Bet tąsyk ji nepasipriešino, dabar tai buvojau labai sena praeitis, o Izobelė — mirusi. Jei nebūtume išsiskyrę, galvojo Rani, Zedas nebūtų išvykęs į Neksą, nebūtų studijavęs medicinos, nebūtų tapęs pilotu, nebūtų toks, koks yra. Ji prisiminė, koks jis buvo kadaise: švelnus ir mylintis, jos akies vyzdys, kaip ir ji — jo. O kas, jeigu jie būtų — ko ir baiminosi Izobelė — sugulę drauge? Kas dėl to būtų nukentėjęs? O dabar… Bet Rani nesinorėjo apie tai galvoti. Zedas jau nebebuvo švelnus, nebebuvo ir vienintelė jos meilė.
— Palauksime dvi dienas, — sutiko ji. — O paskui pasiskubink sugrįžti.
Zedas nusišypsojo.
— Aš tikrai negaišuosiu Abanate. — Jis pakilo. — O dabar palieku tave ramybėj. Tavo darbai nenusidirbs patys vien dėl to, kad aš sugrįžau namo — ir aš tai žinau.
— O gaila, — pasakė ji.
Zedas nužingsniavo prie durų, bet dar sykį atsigręžė.
— Tikriausiai iš „Farmacijos” taip ir nesulaukei jokio atsakymo į pasiūlymą nupirkti dorazino formulę?
Ji papurtė galvą.
— Nematau priežasties, dėl kurios jie galėtų panorėti ją parduoti. Kol tai neša jiems pelną…
— O jeigu dorazino pergabenimas iš vieno sektoriaus į kitą būtų įteisintas? — pasiūlė išeitį Zedas. — Galbūt jau metas kreiptis į Federaciją su tokiu pasiūlymu?
— Jeigu Maiklas A-Rae — tipiškas dabartinio Federacijos požiūrio pavyzdys, nieko nepeši, — atsakė Rani.
Zedas pratarė:
— Ar tu manai, kad tikrai taip yra?
Rani gūžtelėjo pečiais.
— Iš kur galėtume žinoti? Šiaip ar taip, jie patys ir paskyrė jį į šias pareigas. — Ji atsisėdo į minkštąjį krėslą. — Man jau bloga nuo kalbų apie jį, Zedai-ka. Eik sau, leisk man ramiai perskaityti ataskaitą, apie kurią pasakojai visą rytą.
Jis nusijuokė ir išėjo. Akimirką Rani grūmėsi su pagunda pasišaukti brolį atgal, paprašyti, kad neišvyktų ilgiau — savaitę, mėnesį. Vis dėlto tuoj pat ji paliepė sau nekvailioti: juk šią užduotį atlikti būtina, o Zedas, šiaip ar taip, greitai grįšiąs.
Rani susirangė minkštame krėsle. Jai iš tikrųjų reikėjo padirbėti: norėjo perskaityti Tinklo ataskaitas, pežvelgti paskutinįjį Tarybos susirinkimą, peržiūrėti Federacijos direktyvas dėl prekybos narkotikais. Be to, su paskutiniuoju paštu atėjo penki ranka smulkia rašysena primarginti puslapiai — laiškas iš Jago Šeimos šnipo Gemite. Motina niekad nebūtų vėjais paleidusi pusės rytmečio, šnekučiuodamasi su patrauklios išvaizdos vergu. Prisiminusi motiną, ji nejučia prisiminė ir seniai mirusią senelę, Oriną Jago. Izobelė buvo stipri, bet šalta moteris, nepalenkiama kaip Abanato ledynas. Orina, priešingai, kunkuliavo aistra — bent jau Čabadui tai tikrai. Kaip kiti žmonės apsaugai ar grasinimams naudojasi jėga, Izobelė andai naudojosi atstumu, grumdamasi už Jago Šeimos interesus iš užmiesčio valdos rojaus.
Tačiau dvarą įkūrė ne kas kitas, o Orina — tam, kad nuolat primintų savo dukteriai ir dukters vaikams, jog Visatoje esama ir kitokių pasaulių. Orina matė juos savo akimis. Izobelė — ne.
Domna Orina Jago stojo prieš visą Gyvenamų Pasaulių Federaciją — ir nugalėjo. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas, laivai iš Belės, Sabado, Lėjaus ir Kerėtojo patys gabendavo savo nusikaltėlius į Čabado vergų Barakus, kur juos apkvaitindavo narkotikais ir paruošdavo Aukcionui. Tais laikais, kaip ir dabar, į Aukcioną pažiopsoti suplūsdavo gausybė turistų iš kitų pasaulių — juos gundydavo tokie dalykai, kuriuos namuose draudžia įstatymas. Kai kurie iš jų net nusipirkdavo vergų ir parsigabendavo į savo pasaulius. Ir čia jų laukdavo nemaloni staigmena: jų planetose vergai staiga tapdavo nebevergais.
