Šitaip ji marmaliavo ir toliau, žarstydama grasinimus ir pažadus — Rani liovėsi klausytis. Vargšė Domna Diur, pagalvojo ji dabar ir pasirąžė. O gal ji tada ir neklydo? Jeigu Maiklas A-Rae ir toliau tęs savo priešišką veiklą ta pačia gaida, man tikrai prireiks Orinos Jago tvirtumo.
Ji pabandė įsivaizduoti save Gyvenamų Pasaulių Asamblėjoje Nekse — reikalaujančią, kad Federacija įteisintų prekybą dorazinu. Bet pati netikėjo, kad jie kada nors pritartų šitokiam pasiūlymui. Aštuoniuose sektoriuose buvo pernelyg daug žmonių, mąstančių taip pat, kaip ir Maiklas A-Rae.
Rani dirstelėjo į sekretorių.
— Binki!
Šis atsigręžė — dėmesingas, kaip ir visada.
— Klausau, Rani-ka.
— Gal jau sulaukėme kokių nors žinių apie Maiklą A-Rae?
— Kol kas dar ne, Rani-ka.
— Kai tik sulauksime, prašau tavęs, nedelsdamas pranešk man. O ką nuveikei, mėgindamas išsiaiškinti, kas tie Laisvieji Čabado Žmonės? — Tardama grupuotės pavadinimą, ji susiraukė.
— Išsiunčiau užklausimą į Abanato policiją.
— Ačiū. — Ji dėkingai jam nusišypsojo. — Žinai, Binki, man atrodo, kad be tavęs Jago Šeimai būtų tikra prapultis.
Jis nulenkė galvą, krenkštelėjo, užsikirsdamas kažką sumurmėjo ir nukreipė žvilgsnį į šalį.
— Ką gi, reikia pagaliau imtis tos ataskaitos iš Gemito, — tarė ji.
Pasiraususi popierių šūsnyje, išsitraukė laišką. „Domnai Rani Jago…” Rašysena buvo tiesiog klaiki. Rani suraukė antakius, širdies gilumoje trokšdama, kad šnipas Gemite ataskaitą būtų atspausdinęs. Tačiau bet kokius bandymus spausdinti, be jokios abejonės, būtų suuodusios Gemito apsaugos pajėgos.
Rani atsiduso ir susikėlė kojas ant krėslo.
— Pasakyk Karai, kad priešpiečius atneštų man čionai, — paliepė ji.
— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.
Dievulėliau! Rani tik dabar pastebėjo, kad šnipas prikraigliojęs ir antroje lapo pusėje.
— Binki, — ištarė ji, — ko gero, turėsiu čia ir pietauti.
Tačiau iki pietų ji suspėjo užbaigti šifruoti ataskaitą. Tad prie stalo sėdo drauge su Zedu nedidelėje pirmojo aukšto valgomojo nišoje, išeinančioje į sodą. Virš galvos ryškiai švietė priešpilnis mėnulis; mėnesienoje be garso šmėžavo drakonkatės, vaikštinėjančios savo katiškais reikalais tarp susitelkusių po medžiais šešėlių.
— Kažkas dedasi Gemite, — pranešė Rani.
— Senka aukso gyslos? — bandė spėti Zedas.
— Ne. Tai, ko gero, mane nelabai tedomintų. Bet ne — problemos vidinės. Vienas jų tyrinėtojų sugalvojo metodą patobulinti valymo procesą. Jį įdiegus, per pusę sutrumpėtų gryno metalo atskyrimo nuo rūdos laikas, tačiau tam reikėtų iš tiesų milžiniško pradinio kapitalo. Diurų finansininkai tvirtina, esą tai — beprasmis lėšų švaistymas, ir atsisako skirti tam pinigų. Mokslinių tyrimų skyriaus vadovas protestuodamas atsistatydino. Užvirė rimtos kautynės.
— Labai miela, — pareiškė Zedas.
— Galbūt, — susimąstė Rani, — kaip tik apie tai Ferisas Diuras ir nori su manim pasikalbėti?
— Nori prašyti tavo patarimo?
Rani išsišiepė.
— Tai jau kažin.
— Įdomu, kas Gemito kasyklose galėtų dominti tave? Turiu omeny neužmaskuotus interesus.
— Galbūt jis nori pasiūlyti mainus? — pratarė Rani. — Man suteikiami vykdomosios valdžios įgaliojimai — jis už tai gauna kupiną narvą negyvų keritų?
— Manai, jis apie tai žino?
Zedas pasiuntė į bumą paskutiniuosius mėsos trupinėlius ir atstūmė lėkštę. Amri ją paėmė.
— Reikia manyti, žino. Esu tikra — jis turi savo šnipų Sovkoje lygiai taip pat, kaip aš turiu šnipų Gemite. Ne pačių geriausių, — pridūrė ji. — Tikiuosi. — Ji atsigręžė krėsle. — Amri, pasakyk Imeldai, kad rytojaus pusryčiams paruoštų pyragėlių su kiaušinių kremu.
