— Atrodo, ji nusprendė dingti Jago Šeimai iš akių — ar bent jau mums nebepavyksta su ja susisiekti. — Komandoras keliais žodžiais paaiškino susiklosčiusią padėtį. — Man regis, mano sesuo baiminasi, jog Šeriksę galėjo susemti hipererdvės farai. Mano nuomone, labiau tikėtina, kad ji tiesiog nutarė išeiti neribotų atostogų. Galbūt ji net išvykusi iš Čabado. Norėčiau žinoti, kaip yra iš tikrųjų.
Džo abiem delnais apglėbė taurę.
— Galiu šen ten paklausinėti, — pasakė. — Kaip man tave surasti, jei prireiktų?
Zedas nusišypsojo. Jis ir tikėjosi, kad moteris sutiks, bet vis dėlto…
— Parašyk laišką. Maždaug po aštuonių dienų mes būsime Abanate, apsistosime savo name Įkūrėjų Lankoje.
Džo linktelėjo.
— Sutarta, Zedai-ka.
Prie stalo atšiūravo Ember.
— Jūs alkani, — ištarė. Tai nebuvo klausimas.
Zedas linktelėjo.
— Nešk čionai — mano sąskaita.
Ember grįžo už baro. „Žaliojoje Šokėjoje” galėjai gauti keptos žuvies ir jūržolių salotų — jokių kitų patiekalų čia niekada nebūdavo. Navigatorei barmenė prikrovė trigubas porcijas.
Artėjant vidudieniui, į barą sugužėjo daugiau lankytojų. Dabar jau pokalbiai gaudė sudėtingesniu ritmu. Atėjo pora apsikabinusių verdiečių. Kažin kokios tuodu lyties? — tingiai pagalvojo Zedas. Vėliau prisistatė keletas Nusileidimo terminalo nešikų; jau neblogai įgėrę, jie dairėsi, su kuo čia susikibus; Ember, palydėdama sodriais keiksmais, išgrūdo įkaušėlius lauk anksčiau, nei šiems pavyko užvirti muštynes.
Po vidudienio Zedas sugrįžo į Nusileidimo terminalą. Iš įpročio užmetė akį į displėjus — maršrutiniai kateriai kursavo pagal grafiką. Netikėtai žvilgsnis užkliuvo už jo paties pavardės pilotų skelbimų skyrelyje. „ZEDAI JAGO, — bylojo blyksinčios raidės, — KIEK ĮMANOMA GREIČIAU KREIPKITĖS Į RYŠIŲ INFORMACIJOS SKYRIŲ”.
Jis protekine nuskubėjo į ryšių skyrių. Nemaloni žvarba nutvilkė sprandą. Kad per balsų gaudesį jį išgirstų, Zedui teko užrikti:
— Turite man žinią?
Naujasis operatorius padavė jam popieriaus skiautę. Raštelyje buvo parašyta: „ VALDOJE SUSPROGDINTA BOMBA, R. J. NENUKENTĖJO, VIENAS VERGAS SUŽEISTAS, A. P. PRANEŠTA ”. Laiškelį pasirašė Tamas Orionas.
Zedas gurktelėjo seilę. Pirštai nuožmiai sugniaužė popiergalį. Kilstelėjęs galvą išvydo, kad visi operatoriai be amo dėbso į jį. Naujasis darbuotojas, tas pats, kuris andai jo neatpažino, stengėsi nemačiomis pasitraukti atatupstas; kažin kaip atrodo mano veidas? — dingtelėjo Zedui. Jis giliai įkvėpė ir prisivertė atitokti.
— Katerį, tučtuojau, aš išskrendu, — riktelėjo jis. — Leidimą skrydžiui, mikliai!
Operatorius pašoko, Zedas apsisuko ir pastūmė duris, net nelaukdamas atsakymo.
Zedas tekinas pasileido prie savo katerio, bet kažkas skubinosi jam iš paskos, šaukdamas vardu. Į nieką nekreipdamas dėmesio, Zedas prispaudė delną prie durų, o vos šios atsidarė, liuoktelėjo į piloto krėslą ir užvedė variklį. Kažkas pašėlo kumščiais daužyti katerio šoną. Nusmelktas ūmios nuojautos, kad tai gali būti naujas pranešimas iš namų, Zedas atidarė duris. Apačioje stovėjo moteris maršrutinio luoto darbuotojos uniforma. Ji ištiesė jam dėžutę.
