Vyriausiojo piloto „kabinetas” buvo ankšta skylė pačioje Skrydžių valdymo bokšto viršūnėje. Tokie Skrydžių valdymo bokštai buvo visuose Nusileidimo terminaluose, išskyrus vieną, patį mažiausią. Šiame bokšte mažutį kambarėlį buvo galima pasiekti tik asmeniniu liftu. Pasinaudojęs asmens tapatybės disku, Zedas išsikvietė šį liftą ir per akimirką buvo užlakdintas į pačią smailės viršūnę. Ten pabeldė į vieninteles duris. Tamas Orionas atidarė jas pats. Jis blykstelėjo akimis į Zedą ir atsitraukė praleisdamas šį vidun. Tinklo šeimininkas įsmuko į kambarėlį.
— Neprieštarausi, jei valandėlę pasimėgausiu vaizdu?
Tamas mostelėjo į apačioje plytintį kraštovaizdį. Reginys buvo iš tiesų kvapą gniaužiantis: Abanatas iš čia atsivėrė kaip ant delno: Zedas matė vakarų pusėje tyvuliuojantį vandenyną ir dvynes ledkalnių viršūnes; rytuose, šiaurėje ir pietuose vingiavo miesto gatvės, o tolėliau dunksojo banguojančios išblukusios kalvos.
— Turiu šiokių tokių skundų, — lyg tarp kitko tarstelėjo Zedas.
Jis pažvelgė į Tamą — šis linktelėjo. Zedas nejučia susimąstė, kiek metų prireikė Tamui, kad užkalbintas įgustų atsakinėti pašnekovams ženklais, ir ar jis pats bent kiek nutuokia, kaip jo tylėjimas nervina gerai jo nepažįstančius žmones.
— Vakar apie pusiaudienį kažkoks dvivietis kateris įsiveržė į mūsų valdos oro erdvę. Saulė tvieskė pernelyg ryškiai, kad įžiūrėtume registracijos numerius. Štai ir pamaniau, kad vertėtų užsiminti apie tai tau. Galimas dalykas, tai buvo koks naujokas pilotas, savo kailiu dar nepatyręs, kaip pavojinga šiame uolienos luiste skraidyti vidury dienos.
Tamas linktelėjo; paskui akivaizdžiai stengdamasis timptelėjo ausies spenelį.
— Visiškai teisingai.
Tada Tamas smiliumi nubrėžė ore apskritimą. Zedas jau nuo seno žinojo, kad šis gestas reiškia Tinklą.
— Kelionė sekėsi puikiai, — pasakė. — Be jokių nesklandumų.
Bet Tamas jo jau nebematė ir nebegirdėjo. Kiek palinkęs į priekį, jis stebėjo didžiulį perkrautą katerį, kuris kaip tik pradėjo nevikriai, svirduliuodamas leistis. Kažin kokią žinią jis perdavinėja pilotui? — parūpo Zedui. Tamas Orionas buvo vienpusis telepatas: gebėjo pasiųsti informaciją, bet negalėjo priimti. Jo darbui tai nėmaž netrukdė — veikiau padėjo, — bet dėl to Tamas buvo balta varna ir tarp telepatų, ir tarp netelepatų. Zedas su juo susipažino Nekso bare — Tamas ten, regis, stengėsi mirtinai nusigerti.
Zedas išsiaiškino jo padėtį ir kadangi pats puikiai žinojo, ką reiškia būti nenormaliam, nutarė Tamą gelbėti.
Kateris liovėsi svirduliavęs ir lankstu ėmė tvarkingai leistis žemėn. Tamas atsipalaidavo.
— Čia jau reikia šiokių tokių įgūdžių, — įvertino Zedas.
Tamas linktelėjo ir ėmė barbenti pirštais energingu maršo ritmu. Barbenimas Zedui priminė Rani duotą pažadą pargabenti Deino Ikoro muziką.
— Tamai, — paprašė jis, — ar galiu pasinaudoti tavo ryšio įranga?
Tamas plačiu mostu parodė jam į ryšių kompiuterio klaviatūrą. Zedas prisiartino ir išsiuntė į Nusileidimo terminalą nurodymus surinkti Deino Ikoro muzikinius įrašus ir išsiųsti į Abanatą artimiausiu maršrutiniu kateriu.
— Ačiū, — padėkojo jis Tamui.
Sis išsišiepė ir pasistiebė ant pirštų galiukų. Zedas pasitraukė nuo ryšio įrangos, užleisdamas Nusileidimo terminalo viršininkui jo darbo vietą.
Kai vėl įlipo į liftą, Zedas susimąstė, ar jo sesuo numano apie Tamo talentą. Negalėjo prisiminti, kad pats būtų apie tai jai užsiminęs. Visi hiperiai, savaime suprantama, tai žinojo. Liftas sustojo smailės papėdėje. Zedas nužingsniavo per terminalą. Prie pat vartų bruzdėjo turistai, glaudžiu ratu apspitę iš pažiūros visai nusivariusį apsauginį.
