— Amri man sakė, kad metų laikai čia niekad nesikeičia.
— Ji gimusi ne čia.
— Ji dažnai prisimena Belę.
— O tu, atrodo, kritai jai į akį, — pastebėjo Rani.
— Ji primena man vieną iš mano mažųjų broliukų.
— Nori pasakyti, kad turi daugiau nei vieną?
Deinas nusišypsojo.
— Septynis.
— Septynis! — Rani apstulbo. — Ir visi aštuoni — vienos motinos sūnūs?
— Na ne, — jis nusijuokė. — Ne. Peline įprastos tokios didelės išplėstinės šeimos. Sūnų iš tiesų esama devynių, dar — dešimt dukterų, aštuonios motinos, penki tėvai.
— Ir visi jie gyvena kartu? — paklausė Rani.
— Ne. Bet nuolat bendrauja, susitinka per šventes, kartais — tiesiog pašokti ir padainuoti arba keliauja vilkstinėmis. Kad sutilptų visi, prireikia trijų furgonų — šitaip ir keliauja po kraštą bene kelis mėnesius.
Rani ištarė:
— Tokia gausybė žmonių… nemanau, kad man tai patiktų.
— Peline tai irgi ne visiems patinka, — užtikrino jis. — Pasitaiko, kad tai vienas, tai kitas, kaip mes sakome, sužvėrėja. Turime netgi atskirą terminą tam pavadinti — bersk. Tai reiškia, kad žmogus tampa labai piktas ir irzlus, ir tada jam reikia kurį laiką pabūti vienam. Aš ir pats, kai sykį buvau sužvėrėjęs, bersk, ištisus dvejus metus pragyvenau trobelėje vienas pats, beveik nė nosies iš jos neiškišdamas.
Juodu neskubėdami žingsniavo sodo link.
— Kaip suprantu, — vėl prašneko Deinas, — Čabade šeimos tradicijos visai kitokios.
— Tai jau taip, — sausai atsakė Rani.
— Jūs ir vaikų susilaukiate nelabai jauni, ar ne?
— Bent jau šitokiais kiekiais — tikrai ne. — Ji sukikeno. — Ak ne, meluoju. Imrė ir Aliza Kynetai turi visą pulką vaikų — pakaktų užpildyti furgoną. Bet jie jau trisdešimt penkeri metai drauge, seniai susituokę, o jų duktė Margarita, Kynetų Šeimos įpėdinė, tik trejais metais jaunesnė už mane.
Deinas nelabai suprato, kas jai yra tie žmonės. Draugai? Giminaičiai? Nejučia Deiną pagavo smalsumas sužinoti apie jos gyvenimą daugiau. Rani atrodė švelni, atlaidi ir visai ne pabaisa. Juodu pasiekė pliką žemės sklypelį; Rani atsiklaupė ir delnu palietė dulkėtą dirvą. Jos plaukai viršugalvyje buvo veikiau rausvi nei rudi.
— Šitas sklypelis tiesiog sugeria vandenį, bet niekas čia neauga, — pasakė ji.
Tada atsistojo, nusibraukė smiltis nuo pirštų. Deinas dar kartą labai aiškiai išvydo, kokia ji panaši į brolį. Kaip ir Zedas, buvo šviesaus gymio. Ant plaštakų ir rankų blykčiojo plonyčiai, vos įžiūrimi šviesūs plaukeliai. Zedas nupirko jį, Deiną, jai. Įdomu, ar ji žino? — parūpo jam. Ar ji žino, koks iš tiesų yra jos brolis? Jis ryžosi užduoti asmeninį klausimą:
— Ar Jago Šeimoje niekas nesituokia?
— Ne. Mūsų moterys niekada neištekėdavo. Mano motina, Izobelė, buvo vienintelė, pagimdžiusi daugiau nei vieną vaiką. Aš niekada nepažinojau savo tėvo, net nežinau, kuo jis vardu. — Ji nusišypsojo. — Tave tai stulbina?
— Taip, — atsakė jis.
— Toks jau mūsų paprotys. Be to, vaikų susilaukiame labai vėlai. Kai gimiau aš, motinai buvo penkiasdešimt penkeri. Dabar Zedas — mano įpėdinis, ir taip bus tol, kol aš pati susilauksiu vaiko. O jeigu kas nors atsitiktų mums abiem, paveldėtojais taptų pusbroliai — Diamosų šeima. Liza Jago turėjo brolį. Iš čia dar viena giminės linija. Štai jų prisiveisę devynios galybės. Vienišiai — tik mes: geriausius savo metus atiduodame Čabadui. Izobelė mirė aštuoniasdešimties.
Valandėlę atrodė, kad ji visai užmiršo Deiną. Bet paskui kreipėsi į jį:
— Kiek tau metų, aš žinau. O kiek man?
— Trisdešimt penkeri?
