Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 345 tomas
Serija įkurta 1990 m.
Elizabeth A. Lynn
SARDONYX NET
New York, Berkley books, 1982
UDK 820(73)-3
Li465
ISBN 9955-10-135-0 (1 knyga)
ISBN 9955-10-137-7 (bendras)
Copyright © by Elizabeth A. Lynn, 1981
Cover art Copyright © by Robert T. McCall, 1984
Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2005
„Istorija visai neromantiška”
Pirmas skyrius
Deinas Ikoro, kontrabandininkas, stovėjo žvaigždėlaivio „Lobis” kabinoje ir žvilgsniu varstė narkotikų kurjerę Monkę. Deinas kunkuliavo įniršiu.
Monkės oda buvo juodmedžio spalvos, kiaušas — glotnus, švariai nuskustas. Ji mūvėjo sidabrinius antblauzdžius, ausyse kadaravo auskarai su rubinais, o tarp krūtų kabojo blizgantis auksinis medalionas — lygiai toks pat, kokį po kaklu nešiojo ir Deinas Ikoro. Dorazino platinimo tinkle Monkė buvo žinoma asmenybė. Ji buvo dviejų metrų ūgio, tad Deinas turėjo žiūrėti į ją iš apačios į viršų.
Tokia padėtis jį ne itin žavėjo. Sugniaužęs kumščius kišenėse jis patyliukais išsiplūdo peliškai. Monkė dėbsojo į jį iš po padribusių akių vokų aiškiai nuobodžiaudama. Deinas pakartojo, ką buvo ne per seniausiai išgirdęs iš jos:
— Narkotikai jau iškeliavo?
Monkė glebiai linktelėjo.
— Visiškai teisingai.
Plika akimi buvo matyti: ji mėgaujasi, regėdama kontrabandininką tokį suglumusį, ir tai Deiną užsiutino.
— Ar nori man pasakyti, kad pragaišinai tris tūkstančius dorazino dozių?
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Aš visada griežtai laikausi instrukcijų. O instrukcijos byloja štai ką: sulauk laivo, atvykstančio į šią vietą šiuo metu, suderink kodus — kodas turi būti toks ir toks. Taigi paimu prekę, atlieku Šuolį, atsiduriu čia. Prieš dvidešimt minučių iš Šuolio čionai išneria „Lamija”, pateikia man teisingą kodą. Aš pažįstu „Lamiją”. Pažįstu Tori Lamoniką. Esame jau ne kartą susidūrusios verslo reikalais. Kodai sutampa, prekę perkrauname į jos laivą. Praeina dvidešimt minučių — ir štai iš Šuolio išneri tu su tuo pačiu kodu. Tik va dorazinas jau iškeliavęs. Aš juk nekalta, kad taip atsitiko.
— Kalbėdama moteris žvelgė kažkur jam virš galvos.
Apmovė, dingtelėjo Deinui. Kad ją kur plynios, Lamonika mane apmovė!
Iki šiol dar niekam nepavyko nušvilpti prekės jam iš panosės. Dorazinas — ypač paklausus kvaišalas. Velniai raguoti griebtų, jis, Deinas, dar niekad nė negabeno dorazino! Jam teko įsigyti netgi specialią įrangą, mat narkotikas sugesdavo bet kokioje temperatūroje, žemesnėje nei šeši ir aukštesnėje nei keturiolika laipsnių Celsijaus. Už aušinimo įrenginį kontrabandininkas suplojo penkis šimtus kredų, bet vertėjo: tikėjosi pardavęs prekę Čabade gauti mažiausiai tris tūkstančius. Dabar jis liko ne tik be pinigų, bet dar ir apsikvailino, o nerašytas kontrabandininkų kodeksas bylojo: pajuoka — skurdo pranašas. Galbūt jam jau niekad nebepasitaikys kita proga gabenti narkotikus.
Deino nėmaž neguodė mintis, kad jį apie pirštą apsuko tikra dalyko žinovė. Tori Lamonika nuolat girdavosi savo sugebėjimais perimti krovinius bet kuriame Gyvenamų Pasaulių sektoriuje, planetoje, kosmouoste. Ne be pastangų jis pažabojo įtūžį. Juk jis — Monkės laive ir suplėšyti šio į skutelius tikriausiai nepavyks, o Monkei nei šilta, nei šalta dėl vakuumo, atsivėrusio jo kišenėje.
— Nuostabu, — pareiškė Deinas. — Tik štai tas krovinys buvo mano. Tai ką man dabar daryti? Turi kokių pasiūlymų?
Ji nusišypsojo, blykstelėdama tobulais dantimis.
— Nugvelbk iš kurio nors kito.
Deinas pasišiaušė.
— Na jau, ne mano stilius. Aš — ne vagis.
Aukštaūgė moteris nusižiovavo.
— Man neapsiverstų liežuvis išvadinti Tori Lamoniką vagiše, bent jau tiesiai jai į akis — tikrai ne. Ir kas tave įklampino į šitą verslą?
Klausimas buvo retorinis, maža to, dar ir įžeidžiantis, bet Deinas nutarė vis vien atsakyti — galbūt pavyks šį tą sužinoti.
