— Štai, — tarstelėjo Imelda, įbrukdama jam į rankas dubenį.
Deinas instinktyviai sugniaužė pirštus. Dirstelėjo į dubenį:
šerbetas, apibarstytas riešutais.
— Kodėl tu man įbrukai šitą dubenį? — nesusigaudė jis.
— Todėl, kad man jau bloga nuolat matyti tave, besitrainiojantį aplinkui, — atrėžė ji. — Štai šaukštas, pridėk šerbeto į antai tuos du stiklinius dubenėlius.
Deinas padarė, ką lieptas. Binkis, įsitaisęs ant aukštos taburetės, šypsojosi paslaptinga, ironiška šypsena.
— O kas toliau? — paklausė Deinas.
— O dabar nešk juos į valgomojo nišą, — atsakė Kara. — Tu ką, gal trenktas? Juk čia desertas.
— A, — žioptelėjo Deinas. — Na taip.
Kažin ką pasakys Rani, išvydusi mane atkėblinantį su dubenėliais? — parūpo jam. O Zedas? Ar tas mestelės kokią pastabą? Dievulėliau, juk tai nieko ypatinga, sudraudė jis pats save, paprasčiausiai patieksi jiems desertą! Jis nuspūdino iš virtuvės į valgomąjį, vieną dubenėlį pastatė priešais Rani, antrą — priešais Zedą. Tinklo šeimininkas net nepasivargino pakelti į jį akių. Patyliukais lengviau atsidusęs, Deinas parskubėjo atgal į virtuvę. Čia jau buvo atėjęs Timitas, lydimas vienos drakonkačių. Imelda padavėjam uždengtą rudą puodą su maistu. Timitas visiems nusišypsojo, suniurzgė kažką nesuprantama ir vėl išėjo.
Prašneko Binkis:
— Tas žmogėnas kvailas. Beveik nesugeba šnekėti. Netgi nenori miegoti po stogu.
Atsiliepė Amri:
— Naktį sode labai gera.
— Norėtum ten ir miegoti?
— Negaliu. Aš juk turiu darbo.
— Taigi. Atrodo, Timitas pernelyg jau mėgsta savo darbą.
Amri atsakė:
— Na ir kas? Aš irgi mėgstu savo darbą.
— Kurgi ne.
— Nekamuok mergaitės, — įsikišo Kara.
Imelda uždengė puodą, skambiai tėkšdama dangtį, ir susiraukė.
— Argi tau nepatinka tavo darbas? — paklausė Amri.
Binkis atsakė:
— Yra šiokių tokių privalumų.
— Apie ką jie šnekasi šįvakar? — susidomėjo Imelda.
— Apie Gemito kasyklas, — atsakė Amri. — Ir dar apie doraziną.
— Apie dorazino stygių, — pridūrė Imelda.
Kara pastebėjo:
— Mums dėl to nei šilta nei šalta.
Atsiliepė Binkis:
— Tau iš tikrųjų visiškai nesvarbu: yra dorazino, nėra dorazino — koks skirtumas?
— Nedraskyk man akių, — atrėžė Kara ir dirstelėjo į blyškų randą ant žasto. — Buvo metas, kai man nebuvo nesvarbu.
— Taip, žinau, — atsakė sekretorius. — Tau pasisekė. — Jis pažvelgė į Deiną. — Kara tokia atsidavusi Jago Seimai, kad liko dirbti čia ūkvede ir po to, kai baigėsi jos vergystės sutartis.
— Tai geras darbas, — atsiliepė Kara.
— Mano darbas irgi neblogas, — atrėžė Binkis. Traškus it stiklas jo balsas nuskambėjo su karčia ironija. — Tačiau kai tik pasibaigs mano sutarties terminas, Čabade manęs nė padujų neliks, o visas Sardonikso sektorius ir Jago šeimyna galės prasmegti skradžiai!
Kara ramiai jį perspėjo:
— Prisivirsi košės, šitaip šnekėdamas.
Binkis suspaudė lūpas. Apsisuko, nušoko nuo kėdės ir nėrė iš virtuvės į tamsų vergų priestato koridorių.
— Vargšelis Binkis, — ištarė Amri. Ji išturseno iš virtuvės ir tuoj pat grįžo su lėkštėmis. — Jie jau lipa aukštyn.
Imelda sudėjo maisto likučius į dėžutes, o šias paslėpė šaldytuve.
— Iki rytojaus — viskas, — atsidūsėjusi ištarė ji.
Abi su Kara apsikabinusios patraukė į vergų koridorių.
Amri nušluostė stalą, nuvalė bufetą. Deinas išblizgino puodus ir lėkštes. Sugaišo vos kelias akimirkas.
— Ką Binkis sakė… — jis sudvejojo ir užsikirto.
— Apie ką?
— Apie Karą… Ar reikia suprasti, kad ji — ne vergė?
