— Peline, taip pat ir Nekse visas susirašinėjimas vyksta kompiuterių tinklais.
Rani nusišypsojo.
— Čabade tradicijos kitokios. Vieši laiškai, visokie nereikšmingi pranešimai, naujienos — visa tai, žinoma, klaidžioja kompiuteriniais tinklais. Tačiau Šeimos reikalus, verslo sutartis, asmeninius laiškus mes rašome ant popieriaus — rašalu.
Deinas tarstelėjo:
— Kai kurie žmonės pavadintų tai gana archajišku bendravimo būdu.
— Jis ir yra archajiškas. Bet mes Čabade labiau mėgstame apibūdinimą „tradicinis”. Įkūrėjai — pirmieji keturių Šeimų nariai, kurie Čabadą iš planetos-kalėjimo pavertė klestinčia naudingųjų iškasenų gavybos kolonija — buvo ypač prisirišę prie tradicijų.
— Vis vien nesuprantu, kokia prasmė vengti bendravimo kompiuteriniuose tinkluose.
— Šitaip mes apsisaugome, kad į mūsų asmeninę informaciją neįkištų snapo prašalaičiai, kuriuos ji galbūt domintų.
Deinas neatrodė įtikintas.
— Rašalu ant popieriaus… Nejaugi jūs nesibaiminate, kad kas nors gali pagrobti laiškus? Juk tai kur kas paprasčiau nei įsilaužti į kompiuterių tinklus. Be to… — atrodė, jis kalba visiškai rimtai, — jeigu jau norite, kad kokia nors informacija nebūtų pasiekiama jokiems pašaliniams, kodėl jos neįslaptinus kodu „Tik tarnybiniam naudojimui”?
— Juk jau sakiau, kad mes itin linkę laikytis tradicijų! — sušuko Rani. — Bet anaiptol nesame paranojikai. Tiesą sakant… — ji pasitrynė smakrą, — manau, čia, Čabade, mes rašome tiek daug laiškų todėl, kad viena nedaugelio prekių, kurias, be brangiųjų metalų ir keritų kailiukų, gaminame vietoje, yra popierius.
Deinas atsiduso.
— Tai jau kas kita, — pripažino.
— Priprasi, — ištarė ji — kuo švelniau, kad jis nepajustų užuominos į apverktiną savo padėtį.
Kara ir Imelda, susikibusios už parankių, ėjo jų link. Rani paklausė:
— Ar matėte katerį, kuris ką tik sukiojosi čia?
Kara linktelėjo. Imelda atsakė:
— Labai jau arti jis priskrido. Anksčiau niekada šitaip neprisiartindavo.
Kara susimąsčiusi ištarė:
— Juk jie neturėtų šitaip elgtis.
— Neturėtų, — sutiko Rani. — Pasakysiu Binkiui, kad paskambintų į pagrindinį Nusileidimo terminalą ir primintų jiems apie tai. Kara, Zedas rytoj išvažiuoja į Abanatą, tik vienai dienai. Vakare grįš.
Deinas staiga pradėjo juoktis.
Visos trys moterys sužiuro į jį.
— Ko juokiesi? — paklausė Rani.
Tramdydamas juoką jis net žagtelėjo.
— Atleiskite, Rani-ka. Tiesiog man dingtelėjo mintis, kad tą katerį galėjo pilotuoti viena mano pažįstama.
— Kas? — paklausė Imelda.
Kara suraukusi antakius dėbtelėjo į ją ir suspaudė jai ranką.
— Nesvarbu, — atsakė Deinas. — Tai tikrai negalėjo būti ji. Pernelyg jau neatitinka laikas.
— O aš maniau, kad Čabade tu nepažįsti nė gyvos dvasios, — tarė Rani. Bet čia pat prisiminė, kad šito jis nesakė.
— Nepažįstu.
— Tuomet apie ką pagalvojai? — mygo ji.
Vergo veidas susigniaužė lyg kumštis.
— Apie vieną tokią Žvaigždžių Kapitonę, — atsakė jis. — Vardu Tori Lamonika.
Zedas Jago išskrido prisidengęs nakties tamsa, dar prieš aušrą.
Rani palydėjo jį iki katerio angaro. Vakarų pusėje Čabado horizonte žėrėjo žvaigždžių lankas tarsi šarmota diadema.
— Laimingos medžioklės Abanate, — palinkėjo sesuo. — Pasiilgsiu.
— Ilgai netruksiu. Džo mirksta „Žaliojoje Šokėjoje”. Šnektelėsiu su ja apie Šeriksę ir — iškart atgal. Norėčiau dar stabtelėti Pagrindiniame Nusileidimo terminale ir tarti žodelį kitą Tamui Orionui apie tą pas mus landžiojantį katerį.
— Ketinau liepti Binkiui, kad parašytų jiems.
— Verčiau pasiskųsiu pats. Tikriausiai ten buvo koks naujokas pilotas, bet tai — ne pasiteisinimas.