— Iki šiol vežiodavau kominą, — pasakė. — Bet pamaniau, kad dirbdamas „Farmacijai” gali susižerti daugiau kredų.
— Žinoma, — sutiko Monkė. — Jei tik neatsidursi cypėje. — Ji žingtelėjo du žingsnius iki piloto krėslo, sudribo į jį, nerūpestingai palietė mygtuką. Prietaisų pulto ekranai nušvito. — Tiesą sakant, nenutuokiu, kodėl Tori užsikepė perimti tavo krovinį. Gabenti doraziną — nebesaugu.
— Ką?
— Negirdėjai? — Monkė pakreipė galvą. Netgi jos antakiai, ir tie buvo nuskusti. — Tasai naujasis faras, narkotikų policijos viršininkas A-Rae. Tiesiog kvanktelėjęs dėl dorazino prekybos. Lyg apsėstas. Farai liovėsi sukiojęsi aplink perkrovimo taškus — galima pamanyti, kad ten juos kada nors lydėdavo sėkmė. Dabar visi susispietė Sardonikso sektoriuje netoli Čabado ir ten žvejoja bandančius nusileisti kurjerius, patys šokinėdami iš vienos kosminės trasos į kitą.
— Ne, apie tai nieko negirdėjau, — prisipažino Deinas.
— Nuolatiniai vežėjai suskato ieškotis kito darbo, — pridūrė Monkė. Ištiestos jos kojos užgriozdino pusę žvaigždėlaivio kabinos. — „Farmacija” dėl to tikrai nedžiūgauja.
Visi nuolatiniai vežėjai — visi, išskyrus Lamoniką, pagalvojo Deinas. Jis dirstelėjo į žvaigždėlaivio apžvalgos ekraną. Jame tvyrojo normaliam erdvėlaikiui įprasta tamsa, šiek tiek atmiešta tik netoliese švytinčios Cefeidės pulsuojančios šviesos. Geltonoji žvaigždė neturėjo planetų sistemos, tad čia buvo labai patogi vieta įkurdinti perkrovimo tašką. Bent keli šimtai tokių taškų buvo išsibarstę po visus aštuonis Federacijos sektorius.
— Lamonika keliauja į Čabadą, — ištarė Deinas. Tai nebuvo klausimas. Hiperiai neklausinėja vieni kitų apie dar kitus hiperius.
Monkė dar kartą nusižiovavo.
— O kur kitur galėtų keliauti? Juk gabena doraziną. — Kalbėjo ji šiek tiek nuobodžiaudama, nuvargusiu balsu — kaip patyrusi specialistė, mėginanti kažką išaiškinti kiek kvailokam naujokui. Deinui plyšo kantrybė. Jis apsisuko ir nužirgliojo prie šliuzo, jungiančio Monkės laivą su jo paties laivu. Grakščiai, kaip ir kiekvienas hiperis, jis pranėrė per šliuzą — neprireikė nė susimąstyti, kad išlaikytų pusiausvyrą, kai grindys suraibuliavo po kojomis. Priglaudęs delną prie liuko plokštelės luktelėjo, kol atsivers anga, tada įsitvėrė strypo ir įsisiūbavęs peršoko tarp išlenktų savojo žvaigždėlaivio sienų. Slystelėjusios jam už nugaros užsitrenkė durys. Deinas patikrino užraktą.
— Atsijunk, — ištarė jis garso ryšiu.
„Užtrauktukas” krūptelėjo — antrasis laivas atsikabino ir įtraukė jungiamąjį šliuzo vamzdį vidun. Išorinio vaizdo ekrane Deinas stebėjo, kaip „Lobis” atlieka Šuolį — pilkšvai sidabrinis žvaigždėlaivis nusidažė mėlynai, paskui persimainė į žalią, į oranžinį, galiausiai tvykstelėjo vaiskiu raudoniu… Po to, kai laivas peršoko į hipererdvę, normalioje erdvėje dar kurį laiką visomis vaivorykštės spalvomis mirguliavo jo išspinduliuota energija.
Vos už pusės šviesmečio pulsavo geltonoji Cefeidė. Žiūrėdamas į ją, Deinas dar sykį išsiplūdo peliškai. Tą dieną, kai jį užkalbino „Liateroje”, Nekso hiperių bare, Deinui jau pasidingojo, kad sėkmė pagaliau nutarė jam šyptelėti. Bet kur tau — dabar jau atrodė, kad ji tiesiog žaidė su juo katę ir pelę. Tikriausiai jam jau niekad nebepasitaikys kita proga pačiupti dorazino krovinio. Ką gi, lieka vėl griebtis rizikingų atsitiktinių užsakymų, tarkime, vežioti džiugmą verdiečiams: čia sukrapštysi kokius du šimtus kredų, ten — penkis… Ir dar visą laiką dairykis per petį, ar nelipa ant kulnų hipererdvės farai. Prakeikimas! Šitaip jis jau gyveno ištisus šešis standartinius mėnesius, per kuriuos, kad juos kur plynios, saugus nesijautė nė minutės. Ne pats maloniausias išgyvenimo būdas: virš galvos nuolat kybo grėsmė, o pelno — katino ašaros.