Balsingi skundai dėl apgavysčių bei nelegalios prekybos pasiekė netgi Nekso Kompcentrą, kur buvo įsikūrusi Federacijos Asamblėja. Remdamasi savo pačios taisyklėmis, Asamblėja negalėjo kištis į atskirų pasaulių vidaus įstatymus. Tačiau vergų eksportas iš Čabado buvo anaiptol ne vietinės reikšmės problema. Taigi Asamblėjoje pasiūlytas įstatymo projektas uždrausti vergiją Čabade, o į projekto svarstymą pakviestas Čabado Tarybos atstovas. Taryba išsiuntė Oriną Jago. Rani bandė įsivaizduoti, kaip tuomet turėjo atrodyti senelė: nedidukė smulki moteris, kalbanti žemu balsu — gintarinėmis akimis, anksti pasidabravusiais vešliais, trumpai kirptais plaukais. Lazdelės pasiramsčiuoti anuomet jai, savaime suprantama, dar nereikėjo. Žvaigždėlaiviu ji nuskrido į Neksą — iki tol nė kojos nebuvo iškėlusi iš gimtosios planetos — išklausyti karštų debatų. Galiausiai pakilo pati — ir kreipėsi į susirinkusius penkiasdešimt šešių gyvenamų pasaulių atstovus.
Lauke čiulbėjo medžiuose sutūpę paukščiai. Orina Jago iki tol niekada nebuvo girdėjusi tikrų, gyvų paukščių giesmių.
— Štai ką siūlau aš, — sakė ji. — Vergovės tradicija Sardonikso sektoriuje turi išlikti. Vis dėlto mes imsimės griežtai riboti atvykėlių iš už Čabado ribų dalyvavimą vergų rinkoje. Bet kuris ne Čabado planetos gyventojas, panorėjęs įsigyti vergą, privalės sutikti įsikurti Čabade visam tam laikotarpiui, kiek galios sutartis su įsigytuoju vergu. Ne Čabado teritorijoje vergystės sutartys savaime tampa niekinėmis ir negaliojančiomis. Nė vienas vergas niekad negalės būti išgabentas iš Čabado teritorijos. Vergais tapti gali tik Sardonikso sektoriaus ribose suimti ir už nusikalstamą veiklą nuteisti asmenys, be to, tik Sardonikso sektoriaus pasauliai gali siūlyti savo kalinius vergų Aukcionui — suvokdami, kad tokiu atveju tie nusikaltėliai, kad ir kokie būtų jų nusikaltimai, talentai ar gimtasis pasaulis, atitarnavę skirtąjį bausmės terminą gali tapti Čabado piliečiais su visomis piliečių teisėmis, privilegijomis ir įsipareigojimais.
Šią kalbą Abanato mokyklų mokiniai mokydavosi atmintinai. Ne išimtis ir Rani. Dabar ji perklausė šią kalbą mintyse. Kai Orina baigė kalbėti, vėl įsiplieskė ginčai — tokie pat karšti. Vergija pati savaime buvo laikoma neteisėta, daugelyje Federacijos pasaulių — ir nemoralia.
Tačiau Federacijos rankos buvo surištos: laikydamasi savo pačios įstatymų, ji negalėjo kištis į vietinius papročius, o visi Sardonikso sektoriaus pasauliai palaikė Čabadą. Dalyviams teko ieškoti Orinos Jago, kad galėtų pranešti jai, jog ji laimėjo. Surado sėdinčią ant suoliuko dulkėtame parke ir klausančią paukščių čiulbėjimo.
Aš tokia pat, kaip ir mano motina, pagalvojo Rani. Tūnau pasislėpusi čia, nemėgstu keliauti. Net Abanato, ir to negaliu pakęsti.
Vis dėlto šį tą ji paveldėjo ir iš Orinos Jago. Į tai dėmesį atkreipė dar Domna Sam. „Būti Jago tu mokeisi iš savo motinos, — kuždėjo ji, gulėdama savo didžiulėje lovoje, prasmegusi šilkiniuose pataluose. Pasirėmusi alkūne, stebeilijo į jaunesniąją moterį. — Bet tu ne tokia, kokia buvo Izobelė. Tu — tokia pat kaip tavo senelė, net išvaizda panaši į ją — smulki ir kieta. Tu — tarsi riešuto kevalas, o kevale kunkuliuoja liepsna. Ir neįsispoksok į mane šitaip, mergaite! Žinau, kad tavyje siaučia gaisro liepsna, net jei tu pati šito nežinai. Kada nors tu tai suprasi, o kai šitaip atsitiks, Rani Jago, būsi dvigubai kietesnė ir dvigubai pavojingesnė, nei kada nors buvo tavo motina! Būsi dvigubai pavojingesnė, nei esi pati, nors jau dabar tu labai pavojinga. Ir vis dėlto — ne tokia pavojinga kaip aš. Žinok ir nepamiršk: Diurų Šeimos simbolis — kirvis, iškeltas smogti, o jeigu stosi prieš kirvį, jis kirs.