Arba… jis nenorėjo net galvoti apie tai… arba dar galima parduoti laivą ir įsidarbinti kokiame nors suknistame korporacijos laive — tada jis jau nebebūtų Žvaigždžių Kapitonas, tik paprasčiausias pilotas, ir dar privalėtų paklusti kokio tuščiagalvio planetoje švinkstančio administratoriaus įsakymams.
Na jau ne, lai užgriūva visi prakeiksmai, jei jis įklampos į tokį gyvenimą. Čiupinėdamas po kaklu kabantį medalioną, Deinas susimąstė, kuris iš nuolatinių „Liateros” lankytojų galėjo nuklausyti jo pokalbį su „Farmacijos” agentu. Ką gi, galėjo būti bet kas, turįs geras ausis: nuklausai žodį šen, nugirsti kodą ten, palauki, kol bus sukirsta delnais, o jau tuomet — nosies tiesumu pas Tori Lamoniką parduoti informacijos. Kaip ten buvo iš tikrųjų, jam, Deinui, niekad nepavyks sužinoti. Kažin, kiek ji suplojo už tokią informaciją? — parūpo jam. Ir čia pat piktdžiugiškai pats sau atsakė: tikriausiai daug.
Taigi dabar jam išvis nieko neliko. Jis nebeturi pinigų — na, beveik nebeturi, tik menkus likučius, kurių užtektų nebent gyvastį palaikyti, nebeturi dorazino, kurį galėtų parduoti, neturi netgi jokio kontakto Sardonikso sektoriuje. Deinas išjungė apžvalgos ekraną, kad netrukdytų mąstyti, ir išsipleikė navigatoriaus krėsle. Šis sugirgždėjo. Visa kas „Užtrauktuke” girgždėjo, cypė ir barškėjo — viskas, išskyrus hipererdvinį variklį. Ir vis vien „Užtrauktukas” buvojo — jo, Deino, laivas, jo namai, jo galimybė pasinerti į hipererdvę. Nė vienas, nepriklausantis hiperių luomui, neįstengtų suprasti, ką reiškia turėti nuosavą laivą. Deinas išsirinko jį Nekso laivų statykloje, jam padėjo Raselas O’Neilas… O jei taip laimingas atsitiktinumas lemtų, kad Raselas kaip tik dabar dirbtų Sardonikso sektoriuje? — dingtelėjo Deinui. Raselas Piratas, Raselas vagis… Galbūt jis netgi pažįsta ką nors Čabade.
Tačiau Raselas niekad negabendavo narkotikų. Netgi priešingai: raudonplaukis primygtinai perspėjo Deiną, kad, jei šis ketinąs tapti narkotikų kurjeriu, verčiau jau kaip įmanydamas vengtų Sardonikso sektoriaus.
— Neimsiu aušinti burnos dėl moralinių nuostatų, — andai kalbėjo Raselas. — Bet siūlau gerai pagalvoti apie kai kuriuos dalykus. Tinklo savininkai — Jago šeima, o Tinklas laikosi dorazinu. Taigi gabendamas doraziną į Čabadą gali iš anksto būti tikras, kad didžioji prekės dalis skirta Tinklui. Tačiau gabenti doraziną į Sardonikso sektorių — taip pat nelegalu, kaip ir į bet kurį kitą Federacijos sektorių, o jeigu hipererdvės farai pričiups tave bet kurioje sektoriaus vietoje, neišvengsi teismo bei nuosprendžio ir atsidursi cypėje. O iš cypės — tiesus kelias į Tinklą, kur jau tave patį pripumpuos dorazino; nė mirktelėti nespėsi — ir atsidursi Čabade, tapęs vergu, tada liks tik pasakyti, kad gavai, ko pats prisiprašei. Nori gabenti narkotikus? Ką gi, tavo reikalas, ne mano. Renkiesi tu. Bet verčiau jau gerai pašniukštinėtum po trasas, Deinai, sukauptum daugiau patirties, tik tada imtumeis dorazino.
Prisimindamas tai Deinas išsišiepė… Tas pokalbis, kaip ir daugelis kitų per tuos šešis mėnesius, kol Deinas dirbo pilotu „Morganoje”, pasibaigė lovoje. Iki tol jis dar niekad nebuvo bandęs mylėtis su vyru, tačiau netruko įsitikinti, jog pasakyti „ne” Raselui — anaiptol nelengva. Mylėtis su juo buvo visai smagu.
Šiaip ar taip, perspėjimo Deinas neužmiršo gerus aštuonis mėnesius. Pirmuosius du iš jų net ieškojo kokio nors legalaus darbo. Jei sužinotų apie tai, Raselas kaip kažin ką griūtų iš juoko. Taip ir neradęs nieko, kas jį bent kiek sudomintų, Deinas persimetė į narkotikų verslą. Iš pat pradžių ir aferistų reisai jam pasirodė pakankamai patrauklūs, bet tas žavesys pernelyg greitai išsivadėjo. O paskui, „Liateroje”, jis susidūrė su agentu, kuris užkalbino jį tokiais žodžiais:
— Apie tave sklinda garsas. Gal tau tie aferisto reisai jau spėjo mažumėlę įgristi?
