— Kai kalbėsies su juo, įjunk ryšį su mano kambariu. Noriu viską girdėti.
Džo palenkė žilstelėjusią galvą. Zedas atsitraukė nuo eilės išorinio vaizdo ekranų, užleisdamas vietą pilotams.
Tinkle Deiną apniko uždaros patalpos baimė.
Tiesa, jis buvo pripratęs prie išlenktų sienų — tokios buvo visuose MPL tipo laivuose. „Užtrauktuke” Deinas visuomet jautėsi jaukiai tarsi paukštis savame lizde. Tačiau ilgi Tinklo koridoriai rietėsi ir prieš akis, ir už nugaros, begaliniai lyg kokie bėgtakiai. Retsykiais jie susikirsdavo. Deinui atrodė, tarsi kažkas būtų panaikinęs geometrijos dėsnius, tarsi milžiniška sidabrinė konstrukcija egzistuotų kitame lygmenyje, o jis pats žingsniuotų niekada nesibaigiančia vienpuse Miobijaus juosta.
Jis vogčiomis dirsčiojo į greta jo žingsniuojančius įgulos narius ir suko galvą, kur jie galėtų jį vesti. Tie žmonės pasitiko atvykėlį prie maršrutinių luotų prieplaukos.
— Jūs — Žvaigždžių Kapitonas Ikoro? — pasiteiravo moteris.
— Taip, aš, — nesiginčijo jis.
— Gal malonėsite sekti paskui mus? Esate laukiamas Jago Tinkle.
Deinas pats manė tikriausiai galėjęs paprieštarauti. Tačiau įsakmus moters tonas privertė jį sudvejoti, be to, apėmė ir smalsumas. Taigi buvo įsodintas į privatų luotą ir nuskraidintas į Tinklą. Prie oro šliuzo jie prasilenkė su būriu belaisvių, laukiančių maršrutinio luoto, kuris turėjo pergabenti juos į Uostą. Nė vienas net nedirstelėjo į Deiną. Visi vilkėjo vienodus mėlynus kombinezonus. Vienodos atrodė net jų veidų išraiškos, tarsi Tinklas, o gal dorazinas būtų iščiulpęs iš jų visą individualybę ir pakeitęs ją tuo… Deinas nė pats nesusigaudė kuo.
Jam buvo šalta. Kontrabandininkas pasitrynė rankas, be paliovos sukdamas galvą, į kokią pragaro skylę šitie jį vedasi. Kažkodėl neabejojo, kad kamantinėdamas palydovus nieko nepeštų. Pats koridorius irgi nepakišo jokios užuominos: lankstu driekėsi pirmyn visiškai vienodas, tik sienose margavo raudonos, mėlynos, žalios, geltonos durys. Galų gale priekyje ėjęs žmogus sustojo. Iš netikėtumo Deinas vos neįsirėžė į jį, sutrikęs taip ir sustingo per pusę žingsnio. Mėlynos durys nuslydo į šoną.
— Eikite vidun, — paragino jį palydovas.
Įžengęs pro duris, Deinas išgirdo, kaip už nugaros jos šnypšdamos užsiveria. Paskubomis apsidairė kito išėjimo, ir čia jo dėmesį prikaustė žmogysta — tokios milžinės hiperės jis kaip gyvas nebuvo regėjęs.
Ji buvo gerokai aukštesnė už jį, masyvių kaulų, bet labai proporcingai sudėta — panašiai proporcingas atrodo kalnas. Ji atsisėdo prie stalo, mostelėjo sėstis ir Deinui. Šiam pasidingojo, kad jos sąnariai sukiojasi ant plieninių vyrių. Deinas kartą kitą buvo matęs skeliečių, bet niekada — iš taip arti. Sutikti jų kosmose pasitaikydavo itin retai. Skeliečiai darbavosi visų Gyvenamų Pasaulių kosminiuose uostamiesčiuose, tačiau hiperiais beveik niekada netapdavo — pernelyg dažna nesvarumo būklė, juos greitai nusilpnindavo. Nulinės gravitacijos sąlygomis jų kauluose suirdavo kalcis, kaulai tapdavo trapūs.
Milžinė atrodė visai nepalytėta amžiaus, o gal ir išvis nesenstanti.
— Mano vardas — Džehosopata Lėjakanava, — prisistatė moteris. Jos balsas buvo žemas, melodingas. — Aš — antroji pagal rangą Jago Tinklo įgulos narė. O jūs, žinau, — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. — Ji spustelėjo valdymo svertą stalviršyje, ir iš paslėptos saugyklos išniro ąsotis su taurėmis. — Labai malonu, kad sutikote atidėti skrydį į Abanatą. Prašau priimti Tinklo padėką už pagalbą.
Kalbėjo ji oficialiu tonu kaip kokia Federacijos diplomatė. Deinas tyčia atsakė grubokai:
— Nieko tokio. Maršrutinių luotų kaip buvo, taip ir bus.
