— Užeik, — atsiliepė Deinas.
Į kambarį įėjo šviesiaplaukė mergaičiukė.
— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Amri.
Ji vilkėjo laisvą tiesaus kirpimo suknelę, margintą geltonomis ir raudonomis dėmėmis; Deinui ji priminė drugelį. Vienoje rankoje mergaitė nešė porą šiaudinių sandalų, užsimetusi ant kitos — pilkšvą kombinezoną.
— Čia tau, — paaiškino. — Binkis sako, jog turėtų tikti.
Deinas atsisėdo ant lovos krašto.
— Koks dabar paros metas? — paklausė.
— Dvi valandos po aušros.
Švelnūs išblukę mergaitės plaukai siekėjai iki juosmens, oda buvo tokia pat blyški, kone perregima, kaip kūdikio. Mergaitės suknelė buvo be rankovių, tad Deinas įžiūrėjo mėlynąją tatuiruotę ant kairiojo žasto. Tai reiškė, kad ji — vergė. Priblokštas Deinas tik sumirksėjo. Iš pažiūros mergaitei galėjo būti nedaugiau kaip keturiolika; Deinui netilpo galvoj, kokį nusikaltimą ji galėjo įvykdyti. Šiaip ar taip, ji buvo čia.
Jis paėmė iš Amri drabužius.
— Kai apsirengsi, — pridūrė ji, — ateik pusryčių. Virtuvė kitame šio koridoriaus gale.
— Taip, prisimenu. Ačiū, — atsakė jis.
Žingsniuodamas koridoriumi į virtuvę, Deinas pajuto tokį su niekuo nesupainiojamą dilgtelėjimą galvoje, bylojantį: Tu jau visa tai matei, girdėjai, darei, užuodei, ragavai, tu jau esi buvęs čia anksčiau. Jis netruko perprasti, iš kur tasai deja vu pojūtis. Štai — jam šešiolika, jis žingsniuoja Nekso Pilotų Akademijos koridoriumi iš miegamojo į valgyklos salę; jis vilki uniformą, galvoje dūzgia šimtai nepažįstamų sąvokų bei priesakų, o plaukai vos siekia pečius — trumpesni, nei kada nors buvo Peline. Jis nenorėjo, kad juos nukirptų. Jam patiko nešioti ilgus plaukus. Deinas staiga užsimerkė: prisiminė „Užtrauktuką”, Raselą O‘Neilą, Monkę, Tori Lamoniką, Neksą, miškingas Pelino kalvas, savo šeimos narių veidus — laisvė, dingtelėjo mintis. Kažin, parūpo jam, kur dabar galėtų būti mano muzikos įrašai? Deinas įsivaizdavo kokį nors Tinklo įgulos narį, naršantį jo kolekciją — tikriausiai kokio vieno įrašo pasiklausė, nuobodžiaudamas susiraukė ir nubloškė viską šalin. „Nieko vertinga, komandore”. Jo galvoje suošė keletas greitų, paukščio trelę primenančių pasažų iš Vitorijo Stratos „Fugos Nr.2 C Mažor”. Džiugi senovinė muzika išspaudė ašaras.
Deinas atgalia ranka nusibraukė ašaras ir įžengė į virtuvę. Sienos čia buvo apkaltos raudono medžio lentutėmis, grindys išklotos rudomis kvadratinėmis plytelėmis. Prie bufeto, susėdę ant aukštų metalinių taburečių, pusryčiavo Binkis, Amri ir dar dvi jam nepažįstamos moterys.
Visi atsigręžę sužiuro į jį, bet veidų išraiškos nepasikeitė. Binkis juos supažindino:
— Tai Deinas. O tai — Kara Moro, Jago Šeimos valdos ūkvedė, ir Imelda — virėja.
Kara buvo kaulėta, rudaodė, sidabriniais plaukais, kurie netvarkingomis sruogomis sroveno jos nugara. Ant kairiojo jos žasto buvo matyti blyškus randas. Imelda — jaunesnė, gyva ir šneki.
— Vakar vakare mačiau, kaip atvykai, — pasakė ji, stumtelėdama jam pusdubenį. — Štai, užkąsk. Ten yra ir dar viena taburetė.
Atsigręžęs Deinas išvydo Amri, stumiančią jam kėdę. Kai atsisėdo, jo kojos vos pasiekė apatinę kėdės pakoją. Deinas pasiėmė iš lėkštės vaisių ir gabalėlį sūrio.
— Ar jie jau atsikėlę? — paklausė Imelda.
Amri atsakė:
— Zedas paėmė iš manęs padėklą, sakė nunešiąs pats.
— Praėjusią naktį kažkas šmirinėjo čia.
— Čia buvo Rani, — atsakė Amri. — Nešė užkąsti jam. — Ji bakstelėjo pirštu į Deiną.
— Kokiu metu?
— Gal trečią valandą po saulėlydžio, — atsakė Binkis. Ir pridūrė — neva Deinui: — Imelda visada nori viską žinoti.
