Binkio kambaryje degė šviesa, Imeldos — buvo jau visai tamsu, Karos būste pleveno žvakės liepnelė. Deinas nusliūkino į savo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Suvokė niekaip neištversiąs dešimties metų šitokio gyvenimo: iš dyko buvimo per dienų dienas slampinėti po vienišą dvarą — be jokio rimtesnio užsiėmimo, kuris padėtų prastumti laiką. Na, nebent retsykiais prireiktų kur nors nuskraidinti Rani Jago. Ir dar kautis su drebuliu kaskart atsidūrus pavojingai arti Zedo. Ne, neįmanoma, jis išprotėsiąs. Niekas neįstengtų šito ištverti.
Gerklę užgniaužė pasruvusios įniršio ir nevilties ašaros. Deinas pašoko, net lova susiūbavo.
— Tik nebandyk verkti! — įsakė jis pats sau — beveik taip pat, kaip dar visai neseniai sakė mergaitei. Deinas jau prisiraudojo pakankamai, kad įsitikintų ašaromis nieko nepešiąs.
Panika — štai kas tai buvo iš tikrųjų — atslūgo.
Pro sielvartingas aimanas galvoje netikėtai ištryško melodija.
Deinas girdėjo muziką labai aiškiai — Stratos „Koncertas A minor”. Ji vis labiau stiprėjo: švelni ir išraiškinga, bet veržli melodija. Ji nudžiovino ašaras. Deinui vienu metu praskaidrėjo ir akyse, ir širdyje, jis pakėlė galvą. Klausėsi, kol galvoje skambanti muzika ėmė trūkinėti ir galiausiai visai išsisklaidė. Tada nuėjo į vonią nusiprausti veido. Iš veidrodžio į jį žvelgė nusmurgęs, susisielojęs atvaizdas. Deinas privertė jį šyptelėti. Ne, tu nieku gyvu neišprotėsi, tarė sau jis.
Kitą dieną Rani netruko pastebėti keistenybę namuose: kur tik pasirodydavo Amri: kloti lovos, tvarkyti kambario, pakeisti rankšluosčio — jai įpėdžiui visur sekiojo Deinas.
Mergaitė gyvai kažką tarškėjo, daugiausia — apie Abanatą. Deinas klausėsi šypsodamasis. Atrodė beveik laimingas. Rani jokiu būdu nesitikėjo, kad jis sugebės apsiprasti taip greitai. Žinoma, Deinas dar jaunas ir lankstus, prie bet ko gali prisitaikyti, bet toks romus jo paklusnumas nustebino Rani — ji nutarė nenuleisti nuo vyruko akių. Kartą jis kaip tik buvo kambaryje, kai ten įėjo Zedas; Deinas išsyk sustingo, Rani pastebėjo, kaip nusviro jo pečiai. Amri suglumusi atsigręžė į jį. Zedas tarstelėjo:
— Daryk, ką darai.
Po akimirkos Deino rankos vėl ėmė judėti. Zedas nusisuko nuo jo.
— Norėjai ką nors man parodyti, Rani-ka?
— Paklausti. — Ji ėmė naršyti paskleistus Tinklo ataskaitos lapus. — Kaip suprantu, praradome dar vieną techniką. Nejaugi neįmanoma sugalvoti ko nors, kad tai baigtųsi? Mūsų technikai išgaruoja tai šen, tai ten bet kurioje sektoriaus vietoje — o manęs visiškai nežavi mintis, jog kažkas kažkur gali pernelyg daug prišnekėti apie Tinklą. Niekaip nesuprantu: kur visi jie išnyksta?
— Iškeliauja į Kerėtoją, į Lėjų arba Sabadą. Pamato žalumą, vandenį, lietų — ir prašampa iš laivo pirmai progai pasitaikius.
Rani išsyk įsitraukė į pokalbį.
Vis dėlto kai jie baigė kalbėtis ir Zedas išėjo, Rani prieš akis stojo vaizdas: Deinas, pasilenkęs prie lovos. Jo čia nebebuvo — tik vaizdinys, įsispaudęs atmintyje. Deinas… jis juk buvo Žvaigždžių Kapitonas. Nejaugi jam patinka kloti lovas?
Prieš pietus ji patraukė į sodą — pasivaikščioti, o tuo pačiu ir paieškoti Karos, pasakyti jai, kad Zedas išvyksta rytoj su aušra ir turėtų grįžti vėlyvą tos pačios dienos vakarą. Ji išgirdo vergų patalpose ne visai tiksliu tonu dainuojančią Amri. Rani ėjo per virtuvę — Deinas sėdėjo čia ant aukštos taburetės, jo rankos gulėjo ant šlaunų. Veidas buvo sutelktas, įsitempęs. Atrodė, kad Deinas kažko klausosi. Rani įsiklausė, mėgindama perprasti, ką vergas girdi, bet taip ir neišgirdo nieko, tik tylų oro vėsinimo sistemos dūzgimą ir šaižų Amri balsą.
