Zedas šoko iš lovos ir nuogas priėjo prie durų į terasą. Išvydo žydintį sodą, kiek padūmavusį nuo šnypščiančių, vaivorykštėmis mirguliuojančių purslų, žyrančių nuo plačiu lankstu trykštančios vandens srovės. Per susirangiusį vijoklį stryktelėjo drakonkatė. Timitas, įsitaisęs prie gėlių klombos, vyniojo laistymo žarną. Zedas trūktelėjęs atstūmė duris. Tiesiog į jį siūbtelėjo karščio banga. Oras alsavo kaitra lyg išsilydžiusi lava. Zedo pečius ir šonus akimoju nužėrė prakaito lašeliai. Tris mėnesius praleidus svetur, prie Čabado karščio reikėjo įprasti — netgi tam, kuris čia gimęs ir užaugęs. Zedas giliai įkvėpė. Ir susimąstė: kažin ar nebus tik beprasmis laiko gaišimas, jeigu jis pamėgins dar kartą užsiminti Rani apie tuos grasinančius laiškus? O gal jis tik be reikalo kelia paniką? Rani veikiausiai tik pasijuoktų iš jo. Zedas uždarė terasos duris ir žengė atgal į tykią namo vėsą. Buvo valanda po aušros.
Zedas apsirengė. Girdėjo iš apačios sklindančius balsus: virtuvėje šnekučiavosi Kara ir Imelda. Išlindęs į laiptus, Zedas susidūrė su aukštyn kopiančia Amri, kuri nešė padėklą su pusryčių vaisiais.
— Aš nunešiu, — tarstelėjo jis ir, balansuodamas padėklą ant vieno delno, pasuko atgal aukštyn. Jis pabarbeno į Rani kambario duris.
— Čia aš, — ištarė.
— Eikš!
Sesuo sėdėjo plačiame krėsle. Zedas pastatė padėklą ant suolelio kojoms. Rani vilkėjo blizgų sodriai mėlyną kombinezoną — tokios pat spalvos, kaip ir Jago Šeimos herbas, kaip ir Čabado dangus. Mėlynumo užtemdytos gintarinės jos akys atrodė šviesiai rudos lyg lazdyno riešutas.
— Labas rytas, Rani-ka.
Ji pakėlė veidą bučiniui.
— Labas rytas, Zedai-ka.
Prie jos kojų voliojosi trys skaičiais išmarginti popieriaus lakštai.
— Jau darbuojies? O ką čia tyrinėji?
Ji paėmė nuo padėklo vaisių.
— Dorazino išteklius. Binkis šįryt apskaičiavo mūsų turimus išteklius ir poreikius: kiek dorazino atsargų reikia, kad dar vienerius metus galėtume deramai aprūpinti Tinklą, Sardonikso sektoriaus kalinius ir mūsų darbuotojus keritų fermoje. Mes nebeturime pakankamai atsargų. Pažvelk. — Zedas paėmė ištiestą jam popieriaus lakštą. — Aš jau seniai parašiau Šeriksei — tą pačią dieną, kai išsiunčiau komunigramą tau. Pasisiūliau mokėti už doraziną dvigubą rinkos kainą. Vyliausi, kad šitai padės vėl išjudinti prekybą.
— Sakei man tai, kai skambinau tau iš palydovo, — priminė Zedas. — O tai irgi buvo prieš keletą dienų.
— Vyliausi, kad per tiek laiko sulauksiu atsakymo iš Šeriksės.
— Bet nesulaukei.
Rani papurtė galvą.
— Iki šiol dar niekad nebuvo taip, kad ji man neatsakytų. — Jos pečiai nusviro.
— Parašyk dar kartą, — pasiūlė Zedas.
— Taip, — mažne galvodama apie kažką kita sutiko ji. — Tai padaryti galiu.
Zedas pasidomėjo:
— O kas dar dedasi Čabade — be dorazino stygiaus?
— Ką?
— Kas nors susituokė, gimė, mirė?
Rani sutelkė dėmesį į jį.
— Atleisk, Zedai-ka. Užsigalvojau… be to, kad ir kaip smarkiai tavęs ilgėčiaus, kol būni išvykęs, praeina valanda po to, kai grįžti iš Tinklo — ir jau atrodo, tarsi niekur nė nebūtum iškeliavęs. Taigi mirė Domna Sam. O vienas iš Imrės ir Alizos Kynetų vaikų ketino tuoktis, bet vestuvės iširo. Nebeprisimenu, kuris iš jų. Imrė buvo perrinktas Tarybos pirmininku. Jis siūlė į šias pareigas mane, bet aš pasakiau: jeigu tai reiškia, kad turėsiu persikelti gyventi į Abanatą, tuomet nesutinku. Mudu su Imre smarkiai susiginčijome dėl vandens sąnaudų. Aš laimėjau. Tulė atidarė antrą krautuvėlę.