— Gerai, Rani-ka, — atsiliepė mergaitė, ir Zedas nusišypsojo. Imeldos pyragėlius su saldžiu kremu jis galėjo kimšti be saiko.
— Žinai, — vėl prašneko Rani, — jei hipererdvės policija tikrai išbaidys visus kurjerius iš Sardonikso sektoriaus, mums teks persitvarkyti ir Tinklui naudoti kitą narkotiką, kokį nors dorazino pakaitalą. Gal net galėtume išpirkti patentą iš to, kas šiuo metu jį turi.
— Nė vienas iš jų dorai netinka, — pasakė Zedas.
— Bet vis geriau nei nieko.
Zedo veide vienu metu sugebėjo pasirodyti ir mąslumas, ir abejonė.
— Geriausias iš jų — pentatinas.
— Liepsiu Binkiui išsiaiškinti, kas turi patentą.
— Vis dėlto man atrodo, kad tu pervertini Maiklą A-Rae.
Rani mostelėjo šakute jo link.
— Juk pats sakei, kad jis — visiškai savo tikslui atsidavęs fanatikas!
— Toks jis ir yra. Bet hipererdvės policija privalo prižiūrėti aštuonis sektorius, o Gyvenamuose Pasauliuose gausu visokių nelegalių narkotikų. Tad jis niekaip negali viso savo laiko ir visų išteklių sutelkti vien kovai su dorazinu. Šias pareigas Maiklas A-Rae eina vos kelis mėnesius; gerai, tarkime, jam pavyko užkaišioti visas landas čia, bet neabejoju, kad kitur prekyba narkotikais suklestėjo kaip niekad. Kitų sektorių pasauliams tai tikrai nepatiks; paminėsi mano žodį: jau labai greitai vienas kitas, o gal ir daugiau pradės skųstis.
Rani palingavo galvą.
— Tas, kurį apsėdusi įkyri mintis, nemąsto šitaip, Zedai-ka. Jis nesitrauks tol, kol jo kas nors nepergudraus arba nesustabdys.
— Jam juk mokama už tai, kad dirbtų savo darbą. Tad anksčiau ar vėliau privalės jo imtis, — nesutiko Zedas.
Rani skėstelėjo rankomis. Ginčytis su broliu apie apsėdusias įkyrias idėjas — beviltiška; vienintelės įkyrios idėjos, kurias jis valiojo suprasti, buvo jo paties.
— Gal ir taip, — nusileido ji. — Be jokios abejonės, aš apsvarstysiu tavo žodžius.
Deinas Ikoro sėdėjo virtuvėje nelabai susigaudydamas, apie ką šnekama ir — jam taip atrodė — jau pradėdamas po trupučiuką kraustytis iš proto.
Po to, kai Zedas išsiuntė jį iš terasos, Deinui prireikė gero pusvalandžio, kad nustotų drebėti. Tą pusvalandį jis pratūnojo savo kambaryje. Kai pasijuto pakankamai atitokęs, kad įstengtų judėti, išslinko į sodą — tarsi šuo, ieškantis kokios užuoglaudos pasislėpti. Sode jis susitiko Timitą — tvirtą tamsaus gymio vyriškį žemių prilindusiomis panagėmis; saulės nusvilinti jo plaukai buvo šiaudų blyškumo. Kai Deinas jį užkalbino, Timitas tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Jo apuostyti prisistatė drakonkatės; susiradęs virvutę Deinas ėmė ją tampyti, ir gyvūnai malonėjo valandėlę su juo pažaisti, bet pramoga jiems nusibodo anksčiau nei jam. Neturėdamas ką veikti, Deinas nebesitvėrė savame kailyje. Norėjo paprašyti leidimo apsilankyti už namo įsikūrusiame angare, bet, norint tai padaryti, reikėjo susirasti Zedą. Nebežinodamas, kur dėtis, Deinas net patraukė prie pagrindinių vartų — kas bus, tas tebūnie, ir velniop viską, bet sveiko proto likučiai vis dėlto jį sulaikė.
Galų gale Kara jo pasigailėjo.
— Eikš čionai! — pasišaukė ir nusivedė į virtuvę.
Pjaustydamas daržoves, Deinas toli gražu nepasijuto geriau, bet dabar bent buvo užsiėmęs. Po truputį jis ėmė suprasti nuolatinį Imeldos smalsavimą, apie ką šnekasi Zedas ir Rani. Atėjus pietų metui, vergai susirinko valgyti į virtuvę. Amri užkando pirma, nes jai reikėjo patarnauti šeimininkams. Kažin kas būtų, dingtelėjo Deinui, jei vidur pietų taip imčiau ir visa gerkle suklykčiau?
Čia pat jis nutarė dar nesąs susipykęs su sveiku protu tiek, kad ryžtųsi tai aiškintis.