Rani atsakė:
— Tą pat sakė ir Deinas. Aš maniau, gal koks turistas gerai sumokėjo kokiam nors pilotui už tai.
Zedas delnu atsirėmė į katerio duris.
— Pilotai gauna atlyginimus pagal Nekso tarifus. Jiems nereikia jokių kyšių.
Jis jau siekė turėklo, kurio įsikibęs liuoktelėtų į katerį, bet Rani dar pastvėrė jį už rankovės.
— Zedai-ka… o kur Deino laivas? Sakei man, kad nusipirkai jį iš Tarybos.
— „Užtrauktukas”? — Zedas lengvai nušoko atgal ant žemės.
— Kosmouoste, nusileidimo lauke, užplombuotas Jago antspaudu. Vyrukas turėtų suprasti, kad jam nevertėtų kvaršinti tau galvos dėl laivo.
— Jis ir nekvaršina man galvos. Bet vakar užklupau jį klausantis tylos… tai yra muzikos, skambančios jo galvoje. — Zedas sulinksėjo. — Ar tu žinai apie jo muziką, Zedai-ka?
— Taip, žinau, — atsakė Zedas.
— Jis iš tiesų sparčiai apsipranta su gyvenimo pokyčiais.
— Juo geriau jam pačiam.
— Bet aš manau, kad jis būtų dar labiau patenkintas ir tikrai nepuoselėtų vilčių bėgti, jeigu turėtų savo muziką. Jis manė, kad įrašai sunaikinti.
Zedas atsakė:
— Jokie įrašai nesunaikinti. Pats įsakiau, kad „Užtrauktuke” niekas nieko neliestų. Jeigu tu nori, Rani-ka, galiu paskambinti į Uostą ir paprašyti, kad jie maršrutiniu kateriu atsiųstų įrašus į Abanatą. Jei pakambinčiau šį pat rytą, vakare tikriausiai juos jau turėčiau rankose.
— Būtų šaunu, Zedai-ka.
Rani nusišypsojo, įsivaizduodama Deino nuostabą ir džiaugsmą.
Zedas pridūrė:
— Verčiau nelepink jo, Rani-ka.
— Laimingas vergas kur kas geriau dirba.
Zedas nusišypsojo jai.
— Rodos, kažkada jau kalbėjomės apie tai. — Jis pirštu perbraukė jai skruostą. — Parvešiu įrašus.
— Ačiū, Zedai-ka. Tik nepratūnok visą dieną Nusileidimo terminale, porindamas vyriausiajam pilotui visokius niekus ir klausydamasis jo melų.
— Jokiu būdu, — oriai patikino brolis.
Paskui vėl įsikibo lubų turėklo. Ir tuojau pat pradingo kateryje. Rani atsitraukė — angaro stogas jau perskilo pusiau, abi pusės ėmė slysti į priešingas puses. Kateris sudūzgė. Rani delnais užsispaudė ausis. Zedas akimirkai nuskaidrino katerio sienas, pamojo jai, tada vėl jas užtemdė. Kateris suvirpėjo ir šoko tiesiog aukštyn.
Deinas pabudęs gulėjo savo lovoje, kai išgirdo pažįstamą gausmą.
Ūžesys išaugo iki griausmo, o paskui ėmė tilti; galiausiai Deinas nebegirdėjo nieko, tik laibą tarytum vabzdžio dūzgimą.
Zedas išsinešdino. Deino galvoje nuaidėjo džiaugsmo trimitai. Jis išsirito iš lovos šypsodamasis. Nusiprausė, apsirengė. Šiaudiniai sandalai jau prisitaikė prie jo pėdų formos. Deinas patraukė į virtuvę, pusryčiams sudorojo vaisių. Namuose viešpatavo tyla. Virtuvės durys buvo atrakintos. Deinas pastūmė jas ir išėjo laukan.
Šviesa be šešėlių maloniai glostė akį. Net oras atrodė atvėsęs, gaivesnis. Deinas nužingsniavo aplink pastatą — ten, kur stovėjo katerio angaras. Ant statramsčio išvydo kiūtančią smulkią figūrėlę sunertomis ant krūtinės rankomis. Deinas sudvejojo. Bet Rani jį jau pastebėjo. Ji atšlijo nuo angaro sienos ir kiek pakeltais pečiais, susibrukusi rankas į kišenes priėjo priėjo. Atrodė susimąsčiusi.
Grakščiu judesiu moteris pakėlė galvą lyg drakonkatė ir pauostė orą.
— Užuodi drėgmę?
Deinas atsakė:
— Ir man pasirodė, kad šiandien oras ne toks sausas.
— Slėniuose saulei tekant kartais susitelkia rasa ant žolės. O žiemą kitąsyk net prapliumpa lietus — kokios trys audros per sezoną. Kai pradeda lyti Abanate, užsidaro visos parduotuvės. Žmonės išeina iš namų ir vaikštinėja merkiami lietaus.