Deinas pripažino, kad tikrai taip ir yra.
— Tu — jaunas, kietas vyrukas. Gal norėtum susižerti šiek tiek daugiau grynųjų?
— Žinoma.
— Tuomet gal nori dirbti „Farmacijai”? Reikės šiokio tokio pradinio kapitalo — ne kažin kiek, gal kokių aštuonių šimtų kredų — ir kontaktų Sardonikso sektoriuje. Tu, be abejo, visa tai turi.
— Žinoma, — pakartojo Deinas.
Jis melavo. Čabade nepažinojo nė vienos gyvos dvasios. Bet agentas juk nežinojo, kad jis meluoja — o ir iš kur galėtų žinoti? Deinas nėmaž neabejojo, kad, prisistačius su pilnu šaldikliu dorazino, pakaktų pasisukioti po Čabadą kokias porą valandų, ir koks nors narkotikų prekeivis būtinai atsirastų. Agento nurodymai buvo visai nesudėtingi. Doraziną paprastai gabendavo du kurjeriai. Deinas turėjo būti antruoju, atsakingu už prekės pakrovimą ir perkėlimo mokestį. O paskui iš perkrovimo taško jam reikėjo nerti į hipererdvę ir iššokti iš jos netoli Čabado. Tada nutūpti „Užtrauktuku” nelegaliai, kateriu nusigauti į vienintelį planetos miestą Abanatą ir ten susitikti — surasti, pamanė Deinas — dilerį.
Aplenkusi jį geru pusvalandžiu, pasikrovusi jo doraziną į „Lamijos” šaldiklį, Tori Lamonika su visa savo šešerių metų darbo Sardonikso sektoriuje patirtimi galvojo apie jį ir juokėsi.
Susiraukęs Deinas stebeilijo į „Užtrauktuko” sieną. Paskui klaviatūra surinko laivo kompiuteriui nurodymą viduje sukurti pusės g traukos jėgą. Nusimetęs drabužius, Deinas stryktelėjo ir įsikibo skersinių. Glotnūs metro ilgumo per pusmetrį atsikišę nuo sienos strypai lygiais tarpais lyg kopėčių skersiniai vedė išlenkta siena aukštyn, paskui — lubomis ir galiausiai — kita siena, tiksliau, kita tos pačios nesibaigiančios sienos „puse” — žemyn. Kaitaliodamas rankas, Deinas vis prisitraukdamas ropštėsi strypais, kol paskaudo pečių raumenis, o dramblio kaulo gelsvumo odą išpylė prakaitas. Tada jis giliai alsuodamas lengvai nušoko ant grindų. Šitoks laipiojimas skersiniais buvo puiki mankšta, be to, jie nuostabiai praversdavo nulinės gravitacijos sąlygomis. Esant nesvarumui tokie skersiniai kur kas naudingesni už specialius magnetus.
Taigi — ką jam dabar daryti? Jis dar gali grįžti į Neksą. Juk iš tikrųjų neliko visiškai be pinigų, be to, sienoje įrengtoje slėptuvėje gabeno nediduką komino krovinį, kurį jam tikrai nebūtų sunku parduoti. Arba — Deinas išsišiepė — yra ir kitas variantas: skristi tiesiai į Čabadą ir pamėginti apmauti tą pačią Tori Lamoniką. Žinoma, jau vien toks bandymas būtų tikra beprotybė, jam pernelyg stinga patirties, be to, jis neturi nė vieno kontakto Abanate. Vienintelis jo privalumas būtų nebent tas, kad Lamonika iš jo tikrai šito nesitiki…
O kodėl gi ne? Deinas išsišiepė plačiau. Juk galima pamėginti. Iki šiol jis dar nė karto nesilankė Čabade, tad kodėl neapsidairius ten? Gal būtų netgi visai smagu. Deinas vėl užsitempė kombinezoną. Kominas, vis dar sandariai supakuotas, saugiai tūnojo sienos plokštėje išurbintoje skylėje. Deinas pastvėrė prekę, prispaudė delną prie vidinio šliuzo liuko, įstūmė maišelį su milteliais vidun, uždarė duris. Tada spūstelėjo mygtuką, atidarantį išorines šliuzo duris. Įjungė apžvalgos ekraną, norėdamas savo akimis matyti, kaip išlekia vėjais kominas: perregimi maišeliai sproginėjo, spjaudydami į vakuumą vieną granulę po kitos — jos debesiu apsiautė laivą. O kai laive narkotikų nėra, galima nesislapstant leistis Čabado palydove — net ir pati kruopščiausia apžiūra, kurios Deinas žinojo neišvengsiąs kosmouoste, neturėtų sukelti jam problemų. Švarutėlaitis kaip faras ar turistas jis maršrutiniu luotu persikeltų į Abanatą, gerokai aplenkdamas Tori Lamoniką, kuriai iš paslėpto laivo teks vargingai krapštytis antžeminiu kateriu. Taigi kai ji pagaliau pasieks Abanatą ir pradės dairytis dilerio, sutiks ne ką kitą, o jos jau laukiantį čia Deiną.