— Juk kas nors turėtų nunešti mūsų daiktus! — šaukė vienas, baksnodamas į bagažo kaugę.
— Nusineškite patys, — atrėžė apsauginis.
Turistai tik akis išsprogino.
— O aš maniau, kad kur jau kur, o šioje planetoje tikrai yra kas padaro tai už tave, — atsiliepė vienas.
— Tampyti nešulius patiems? Koks absurdas.
— Atleiskite, — ištarė sargybinis, nė truputėlio neapgailestaudamas. — Tokios taisyklės. Vergams uždrausta kelti koją į bet kurią Abanato Nusileidimo terminalo vietą.
— Ką tuomet mums daryti? — gailiai sucypė kažkokia moteris.
Apsauginis nudelbė ją begalinio nuobodulio kupinu žvilgsniu.
— Galite pasisamdyti nešikus.
Jis mostelėjo į eilę nešikų, stoviniuojančių palei sieną. Turistai atsitraukė murmėdami ir kuždėdamiesi tarpusavyje. Zedas prasigrūdo pro juos. Išėjęs iš Nusileidimo terminalo teritorijos, jis pėsčias nužingsniavo kelis kvartalus, o paskui užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos, gabenančios į hiperių kvartalą.
Judanti juosta slydo į pietryčius, o Zedas labai stengėsi nekreipti dėmesio į turistus. Tačiau nepastebėti jų anaiptol nebuvo lengva: aplinkui knibždėte knibždėjo ištisos jų minios. Visas slenkančias juostas užkimšo būriai atvykėlių, plepančių apie Čabadą, apie Aukcioną, apie Keturias Šeimas (apie šias jie beveik nieko nenutuokė), vieni apie kitus. Kai kurie jų plaikstėsi išvis nuogi, didžioji dauguma, atkeliavusiųjų iš G tipo saulių sistemų, kūną prisidengė tik menkiausiomis drabužių skiautėmis. Daugelio jų laukė tiesus kelias į Abanato ligonines: gydytojus netrukus užplūs srautas nusvilusiųjų saulėje, patyrusių saulės smūgį, kamuojamų aštrios dehidracijos, net susigriebusių melanomą.
Galų gale pasiekęs hiperių rajoną, Zedas lengviau atsipūtė. Turistų čia neliko nė kvapo: nuo seno visiems puikiai žinoma, kad hiperiai negali pakęsti, kai į juos kas vėpso išsižiojęs. Vingiuotomis gatvelėmis Zedas neskubėdamas nužingsniavo į „Žaliąją Šokėją”. Įėjęs pro duris, vyriškis stabtelėjo. Baras negarsiai dūzgė prislopintais pokalbiais. Keletas galvų kryptelėjo — vienas kitas iš susirinkusiųjų paskersakiavo į jį; pokalbių ritmas akimirkai sutriko, bet tuoj pat vėl išsilygino. Kai kuriuos svečius Zedas atpažino — tai buvo Tinklo įgulos nariai. Galbūt jie kalbėjosi apie mane? — dingtelėjo jam.
Džo Lėjakanavos galva styrojo virš būrelio žmonių. Zedas pasuko prie jos. Džo pastebėjo jį ir linktelėjo:
— Zedai-ka.
— Džo, — jis dūrė nykščiu į laisvą stalą. — Eikš, pasėdėk su manim. — Moteris atsiskyrė nuo savo draugijos ir atsisėdo priėjo stalo. — Nustebai, mane išvydusi?
— Nustebau, — nėmaž nesutrikusi atsakė ji. — Maniau, keliausi tiesiai namo. — Lygiame, grubių bruožų jos veide nuostabos nebūtum įžiūrėjęs nė šešėlio.
Prie stalo atžirgliojo Ember Maklein — barmenė ir viena iš baro bendrasavininkių.
— Ko pageidausit?
— Sauso vyno, — atsakė Zedas. Jis nė nesivargino siekti savo kreditinio disko: pagal seną paprotį pirmąjį dienos gėrimą „Žaliosios Šokėjos” svečias gaudavo nemokamai. Saulės nutviekstoje patalpoje viešpatavo ramybė. Virš baro kabojo klaikiai nutepliotas Verdijos šokėjos portretas — šokis Verdijoje buvo religinių apeigų dalis. Zedas prisiminė netgi to ritualinio šokio pavadinimą — K‘m ‘ta. Ember atnešė jam gėrimo, tada Zedas užsakė taurę ir Džo. Ember atnešė gėrimo ir jai, paėmė Zedo kreditinį diską ir nusliūkino atgal už baro.
Zedas pratarė:
— Atėjau prašyti tavęs pagalbos, Džo.
Džo gurkštelėjo vyno; milžiniškoje jos letenoje taurė atrodė it menkas stikliukas.
— Kuo galiu tau padėti, Zedai-ka?
— Nežinau, ar tikrai gali — gal ir ne. Padėtis gana kebli. Ar tu pažįsti Šeriksę Esbą?
— Pavardė girdėta.