— Taip pat, kaip ir tu, — šiurkščiai atrėžė Kara.
— Ar kas nors norės dar sūrio? — paklausė virėja.
Norinčių neatsirado. Ji padėjo pusdubenį atgal į šaldytuvą ir nerūpestingai paklausė:
— Kas nauja šį rytą? — Ji dirstelėjo į Binkį.
— Nieko nauja, — atsakė jis. — Rani dirba.
— Ką dirba? — susidomėjo virėja.
— Aš nekalbu apie Rani darbus, — atkirto Binkis. — Ir tu puikiai tai žinai.
Imelda sukikeno, nėmaž nesusidrovėjusi dėl savo nederamo smalsumo.
— Aš tik paklausiau.
— Po kelių dienų jie išvyksta į Abanatą? — pasiteiravo Amri.
— Po dešimties.
— Norėčiau ir aš važiuoti kartu, — pareiškė Amri, spirčiodama kėdės pakoją. — Man patinka Abanatas.
— O man — ne, — atsiliepė Binkis.
Vis dar neatitokdamas Deinas droviai paklausė:
— O koks Čabado kalendorius?
Binkis paaiškino:
— Savaitę sudaro devynios dienos, mėnesį — penkios savaitės, metus — dešimt mėnesių. Kas penkeri metai prie paskutiniojo mėnesio prisideda dvi dienos.
Įsiterpė Imelda:
— Čabade niekas nešvenčia gimtadienių. Man taip ilgu gimimo dienos šventės! Paprastai švęsdavau du kartus: standartiniu laiku ir…
— Ime! — griežtai tarstelėjo Kara ir suraukusi antakius dėbtelėjo į jaunesniąją moterį. — Apie praeitį mes nekalbame.
Imelda gūžtelėjo pečiais.
— Man vis vien ilgu gimtadienio šventės, — atkakliai pareiškė ji.
Deinas linktelėjo. Dauguma kolonijinių planetų laiką matuodavo dviem būdais: vietinės trukmės metais, mėnesiais bei dienomis ir standartiniais — atitinkančiais Senosios Žemės kalendorių. Kai kuriose planetose tai reiškė, kad kiekvienas žmogus galėjo susirengti dvi gimimo dienos šventes kasmet, kadangi daugumoje pasaulių pilnametystės amžius buvo keturiolika standartinių metų. Tačiau nemaža kolonijų gimtadienių išvis neminėdavo — tam, kuris sulaukdavo keturiolikos, paprasčiausiai apie tai pranešdavo. Peline ta proga būdavo rengiamos nedidelės apeigos.
Vėl prašneko Imelda:
— Rani ir Zedas per Aukcioną visuomet važiuoja į Abanatą. Rani į miestą pasiima ir vieną iš namų vergų. Tai yra vieną, neskaitant Binkio — Binkis lydi ją kiekvieneriais metais. Timitas, aišku, nevažiuoja — jam atgrasi vien mintis, jog teks palikti sodą.
— Kiek žmonių gyvena čia? — paklausė Deinas.
— Mes keturi, — atsakė Imelda. — Ir Timitas. Savaime aišku, dar juodu, o dabar — dar ir tu. Kokiems darbams tave įsigijo?
— Nežinau, — atsakė Deinas. — Niekas man to nepasakė.
Skimbtelėjo varpelis — dviem tonais: din-dan. Binkis žengė prie sienoje įtaisytų interkomo grotelių.
— Klausau, Rani-ka.
Visi kiti nutilo. Tačiau išgirdo tik murmesį — Rani kalbėjo pernelyg tyliai, kad būtų įmanoma išgirsti žodžius.
— Gerai, Rani-ka, — ištarė Binkis ir atsigręžęs nuo mikrofono pažvelgė į Deiną. — Kviečia tave.
Deinas paskubomis nurijo kąsnį.
— Kur man eiti?
Atsakė Amri:
— Aš tave palydėsiu. Vis vien turiu paimti padėklą.
Jis nusekė paskui ją plačiais marmuriniais laiptais aukštyn. Antrojo aukšto laiptų aikštelėje suskaičiavo septynerias duris. Amri sustojo prie trečiųjų. Pabarbeno į jas ir nusišypsojo Deinui.
— Nereikia jos bijoti, — ištarė drąsindama. — Ji labai miela.
— Įeik, — šūktelėjo Rani.
Deinas pakluso. Kambarys buvo šviesus ir erdvus. Grindys užklotos baltu kilimėliu, ant langų — baltos užuolaidos, sienos dažytos mėlynai. Rani vilkėjo mėlyną drabužį. Ji sėdėjo grietinėlės spalvos krėsle, kurio aptakus atlošas bei ranktūriai gaubė ją tarsi skraistė. Greta stovėjo Zedas, viena ranka jis glostė jai plaukus. Deinas sustingo priešais juos. Širdis pašėlo daužytis.