Amri paėmė padėklą nuo suolelio kojoms.
— Ar norite dar ko nors, Rani-ka? — paklausė.
— Ačiū, ne, — atsakė Rani.
Ji nusišypsojo mergaitei, o paskui įsmeigė akis į savąjį Žvaigždžių Kapitoną. Jis tvirtai atlaikė jos žvilgsnį. Rani pakako akimirkos, kad perprastų, kas jai nepatinka jo akyse. Ji pasisuko su visu krėslu ir pažvelgė į Zedą.
— Zedai-ka…
Zedas linktelėjo.
— Kai tau manęs prireiks, pasikviesk. Būsiu savo kambaryje. Jis išėjo pro terasos duris. Tarsi magneto traukiama, Deino Ikoro galva pasisuko: jis nulydėjo žvilgsniu išeinantį Zedą.
Rani kreipėsi į jį:
— Zedas tvirtina, kad tu — narkotikų kurjeris.
Jis paskubomis vėl sutelkė dėmesį į moterį.
— Buvau, — atsakė.
— Gabendavai doraziną.
Deinas paaiškino:
— Ne visai taip. Bandžiau verstis dorazino kontrabanda. Tačiau mano krovinį nušvilpė man iš panosės. Taigi aš nesu dorazino kurjeris.
— Bet kartą buvai sutaręs pergabenti krovinį.
— Taip.
Jis buvo įsitempęs ir pernelyg mandagus. Rani žinojo, kas lemia tokią jo laikyseną: iš dalies — baimė, iš dalies — gėda, iš dalies — nežinomybė, o didele dalimi — išdidumas. Ji visa tai suprato, ir viskas ją tenkino — viskas, išskyrus baimę. Išdidumas priversdavo vergą dirbti, o gėda ir nežinomybė darydavo jį paklusnų. Tačiau, priešingai nei Zedas, Rani labai menkai tevertino baimę.
O jeigu išdidumas išaugtų į maištą arba gėda — į nuolatinį niūrų uždarumą, ką gi, tuomet visada galima pasitelkti doraziną.
— Eikš čionai, — ištarė ji ir parodė į suoliuką kojoms. Deinas atsisėdo — susikaustęs, bet vis vien grakščiai. — Binkis tikriausiai jau sakė tau, kad čia, Čabade, praeitis ir lieka praeityje. Bet suprask: man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, jog Čabade juntamas ženklus dorazino trūkumas. O Jago Šeimai tai — rimta problema. Mes superkame didžiąją dalį dorazino, kurį kurjeriai parduoda dileriams Abanate. Paskui prekė iškeliauja į Tinklą, taip pat — į Belės, Kerėtojo, Sabado ir Lėjaus kalėjimus. Dorazinas reikalingas mums ir keritų fermose Sovkoje. Kitos Šeimos, taip pat ir keturioms Šeimoms nepavaldžios įmonės, doraziną perka atskirai. — Deinas pastebimai atsipalaidavo, atrodė, kad Rani žodžiai sėkmingai jį ramina. Jo veidas buvo judrus, išraiškingas, o kol klausėsi, tamsūs antakiai susimetė tarpuakyje. — Taigi norėčiau šio to paklausti tavęs apie prekybą dorazinu. Iš savo dilerės žinau, kad dorazinas gaminamas ir apdorojamas ne mūsų sektoriuje, o jo gamyba užsiima įmonė, kurią visi vadina „Farmacija”.
— Taip, teisingai, — patvirtino Deinas.
— Ar tiesa, kad niekas nežino, kur įsikūrusi „Farmacija”?
— Niekada negirdėjau, kad kas nors būtų paminėjęs bent sektorių, — neužtikrintai atsakė Deinas. — Krovinį jie išsiunčia raketomis-robotais, šie keliauja į perkrovimo taškus visuose aštuoniuose sektoriuose. Jie turi tarpininkų, kurie ir užmezga ryšius su kurjeriais. Nė nenumanau, kaip tarpininkams perduodami nurodymai, bet girdėjau, kad šie gaunami be nuorodos, iš kurio sektoriaus yra išsiųsti. Ar bent jau šitaip tvirtina patys tarpininkai.
Rani perprato, kad vyrukas nėra visiškai tikras dėl to, ką sako, ir stengiasi kalbėti kuo tiksliau.
— Ar, be Čabado, dorazinas pardavinėjamas ir dar kur nors?
— Retsykiais pirkėjai iš kitų sektorių atsiunčia į Čabadą kurjerius nupirkti vienos kitos siuntos. Tačiau kominas — kur kas pigesnis. Svaigintis dorazinu — gana brangus malonumas. — Deino veidas staiga įsitempė. — Kaip tik šitaip iš pat pradžių ir pagalvojo jūsų brolis: palaikė mane kurjeriu, atvykusiu nupirkti vienos dozės.
Rani švelniai pasakė jam:
— Tai nesvarbu. — Ji atsargiai palietė jo ranką. — Žinai, dabar tu — mano. Tu — ne Zedo nuosavybė. Taigi dorazinas gabenamas į Čabadą. Kaip kurjeriai jį pristato? Kosminio uostamiesčio pareigūnai tikrina visus atvykstančius laivus, o pristvėrę ką nors, gabenantį kontrabandą, privalo tučtuojau perduoti tokį hipererdvės policijai. — Sakydama tai, ji šyptelėjo. Puikiai žinojo, kaip sunku Uosto pareigūnams tiksliai laikytis nuostatų.
