrisdama?
— Kai mes ją radome, ji buvo be sąmonės, bet po to sąmonę atgavo.
Gyvatė linktelėjo. Ant Džesės šono buvo gilus įbrėžimas, o šlaunis apibintuota. Gydytoja kaip galėdama švelniau pabandė nuimti tvarstį, tačiau jis buvo prilipęs nuo sudžiūvusio kraujo.
Kai Gyvatė palietė gilią žaizdą ant moters kojos, ši nepajudėjo, net per miegus nepabandė išvengti nemalonaus prisilietimo. Skausmas jos nepažadino. Gyvatė perbraukė per moters pėdos apačią, bet jokios reakcijos nebuvo. Džesė nerodė jokių refleksų.
— Ji nukrito nuo arklio, — tarė Aleksas.
— Ji nenukrito, — atšovė Meridetė. — Ant jos užkrito kumeliukas.
Gyvatė ieškojo savyje padrąsinimo, kuris dingo kai nužudė Žaltį. Atrodė, kad nieko neįmanoma pakeisti. Gydytoja jau žinojo, kokiu būdu susižeidė Džesė, beliko sužinoti, kokio sunkumo šie sužeidimai. Bet ji nieko nesakė. Ilsindama ranką ant kelio ir nuleidusi galvą, Gyvatė palietė Džesės kaktą. Aukšta moteris buvo išpilta šalto prakaito ir vis dar šoko būsenos.
O jei yra vidinių sužalojimų, mąstė gydytoja, o jei ji miršta…
Džesė, lėtai dejuodama per miegus, nusuko galvą į šoną.
Gyvatė piktai galvojo, kad moteriai reikia bet kokios pagalbos, kurią ji gali suteikti. Ir kuo ilgiau ji gailėsis savęs, tuo daugiau galimybių, kad Džesę sužeis, o ne padės.
Gyvatė jautėsi kaip du visiškai skirtingi žmonės ir nė vienas iš jų negalėjo suvaldyti dialogo jos mintyse. Ji stebėjo, laukė ir buvo šiek tiek dėkinga, kai pareigos jausmas nugalėjo baimę.
— Man reikia, kad kas padėtų ją apversti, — tarė Gyvatė.
Meridetė laikė už pečių, Aleksas — už klubų ir, laikydamiesi Gyvatės instrukcijų, kad neišsuktų stuburo, pavertė ligonę ant šono. Per moters mažą nugarą, į abi puses nuo stuburo, išsiplėtė mėlynė. Kaulas buvo sutraiškytas tamsiausioje mėlynės vietoje.
Kritimo jėga beveik nukirto tiesų nugarkaulio stulpelį. Gyvatė galėjo apčiuopti kaulų atplaišas, įstrigusias raumenyse.
— Atverskite ją atgal, — tarė gydytoja. Jos balse buvo gilus, vangus apgailestavimas.
Jie pakluso Gyvatei ir stebėdami ją tyliai laukė. Gyvatė atsisėdo po savimi pasikišdama kojas.
Ji galvojo, kad jei Džesė mirs, jai nebus labai skaudu. Ar ji mirs, ar gyvens, Žaltys vis tiek nebūtų galėjęs jai padėti.
— Gydytoja?.. — Aleksui galėjo būti ne daugiau nei dvidešimt, per jaunas tokiai širdgėlos naštai net ir tokioje atšiaurioje žemėje.
Meridetė atrodė nesenstanti. Stipriai įdegusi, tamsių akių, sena, jauna, suprantanti, pasipiktinusi. Gyvatė pažiūrėjo į Meridetę, žvilgtelėjo į Aleksą ir ištarė labiau senajai partnerei:
— Jai lūžo stuburas.
Sukritusiais pečiais ir apstulbusi Meridetė vėl atsisėdo.
— Bet ji gyva! — sušuko Aleksas. — Jei ji gyva, kaip…
— Ar negali būti, kad tai klaida? — paklausė Meridetė. — Ar galima ką nors padaryti?
— Jei tik aš galėčiau. Meredite, Aleksai, jai pasisekė, kad liko gyva. Nėra jokių šansų, jog nervai nenukirsti. Kaulas ne šiaip sau lūžęs, o sutraiškytas ir persuktas. Norėčiau, kad galėčiau pasakyti ką nors kitą, — kad gal kaulai sugis, gal nervai nepažeisti, — bet aš jums meluočiau.
— Ji suluošinta.
— Taip, — tarė Gyvatė.