Zedas linktelėjo. Tulė trejus metus dirbo Jago Šeimos virėja — tai buvo tyki, išmintinga moteris. Kai baigėsi sutarties terminas, ji pasiėmė sukauptus pinigus ir nusipirko krautuvėlę Abanate.
— O kaip gyvenai tu? Viskas buvo gerai?
— Ilgėjausi tavęs, — atsakė ji. — Ir labai daug dirbau. Nuolat teko važinėti į Abanatą ir atgal. — Ji pasitrynė smakrą. — Žinai, pilotas man iš tiesų būtų pravertęs. Domna Sam vis atsiųsdavo man savo katerį. Ko gero, su ja praleidau kur kas daugiau laiko nei su Ferisu.
Zedas pratarė:
— Aš net nebeprisimenu, kaip tas Ferisas atrodo. — Rani nutaisė rūgščią miną. — Gaila, kad nebuvau čia, kai tau reikėjo piloto.
O ar buvai laiminga? — norėjo paklausti jis. — Gal buvai įsitaisiusi meilužį? Jei būtų uždavęs jai pirmąjį klausimą, ji, be jokios abejonės, būtų tik nusišypsojusi ir atsakiusi: „Na, žinoma”.
Apie meilužius jis niekad jos neklausinėdavo.
Rani pasakė:
— Reikės nuvažiuoti į Sovką.
— O ko?
— Išleidau į pensiją senąjį valdytoją ir paskyriau naują — Eritą Alogongą. Iki šiol ji vadovavo veislininkystės skyriui. Noriu savo akimis pamatyti, kaip ji tvarkosi. Be to, neramu dėl tų dvesiančių veislinių jauniklių.
— Apėmė nostalgija? — pasišaipė Zedas.
Ji nusijuokė.
— Manai, pasiilgau Sovkos? Zedai, pasiilgti Sovkos — visiškai neįmanoma.
Zedas nesuskubo laiku prikąsti liežuvio ir leptelėjo:
— Anuomet pakankamai noriai išvykai ten.
Tai buvo senas jų abiejų skaudulys. Rani delnu palietė brolio ranką.
— Zedai-ka, man buvo septyniolika, ir niekas manęs neklausė, ar noriu ten važiuoti. Liepė važiuoti — ir viskas. Man buvo baisu. Negalėjau atsikalbinėti ar spyriotis prieš Izobelės valią.
— Taip, žinau. Atleisk, kad taip pasakiau.
— Norėtum, kad papasakočiau daugiau gandų? Nieko nebegaliu sugalvoti. Turėsi išklausinėti Caritą Diamos. O gal paprašyti Binkio, kad atspausdintų keletą senų VIN egzempliorių?
Čarita Diamos buvo Jago Šeimos giminaitė — pikta, pagiežinga bobpalaikė, kuriai liežuvio nuodingumu negalėjo prilygti niekas visame Abadane. Zedas kone paspringo.
Rani nusijuokė.
— Tai tu ką nors man papasakok, — paprašė. — Pavyzdžiui, apie kelionę. Iki šiol taip ir neturiu Tinklo ataskaitos.
— Viskas mano kompiuteryje, gali sėsti ir perskaityti.
— Ne. Norėčiau, kad papasakotum pats.
Ji sėdėjo, šiek tiek pakreipusi galvą, sunerti pirštai laisvai gulėjo ant kelių — tokia poza sesuo įsitaisydavo visada, pasiruošusi klausytis. Zedas paėmė vaisių.
— Gerai jau, — nusileido. — Taigi kelionėje nepatyrėme jokių nuotykių, tik štai jau visai jai baigiantis…
Apačioje, atskirose vergų gyvenamosiose patalpose, Deinui Ikoro prisisapnavo žingsniai koridoriuje.
Jis pabudo išpiltas šalto prakaito. Kambaryje buvo labai šviesu: mirguliuojanti, dėmėta saulėkaita, o ne tolygiai tvieskiantis dirbtinis apšvietimas. Kažkas beldėsi į duris. Moteris pašaukė jį vardu, švelnus jos balsas vos prasismelkė per tvirtą medieną. Deinas atsisėdo lovoje. Prakaituotas kūnas buvo lipnus.