— Deinai…
Jis kelias sekundes sudelsė, tik tada atsiliepė:
— Ką pasakysite, Rani-ka?
— Ką darai?
— Klausiausi.
— Klauseisi — ko?
— Stratos „Koncerto A minor„ elektrinei fleitai.
— Niekada apie tokį negirdėjau.
— Apie jį girdėjo nedaugelis.
— Pavardė skamba nelabai šiuolaikiškai.
— Jis ir nėra šiuolaikinis. Strata savo kūrinius parašė maždaug prieš keturis šimtus metų. Jis mažai kam žinomas… Bet man jo muzika patinka. „Užtrauktuke” turėjau daugybę jo įrašų. — Jis nukreipė žvilgsnį. — Tikriausiai dabar jie jau sunaikinti.
— „Užtrauktuke”?
— Tai mano žvaigždėlaivis.
Kažin ar jis žino, kad Zedas nupirko jo laivą Jago Šeimai? — dingtelėjo jai. Paprastai konfiskuota vergo nuosavybė atitekdavo tam pasauliui, kuriame įvykdytas nusikaltimas.
— Ir tu girdi jo muziką galvoje?
— Nelabai aiškiai. Bet stengiuosi. Ar galiu kuo nors jums padėti, Rani-ka?
Rani prikando lūpą. Deinas mitriai ir pagarbiai bandė nukreipti kalbą kitur — panašiai sugebėtų ir Binkis.
— Ieškojau Karos.
— Jiedvi su Imelda vaikščioja sode.
Jo veide pasirodė kantraus laukimo išraiška, būdinga, pagalvojo Rani, nebent vergams ir vaikams. Jis neatrodė šitaip, kai šypsojosi Amri. Rani norėjo pamatyti jį atsipalaidavusį. Nepaisydama krepštelėjusio keistoko neištikimybės pojūčio, moteris pasakė:
— Zedas rytoj išvyksta į Abanatą.
Tamsiose Deino akyse įsižiebė gyvybė.
— Tik vienai dienai. Jam reikia pasikalbėti su Džo Lėjakanava, antrąja pagal rangą Tinkle. Ieškome žmogaus, turinčio pažinčių Abanato narkotikų rinkoje… — Ji užsikirto. Net nepatikėjo savo ausimis, išgirdusi savo pačios balsą, porinantį Jago Šeimos verslo reikalus nepažįstamam žmogui, vergui, netgi ne sekretoriui. Priblokšta ji prikando liežuvį.
Deinas stovėjo sustingęs, kiek pakreipęs galvą, tarytum ko klausydamasis. Rani žiojosi dar kažką sakyti. Deinas kilstelėjo ranką. Rani įsiklausė — ir išgirdo per namų bruzdesį prasimušantį laibą dūzgimą.
— Kas tai? — paklausė Rani ir tuojau pati atsakė: — Juk tai kateris. Tačiau pašto kateris visada atskrenda auštant, be to, ir nelaukiu jo anksčiau nei po dviejų dienų.
Juodu drauge išėjo pro virtuvės duris. Prisidengę akis nuo ryškios saulėkaitos, sužiuro į dangų. Deinas dūrė pirštu vakarų pusėn. Rani pažvelgė ten link. Dūzgimas nesiliovė. Blykstelėjo atspindys — saulės spindulys, atsimušęs nuo metalinio paviršiaus. Rani atsigręžė — į terasą jau buvo išėjęs ir Zedas. Jo akis dengė tamsūs akiniai.
Valandą prieš vidudienį kaitra svilino netgi medžių paunksnėje. Timitas buvo išjungęs laistymo sistemą. Vidudienį sulig kiekvienu gurkšniu oro pasijusdavai tarsi įtraukęs į plaučius smėlio, o prakaitas akimoju išgaruodavo nuo odos. Net patys ištvermingiausi turistai tokiu metu snūduriuodavo. Kas galėjo ryžtis skraidyti kateriu vidur dienos ir dar šitaip arti privačios valdos? Visi Abanato pilotai puikiai žinojo, kaip Keturios Šeimos vertino savo nuošalumą.
Dabar Rani jau aiškiai įžiūrėjo nedidukę skraidyklę. Kateris visai priartėjo, bet paskutinę akimirką pakeitė kryptį. Plačiu lankstu apsukęs valdos tvorą, jis nuskriejo atgal Abanato pusėn.
Rani bandė spėti:
— Galbūt pilotas pasiklydo? Zedas sakė, kad skraidyti tvieskiant vidudienio saulei — pavojinga.
— O gal tasai pilotas tik neseniai atvykęs į Čabadą? — atitarė Deinas.
— Arba koks nors turistas įbruko pilotui kyšį, kad šis atskristų taip arti Jago Šeimos valdos, kaip tik išdrįs, — pridūrė Rani. — Taip jau yra atsitikę anksčiau.
— Aš pagalvojau… — ištarė Deinas ir užsikirto.
— Ką galvojai?
— Galvojau apie pašto katerį.
— O ką tu apie jį pagalvojai?