— Ne! — Aleksas griebė Džesę už rankos. — Ne Džesė.. Aš negalėsiu…
— Ramiau, Aleksai, — sušnabždėjo Meridetė.
— Man labai gaila, — pasakė Gyvatė. — Galėjau nuo jūsų viską nuslėpti, bet neilgam.
Meridetė nuo Džesės kaktos nubraukė raudoną garbaną ir tarė:
— Ne, geriau jau viską žinoti iš karto… kad išmoktumėm su tuo gyventi.
— Už tokį gyvenimą Džesė mums nepadėkos.
— Tyliau, Aleksai! Negi norėtum, kad ji krisdama būtų užsimušusi?
— Ne! — švelniai tarė Aleksas, žiūrėdamas į palapinės grindis, — bet ji būtų norėjusi. Ir tu tai žinai.
Iš pradžių nieko nesakydama Meridetė spoksojo į Džesę.
— Tu teisus.
Gyvatė matė, kaip drebėdama Meridetė sugniaužė kumštį.
— Aleksai, ar nepažiūrėtum mano kumelės? Mes ją nualinom.
Aleksas dvejojo, bet, gydytojos nuomone, ne dėl to, kad nenorėtų daryti, ko Meridetė prašė.
— Gerai, Mere.
Aleksas paliko juos vienus. Gyvatė laukė. Jos girdėjo Alekso žingsnius smėlyje, tuomet pasigirdo lėtas žirgo ėjimas.
Dūsaudama per miegus sujudėjo Džesė. Nuo garso Meridetė krūptelėjo, giliai įkvėpė ir, nors stengėsi, negalėjo sulaikyti raudojimo. Ašaros, judėdamos kaip suverti deimantai, spindėjo lempų šviesoje. Gyvatė priėjo arčiau, paėmė Mereditę už rankos ir guodė, kol ji atleido kumštį.
— Aš nenorėjau, kad Aleksas matytų…
— Žinau, — tarė gydytoja.
Gyvatė galvojo, kad ir Aleksas tai žinojo. Šie žmonės puikiai vienas kitą saugojo.
— Meredite, ar Džesė ištvertų tai, ką pasakyčiau? Nemėgstu paslapčių, bet…
— Ji stipri, — tarė Meridetė. — Kad ir ką mes slėptumėm, ji žinotų.
— Gerai. Man reikia ją pažadinti. Su tokia žaizda galvoje jai reikėtų miegoti tik kelias valandas. O kad oda neišopėtų, kas dvi valandas reikia ją apversti.
— Aš ją pažadinsiu.
Meridetė pasilenkė virš Džesės, pabučiavo į lūpas, paėmė už rankos ir sušnabždėjo jos vardą. Kol pabudo, Džesė ilgai murmėjo ir vis stūmė Meridetės rankas.
— Ar negalime jai leisti dar pamiegoti?
— Saugiau pažadinti ją trumpam. Džesė sudejavo, suburnojo ir atsimerkė. Akimirką ji spoksojo į palapinės viršų, tada pasuko galvą ir pamatė Meridetę.
— Mere… Džiaugiuosi, kad tu grįžai.
Džesės akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos, ir kažkaip nederėjo prie raudonų plaukų ir aukšto gymio.
— Vargšas Aleksas…
— Žinau.
Džesė pamatė Gyvatę ir tarė:
— Gydytoja?
— Taip.
Ji ramiu žvilgsniu pažiūrėjo į Gyvatę ir tvirtu balsu paklausė:
— Ar man lūžo nugara?
Meridetė krūptelėjo. Gyvatė dvejojo, tačiau niekaip, net ir trumpam, negalėjo išvengti tiesmuko klausimo. Ji linktelėjo nenoriai.
Meridetė pasilenkė ir apkabino Džesę.
— Džese, Džese, mieloji, tai…
Tačiau daugiau žodžių nebuvo, o Meridetė, glausdama Džesę prie savęs, pasilenkė virš jos pečių.
Džesė pažvelgė į Gyvatę ir jai tarė:
— Aš paralyžiuota. Aš nepasveiksiu.
Džesės išraiška nepasikeitė; jei ji būtų laukusi nuraminimo, nebūtų parodžiusi nusivylimo. Ji tarė:
— Kai mes nukritom, aš supratau, kad kažkas negerai. Aš išgirdau kaulo lūžimą.
Ji pakėlė akis į Meridetę ir paklausė:
— O kumeliukas?
— Kai mes jus radom, jis jau buvo miręs. Jam lūžo sprandas.