Izidės uodega tingiai vasnojo į šalis. Katė pasitrynė galva Deinui į šlaunį.
— Koks tai gyvūnas? — paklausė jis.
— Drakonkatė. Felis draco; jos išvestos Kerėtojo laboratorijose. Drakonkatės dvigubai protingesnės už pačius sumaniausius sarginius šunis. Dabar, kai jau pažįsta tave, ji praneš trims savo vaikams, koks tavo kvapas, kad susitikę jie nesudraskytų tavęs į skutus.
— Kaip ji gali perduoti, koks mano kvapas?
— Laboratorijose joms įdiegiami rudimentiniai telepatiniai sugebėjimai, tiesa, jais naudotis jos gali tik tarpusavyje. Drakonkatės labai brangios.
— Neabejoju, — sumurmėjo Deinas, glostydamas trikampę gyvūno galvą.
Rani prašneko vėclass="underline"
— Pasakodamas vakar apie tave, brolis užsiminė, kad galėtum tapti mano pilotu. Galėsi?
Jis atsakė:
— Aš juk mokiausi valdyti laivus.
— Gerai. Vis dėlto aš toli gražu ne visą laiką praleidžiu kelionėse. Galbūt prašysiu tavęs nuveikti ir ką nors kita.
Deinas nusišypsojo. Jo šypsena buvo graži.
— Virėjas ar sekretorius iš manęs išeitų labai jau prastas, Rani-ka.
— Prisiminsiu, — pažadėjo ji.
Slystelėjusios atsidarė kito kambario durys. Į terasą išėjo Zedas. Rani pajuto, kaip įsitempė greta jos stovįs Deinas. Drakonkatė liovėsi murkavusi. Uodega sutrūkčiojo. Gyvūnas lėtai atsitraukė, kailis vėl ėmė šiauštis.
— Izide, ne, — tarstelėjo Rani. Tikriausiai nuo jo trenkia baime, dingtelėjo jai.
Zedas paklausė:
— Na kaip, ar sulaukei atsakymų į savo klausimus, Rani-ka?
Jis pažvelgė į Deiną. Rani ramindama uždėjo delną ant nuogos Deino rankos.
Vyrukas krūptelėjo nuo moters prisilietimo, tarsi jos ranka būtų iš ledo, o gal rūgšties.
— Taip, — atsakė ji. — Deinas iš tikrųjų man pravers. Visiškai su tavim sutinku. Jis bus puikus pilotas.
— Džiugu tai girdėti, — atsakė Zedas. Ir paliepė Deinui: — Lipk žemyn.
Deinas nusilenkė — susikaustęs, kone grubiai — ir išskubėjo iš terasos. Rani išgirdo, kaip slystelėjo miegamojo durys. Ji subruko sugniaužtus kumščius į kišenes ir užsižiūrėjo į krintančio vėsaus vandens ornamentus, nusisukusi nuo brolio.
— Rani-ka.
Ji neatsigręžė.
— Rani, atleisk. — Dabar ji jau atsisuko. — Sakiau, kad jis tavo, tavo jis ir yra. — Jo veidas persikreipė, virto mažo berniuko veidu — sielvartingu, kupinu atgailos. Rani ištiesė ranką ir sugriebė jo pirštus.
Ji negalėjo ilgai ant brolio pykti. Niekada negalėjo. Sesers pyktis pernelyg skaudžiai jį žeidė.
— Eime, pasakysiu, ką jis man papasakojo, — pasiūlė Rani.
Ketvirtas skyrius
Rani netruko perprasti negalinti broliui papasakoti apie Deiną Ikoro nieko tokio, ko tas nežinotų. Vis dėlto Zedas kantriai išklausė pokalbio santraukos. Kai Rani baigė, jis paklausė:
— Ką tu nori sužinoti, Rani-ka?
Ji lėtai žingsniavo po miegamąjį.
— Nė pati gerai nežinau, — prisipažino. — Čabadui dorazinas būtinas, Zedai-ka. Negaliu patikėti, kad pergabenimai nutrūko visiškai. Jei tik pavyktų susisiekti su Serikse… Bet ji galbūt nugulė ant dugno.
— Gaila, kad negali pasinaudoti tiesiogine linija, — tarė Zedas.
Tačiau tiesioginiai skambučiai sukeldavo problemų: didžiausia bėda buvo ta, jog kompiuteris išsaugodavo pokalbių įrašus. O juos įmanoma atsekti; pasitelkus tinkamą įrangą, galima net nuklausyti pokalbį.
— Galbūt jai teko netikėtai išvykti iš Čabado, — pridūrė jis.
— Bene ją bus išbaidžiusi hipererdvės policija? — Rani susiraukė. — Norėčiau sugalvoti ką nors, kas išbaidytų Maiklą A-Rae.
Zedas atsakė:
— Manau, kuo jau kuo, o savo saugumu jis pasirūpino, Rani. Ar žinai, kokiame rajone Seriksė dirbo?