— Trisdešimt šešeri. — Jos veidą lyžtelėjo saulės spindulys; Deinas pastebėjo smulkulyčių raukšlelių raizginius, nuo akių kampučių nusidriekusius iki plaukų linijos. — Beveik atspėjai. Zedas dvejais metais jaunesnis už mane. — Ji pakreipė galvą. — Nieko negirdi?
Deinas įsiklausė.
— Kateris, — ištarė sutelkdamas dėmesį į garsą. Prisidengė akis ir greitai žvilgsniu surado skraidyklę. — Štai kur jis.
— Kaip keista.
Kateris švystelėjo vakarų pusėje — dangaus skliautu slystanti žiežirba.
— Ar tai gali būti pašto kateris?
— Gal ir taip. Nors jo laukiau tik rytoj.
— Sprendžiant iš garso, čia turėtų būti tas pats, kuris praskrido mums virš galvų vakar.
Rani nustebo.
— Nori pasakyti, sugebi atpažinti katerį vien iš garso?
Kateris greitai artėjo. Bet prisiartinęs prie valdos sulėtėjo, dabar jau skriejo maždaug leidimosi greičiu. Netrukus perskrido sieną. Rani pamojo. Kateris, regis, pakibo ore. Durelės nuslydo į šalį. Pro jas išlindo ranka. Iš saujos iškrito kažkoks nedidelis tamsus daiktelis. Jis įsirėžė į žole apaugusią dirvą.
Kateris maksimaliu greičiu šovė tolyn.
— Kas…
Deinas reagavo pastūmėtas vien instinkto. Stvėręs Rani per juosmenį, parbloškė žemėn ir iš visų spėkų pastūmė netoliese augančio medžių guoto link. Jam prieš akis dar šmėkštelėjo jos veidas, kupinas išgąsčio ir įsiūčio.
— Nesikelk! — užriko jis; ir moteris nusirito žeme.
Deinas nėrė paskui ją ir užgriuvo iš viršaus, prispausdamas prie žemės. Ji pašėlo rangytis, stengdamasi išsivaduoti. Delnu pliaukštelėjo jam per skruostą.
— Aš ne… — dar žiojosi sakyti jis, bet jo balsą nustelbė žemę sudrebinęs sprogimo griausmas. Deinas saujomis sugniaužė žolės kuokštus, visu kūnu mygdamas žemėn Rani. Triukšmas užgulė ausis. Staiga kažkas iš užnugario kaukštelėjo jam per pakaušį. Rani suriko. Klaikus skausmas perplėšė Deinui galvą. Jis dar bandė perspėti Rani, kad gulėtų, kad nesikeltų, bet čia pat jį susupo tamsa, neįveikiama kaip pati mirtis.
Penktas skyrius
Likus trylikai dienų iki Aukciono, Abanate kunkuliavo gyvenimas. Pagrindiniame Nusileidimo terminale bruzdėjo spalvinga, triukšminga minia, išsipustę turistai grūdosi alkūnėmis skindamiesi kelią prie maršrutinių luotų. Nutupdęs Jago Šeimos katerį nusileidimo aikštelėje, Zedas pasijuto iš visos širdies trokštąs, kad jam nereikėtų kalbėtis su Tamu Orionu. Jei ne šis įsipareigojimas, jis būtų galėjęs skristi tiesiai į Rytų Nusileidimo terminalą, rezervuotą vien tik Keturių Šeimų bei jų svečių poreikiams. Bet Zedas nenorėjo kalbėtis su Tamu ryšių linijomis.
Jis išvengė turistų minios, įeidamas į Skrydžių valdymo bokštą pro tarnybines duris. Vos įžengus į Ryšio patalpas, kelią jam užtvėrė jaunas, gana aršiai nusiteikęs operatorius.
— Atleiskite, — jis prašneko mandagiai, tačiau nė akimirkai neprarasdamas budrumo, — bet įeiti į Bokštą galima tik Nusileidimo terminalo darbuotojams.
Zedas nusišypsojo jam — vaikinas jam pasirodė patrauklus.
— Tu naujokas, ar ne?
Jaunikliui už nugaros kiti ryšių operatoriai sukikeno.
— Čia jis gali vaikščioti kur tinkamas, — tarė vienas. — Pusgalvi, juk tai Zedas Jago.
Naujokas tik gurktelėjo seilę ir atsitraukė.
— Atleiskite, komandore.
Zedas gūžtelėjo pečiais.
— Nieko baisaus neatsitiko. Kur jūsų viršininkas?
— Savo kabinete, — atsišaukė kažkuris darbuotojų.
— Ačiū. Iki pasimatymo.
Išeidamas iš patalpos, Zedas dar išgirdo, kaip naujokas kažkam pasakė:
— O aš net nežinojau, kad viršininkas turi kabinetą.