— Taip, — atsakė Amri. — Imeina man pasakojo apie tai. Kara buvo vergė — jai vergaujant kaip tik mirė Izobelė Jago — Rani-ka motina. Po to Karos sutartis nustojo galios. Toks įstatymas. Jei tavo savininkas miršta, tampi laisvas. Kitaip jos sutartis būtų galiojusi dar trejus metus. Bet Kara pasiliko. Nuo tų laikų ji ir gyvena čia.
— O jeigu mirtų Rani, tu pasiliktum?
Amri krūptelėjo.
— Nekalbėk šitaip, — sudraudė jį. — Šnekomis apie kieno nors mirtį gali prišaukti nelaimę.
— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Nori, kad nebekalbėčiau?
— Nenoriu. — Amri įsitaisė ant aukštos taburetės. — Man patinka kalbėtis. Kara ir Imeina su manim beveik nesišneka.
— Ar ilgai tu dirbi Jago Šeimai?
— Jau treji metai, — atsakė mergaitė. — Mane nusipirko, kad talkinčiau Imeldai.
Ji ištiesė ranką ir pritemdė virtuvės šviesas.
— Tai ką tu dirbi?
— Prižiūriu namus. Tvarkau kambarius, skalbiu. Laistau kambarines gėles. Valau langus. Galėsiu viską parodyti. Jei nori, rytoj gali man padėti.
— Norėčiau, — pasakė Deinas. — Ar galiu dar kai ko paklausti?
— Žinoma.
— Kas atsitiko Binkiui?
Amri nuleido galvą. Ant kelių gulinčios rankos sutrūkčiojo. Deinas net suabejojo, ar mergaitė suprato, ko jis klausia. Bet ji pagaliau atsakė:
— Atsitiko Zedas.
— O, — tik žioptelėjo Deinas. Galėjo ir pats susigaudyti.
— Binkis bandė bėgti. Pro vartus. Sumanymas buvo visai kvailas — išgyventi ten neįmanoma, pernelyg karšta. Jis paspruko naktį. Rytą Zedas sėdo į katerį ir parsigabeno jį atgal. Binkio lūpos buvo visos kruvinos — pats susikandžiojo, trokšdamas bent lašelio drėgmės, be to, jis apsinuodijo, nes bandė graužti augalus. Zedas išslaugė jį, o kai Binkis sustiprėjo…
— Gali nepasakoti, — ištarė Deinas.
— …jį nubaudė, — užbaigė Amri. — Rani įpyko. Tąsyk juodu su Zedu siaubingai susikivirčijo.
— Ir gerai, — niauriai ištarė Deinas.
— Nieko gera, — užginčijo Amri. — Kai juodu susipjauna, būna siaubinga. Bet paskui Zedas išlėkė į Abanatą kopti į ledkalnius, o kai grįžo, viskas jau buvo gerai. Jis nebeliečia Binkio, bet Binkis jo neapkenčia.
Deinas atsakė:
— Puikiai suprantu, už ką. Kada visa tai įvyko?
— Man rodos, gal prieš metus. — Amri suraukė antakius. — Jau nebeprisimenu. Šiaip ar taip — tikrai dar prieš aną Aukcioną. Kai orai niekada nesikeičia, sunku sekti, kiek praėjo laiko.
Tamsioje virtuvėje pastarasis sakinys, ištartas laibu, vaikišku Amri balsu, nuskambėjo gailiai nelyginant verksmas.
— Iš kur tu? — paklausė Deinas.
Ji sunėrė rankas.
— Apie tai mums nedera kalbėti. — Didžiulės pilkos jos akys prietemoje išsiplėtusiais vyzdžiais žvelgė kažkur Deinui pro petį.
— Iš Belės, — sukuždėjo Amri. — Ten visą laiką lyja. Aš taip ilgiuosi lietaus.
Deinas viena ranka apglėbė jos pečius.
— Tik neverk.
Ji įsitempė.
— Aš ir neverkiu!
Nuskambėjo beveik lygiai taip, tarsi tai būtų šūktelėjęs vienas mažųjų Deino broliukų. Amri nusižiovavo plačiai prasižiodama, net sutreškėjo žandikaulis. Tik pavėluotai susizgribo delnu prisidengti bumą.
— Tau jau tikrai metas gulti.
Deinas palydėjo ją iki durų. Akimirką mergaitė glustelėjo priėjo tykiame koridoriuje.
— Tu man patinki, — ištarė ji.
Deinas lūpomis atsargiai palietė jos viršugalvį. Mergaitės plaukai dvelkė cinamonu.
— Labanakt.
— Labanakt.
Be garso, lyg vaiduoklis, ji šmurkštelėjo į savo kambarį. Deinas jau ne pirmą kartą susimąstė, už ką ji galėjo patekti į Čabadą. Kokia turi būti sistema, kuri verčia vergais vaikus?