— Hiperių rajone, — atsakė Rani. — Kaip manai, o jei taip jį ištiktų kokia nelaimė? Pavyzdžiui, nusilaužtų koją?
— Galbūt aš galėčiau tau padėti.
— Ką? — žioptelėjo Rani. — Sulaužytum Maiklui A-Rae koją?
Zedas suraukė antakius.
— Rani-ka…
Ji pasiskubino įsiterpti:
— Juk aš tik erzinu tave, Zedai-ka. Ar galėtum padėti man susisiekti su Šerikse?
Jis linktelėjo.
— Ar bent jau pamėginčiau išsiaiškinti, kur ji yra. Tau reikia žmogaus, kuris galėtų ramiai vaikštinėti hiperių rajone, neatkreipdamas į save dėmesio — tokio, kuris sugebėtų nepastebimai rinkti žinias ir uždavinėti klausimus, tokio, kuris išmano hiperių papročius…
— Manasis Žvaigždžių Kapitonas! — šūktelėjo Rani.
Bet Zedas papurtė galvą.
— Nemanau, jog tai geras sumanymas, Rani-ka. Vergauja jis dar visai neseniai, dar nespėjo apsiprasti. Jeigu sutiktų kokį pažįstamą kurjerį ar hiperį, žiūrėk, dar mėgintų pasprukti.
— Nenorėčiau, kad taip nutiktų, — pripažino Rani. Vis dėlto reikėtų papasakoti Deinui, kas ištiko Binkį, pagalvojo ji. Perspėjimas nepakenks. — Ar tu pats negalėtum šito padaryti, Zedai-ka?
— Ne. — Brolis prisėdo ant jos krėslo ranktūrio. — Tiesa, aš ne pašalinis, bet pernelyg gerai žinomas, kad iš manęs būtų kokios naudos. Nė vienas kurjeris ar dileris nesiims kalbėti apie padėtį narkotikų rinkoje su Tinklo valdytoju. Bet dar yra ir Džo Lėjakanava, mano pavaduotoja. Prisimeni, kažkuriais metais Tinkle turėjome šiokių tokių problemų? Vienas įgulos narys susigundė vogti doraziną…
— Iš Tinklo atsargų, — linktelėjo Rani. — Tada pargabendavo atgal į Abanatą ir parduodavo dileriams, kurie savo ruožtu vėl parduodavo prekę į Gemitą arba tiesiog mieste, šitaip susižerdami dvigubą pelną. Prisimenu. Tąsyk tu atsiuntei man komunigramą iš Kerėtojo.
— Apie tai ir kalbu. Mes taip niekad ir neišsiaiškinome, kuris iš įgulos narių vagiliauja. Bet Džo šnektelėjo su dileriais, ir vagystės kaipmat baigėsi.
— Galėčiau parašyti jai… — pratarė Rani. Bet tuoj pat suraukė antakius. — Vis dėlto net jeigu paskambinčiau į pašto tarnybą ir išsikviesčiau specialų katerį, laiškas visą dieną pragulėtų Abanate, kol pasiektų adresatą.
Zedas pasakė:
— Net jeigu parašytum jai, ji galbūt nesutiktų padėti.
Rani kilstelėjo antakius:
— Jeigu aš jos paprašyčiau?
Zedas skėstelėjo rankomis, prašneko atsiprašinėdamas:
— Taip, žinau, jos darbdavė — tu. Bet mudu su ja jau taip seniai dirbame drauge, kad, man atrodo, ji mano, jog dirba man.
— Pats sakei, kad ji galėtų padėti.
— Jeigu aš jos paprašyčiau. Galėčiau nuskristi atgal į Abanatą, susirasti ją ir pasakyti, kad surastų Šeriksę.
Kažkas jai nepatiko Zedo balse. Rani priėjo prie brolio ir palietė šlaunį.
— Jeigu nenori to daryti, Zedai-ka, tuomet ir nereikia.
Jis pakėlė akis į seserį, uždėjo delną ant jos rankos.
— Nieko tokio, aš tai padarysiu. Bet ne šiandien. Norėčiau dar dvi dienas pabūti su tavim.
Tie paprasti žodžiai jiems abiem suvirpino prisiminimus. Rani nukreipė akis nuo jo veido. Duok mums dar dvi dienas! — meldė jis motinos tą pavakarę, kai Izobelė susizgribo, kokie artimi vaikai tapo, ir nutarė juos išskirti, išsiųsdama Zedą į Neksą, o Rani — į Sovką. Zedui tuomet buvo penkiolika, Rani — septyniolika. Privalėjau pasakyti jai „ne”, graužėsi Rani, kamuojama tos įsisenėjusios kaltės. Juk aš vyresnė. Mudu privalėjome likti drauge. Aš galėjau pasakyti, kad niekur neišvažiuosiu.