— Žinoma, — sutiko ji. — O jūs niekur neskubate. — Ji buvo puikiai įvaldžiusi hiperių gebėjimą klausimą ištarti taip, kad šis nuskambėtų kaip tvirtinimas. — Iki Aukciono liko dar geros trys savaitės. Tiesa, viešbučiai perpildyti; tikiuosi, jūs turite Abanate draugų.
— Neprapulsiu, — trumpai atsakė Deinas.
Visas tas manieringas mandagumas jau ėmė jį bauginti. Delnus išpylė prakaitas.
Ką gi jis veikia šiame… šiame… kalėjime? Nepaisant oro filtravimo, vyrukas užuodė tiktai kalėjimui būdingą kvapą: jį lygiomis dalimis sudarė nuobodulio, nevilties ir baimės tvaikas.
— Kuo aš galėčiau pasitarnauti Jago Tinklui, komandore?
— Aš navigatorė, — pataisė jį Lėjakanava. — Šio laivo komandoras yra Zedas Jago. — Masyviomis rankomis moteris pasirėmė į stalą. — Šiek tiek nejauku apie tai kalbėti… — Ji toli gražu neatrodė nė truputėlio sutrikusi. — Uoste jūs pasisakėte atvykęs čionai kaip turistas, Žvaigždžių Kapitone. Tačiau jūsų veikla… na, sakykime, jūsų šlovė kituose sektoriuose pasiekė Čabadą anksčiau nei jūs.
Tas prakeiktas kalės sūnus inspektorius, dingtelėjo Deinui.
— Norėčiau pasakyti jums štai ką: Čabade jūs nieko nenustebinsite, jei, lankydamasis Abanate, nutarsite suderinti reikalus su malonumais.
Kaip tik to ir tikiuosi, pagalvojo Deinas.
— Navigatorė, aš ketinu pasižvalgyti Aukcione, — pasakė.
— Na, žinoma, — sutiko Lėjakanava. — Visi esantys Čabade apsilanko Aukcione. — Ji šiek tiek atsilošė krėsle. Šis suaimanavo. — Gal verčiau iš karto stverti jautį už ragų.
Taip jau taip, pagalvojo Deinas.
— Uosto policijai jūs žinomas kaip narkotikų kurjeris, Žvaigždžių Kapitone. O aš pasiruošusi sumokėti jums už bet kokią informaciją apie dabartinę padėtį narkotikų rinkoje.
Deino širdis suspurdėjo krūtinėje. Burna perdžiūvo. Jis prisitraukė ąsotį, prisipylė stiklą skaidraus gėrimo, gurkštelėjo. Kaip ir tikėjosi, tai buvo šaltas vanduo.
— Ar šis pokalbis įrašinėjamas? — paklausė Deinas.
— Savaime suprantama, — atsakė skelietė. — Tačiau joks pavojus jums negresia, Žvaigždžių Kapitone. Tinkle hipererdvės farų nėra nė kvapo.
Deinas linktelėjo. Jis mielai būtų padėjęs, visa bėda, kad pats žinojo nedaug.
— O kam iš tikrųjų reikalinga ši informacija? — pasidomėjo jis.
— Jago Šeimai.
Deinui parūpo, ką jie norėtų sužinoti.
— Kiek jie pasirengę man sumokėti? — paklausė jis. Tai visuomet būdavo keblus klausimas.
— Penkis šimtus kredų, — lyg iš natų išbarškino Lėjakanava.
Penki šimtai kredų — tai mažų mažiausiai kompensuotų išlaidas tam nelemtam šaldikliui. Deinas apsilaižė lūpas. Prakeikimas, kaip džiūsta burna. Jis dar kartą gurkštelėjo vandens karštai trokšdamas, kad dabar jo vietoje sėdėtų Tori Lamonika.
— O jeigu aš nepanorėsiu su jumis kalbėtis? — tarstelėjo jis.
Lėjakanava sunėrė pirštus ant kelių. Deinui navigatorė priminė Žemės lokę, kartą matytą Pelino zoologijos sode: net atsipalaidavusi ji spinduliavo grakščia ir šiurpia jėga.
— Pyktis su Jago Šeima — nelabai išmintinga, — atsakė ji.
Apie Jago Šeimą Deinas žinojo labai nedaug. Čabadą valdė keturios Šeimos, ir Jago Šeima buvo viena iš jų. Vis dėlto kaip tik jie organizuoja Aukcioną, jiems priklauso ir Tinklas. Jie perka doraziną.
Tačiau nevertėtų pernelyg entuziastingai prapliupti kalbėti.
— Šeši šimtai kredų, — užkėlė kainą jis.
— Ar jūsų informacija šitiek verta? — sausai paklausė navigatorė.
— Versle, kuriame sukuosi, nepatartina parsiduoti pigiai.
— Vadinasi, vertinate save brangiai. Gerai. Tegul bus šeši šimtai kredų.
Deinas ėmėsi porinti:
— Keliauju į Čabadą perimti džiugmos siuntos.
— Man reikia žinoti jūsų pirkėjo, taip pat ir jūsų kontakto Abanate vardą.