— Kurjeriai nesileidžia Uoste, jie iš viso nesiartina prie palydovo. Mes — jie — atlieka Šuolį iš hipererdvės ir išneria į normalų erdvėlaikį netoli pačios planetos. Jie nusileidžia Čabade — o jeigu laivu keliauja, tarkime, kapitonas su įgula, tuomet įgula išveda laivą į orbitą, o kapitonas skrenda kateriu tiesiai į Abanatą.
— Kas tavo dileris Abanate?
Deinas šyptelėjo puse lūpų. Šypsena netikėtai patraukliai permainė šiaip jau gana rūstų jo veidą.
— Nepažįstu nė vieno dilerio. Aš blefavau. — Dramblio kaulo atspalvio jo oda ir šiaip nebuvo labai rausva, bet dabar akivaizdžiai dar labiau pabalo. — Tik štai klaidingai pasirinkau žmogų, kurį bandžiau apstumti, — skausmingai pridūrė jis.
Rani paklausė:
— Ar žinai ką nors apie Maiklą A-Rae?
— Ne, Rani-ka. Atsiprašau.
— Ar tu pavalgęs?
— Taip, Rani-ka.
— O kambarys patogus?
— Taip, Rani-ka.
— Ar jau turėjai progą apsižvalgyti po valdą?
Jis papurtė galvą.
— Eime. — Ji mostelėjo jam sekti iš paskos. Atstūmė stiklines duris, išėjo į terasą. — Tik nežiūrėk į saulę!
Bet jis jau ir pats suskubo prisidengti akis, sutelkdamas žvilgsnį į sodrią vejos žalumą. Šešėliai akinančioje šviesoje atrodė tarytum popierinės iškarpos. Rani pamojo jam prieiti prie sienos. Deinas abiem delnais atsirėmė į mūro plytas.
— Tai primena man kraštovaizdį tų vietų, kur praleidau vaikystę, — ištarė jis.
— Kokioje planetoje? — paklausė ji.
— Peline. — Jo žvilgsnis nuklydo vakarų pusėn, į banguojančius kalvų šlaitus. — Kaip gražu.
— Ir man gražu. Čia viską sukūrė mano senelė Orina. Jago Šeima — pirmoji iš keturių, įsikūrusi atokiau nuo Abanato. Dabar jau visos Šeimos turi privačias valdas kalvose, bet ši — pati seniausia. Tenka gerokai pasistengti, kad viskas čia žaliuotų.
— Girdėjau, kad Čabadas — sausringas pasaulis.
— Taip ir yra, — patvirtino Rani. Paskui parodė į medžius. — Ši valda — visai mažytė. Tik žalumos sklypelis kalvos šlaite. Vanduo laistymui atiteka čionai vamzdžiais iš paties Abanato. Bet sulig siena baigiasi ir žaluma. Per medžius sienos nematyti, bet ji tikrai ten yra. O už sienos plyti išdžiūvęs, bevandenis kraštas. Vartai štai ten. — Ji nykščiu bakstelėjo sau per petį, priešakinės namo pusės link. — Jei sugalvosi pro juos išeiti, niekas nė nemėgins tavęs sulaikyti. Bet jeigu ir išeisi, turėsi arba grįžti, arba mirti. Karštis pribaigs tave per pusdienį, o iki Abanato — trys dienos kelio pėsčiomis.
— Ar kas nors jau bandė?
Rani atsakė:
— Pabando visi.
Tai nebuvo visai tiesa. Tačiau ji vylėsi, kad Deinas ja patikės, kad jis pats nesusiruoš išeiti. Toli gražu ne džiugiai ji prisiminė tą atvejį prieš dvejus metus, kai bėgti pamėgino Binkis. Rani norėjo perspėti Deiną. Bet jeigu ji garsiai ištars Zedo vardą, Deino veidą akimoju sukaustys įtampa. Rani tuo nė trupučio neabejojo.
Į terasą išslinko drakonkatė. Užjutęs svetimą žmogų, gyvūnas akimoju sustingo ir keistai, melodingai suurzgė. Nugara išsirietė, uodegos kailis pasišiaušė.
— Liaukis! — paliepė jai Rani. Ji ištiesė ranką. — Eikš čionai, Izide. — Katė minkštai atslydo prie jos. Deinas stovėjo užgniaužęs kvapą. — Draugas, Izide. Draugas. — Ji glostė gyvulėlį tol, kol vėl tvarkingai sugulė piestu pasistoję kailio plaukai. — Ištiesk ranką. — Deinas ištiesė ranką delnu aukštyn. Katė ją apuostė. — Tai Izidė. Ji pati vyriausia. Dažniausiai leidžiu jai tūnoti namuose — ji jau nebe tokia vikri, be to, baigia apakti. Tačiau užuodžia vis dar puikiai. Turime čia ir jos kačiukus — Totą, Horąir Tifoną.