— Komandore, jūs prašėte šito, — pasakė. — Štai ir atgabenome čionai.
Zedas stvėrė dėžutę ir nubloškė ant gretimos sėdynės.
— Ačiū, — mestelėjo.
Katerio durys užsitrenkė — pasiuntinė vos spėjo atitraukti ranką. Ir kūlversčia nėrė į šoną, nes Zedo kateris lyg pamėtėtas šovė aukštyn.
Priartėjęs prie namų, Zedas praskrido visai žemai virš valdos ir išvydo žalumoje tamsuojančią properšą — tarytum žemėje atsivėrusią žaizdą. Krūtinėje siūbtelėjo įniršio banga, atrodė, kažkieno pirštai sugniaužia širdį. Zedas valios pastangomis užslopino pyktį, įtikinėdamas save: vėliau, vėliau. Paskui tvirtomis, nedrebančiomis rankomis nuvairavo katerį žemyn ir pro atsidariusį stogą nutupdė į vietą.
Išsigriovęs iš katerio, jis tekinas nukūrė į namus. Prie virtuvės durų jį pasitiko Rani. Abi jos rankos buvo sutvarstytos gelio tvarsčiais. Zedas atsargiai uždėjo delnus seseriai ant pečių, baimindamasis ją liesti.
— Aš sveika, — patikino Rani, lūpomis glustelėdama priėjo lūpų. — Liepiau Binkiui, kad būtinai pabrėžtų tai laiške. Nieko man neatsitiko.
Ji ir iš tikrųjų atrodė nesužeista — neminint tų tvarsčių. Zedas palietė juos.
— O čia kas?
— Vienas kitas įbrėžimas, — linksmai atsakė sesuo. — Nieko baisiau už tas traumas, kurias patirdavau vaikystėje išdribusi iš medžio.
— Kas čia atsitiko?
— Vėl pasirodė tasai kateris. Ar bent jau Deinas sakė, kad tas pats. Priskrido visai arti ir… — Rani gūžtelėjo pečiais, — …kažkas iš jo numetė bombą. Štai ir viskas.
— Sužeistas kažkuris vergas?
— Deinas. Jis pridengė mane, ir kažkas kaukštelėjo jam per galvą. Iš pradžių maniau, kad akmuo, bet gavęs akmeniu jis būtų jau negyvas, argi ne taip? Tikriausiai jam smogė atlėkęs grumstas.
Ji per daug kalba, dingtelėjo Zedui. Šoko pasekmės.
— Iškvietei Abanato policiją?
— Jie žadėjo tučtuojau prisistatyti. — Moteris apsidairė. — Uždraudžiau Timitui ką nors liesti sode. Manding, iš visų mūsų jis labiausiai susikrimtęs.
Zedo širdis ėmė plakti beveik normaliu tempu. Jei tik būčiau buvęs čia… — pagalvojo jis ir tuoj pat užgniaužė tą mintį. Jei būtų buvęs čia, jis ničnieko nebūtų galėjęs padaryti.
— Noriu apžiūrėti Deiną, — pasakė Zedas. — Kur jis?
— Timitas nunešė jį į jo kambarį, — atsakė Rani. — Amri liko budėti prie vyruko.
Juodu nuėjo vidun. Zedas stebėjo, kaip sesuo eina koridoriumi. Ji iš tiesų nesužeista. O galėjo ir žūti, persmelkė mintis, jeigu būtų buvusi artėliau nukritusio sprogmens, jei Deinas nebūtų jos pridengęs, jeigu jai būtų kaukštelėjęs koks akmuo, jei… jei… Zedas pasistengė atgauti kvapą. Įniršis tarsi koks gyvas padaras čiurleno kaulų smegenimis. Zedui norėjosi ką nors sulaužyti.
Deinas gulėjo lovoje ant dešiniojo šono užklotas antklode. Kairioji pakaušio pusė apmuturiuota tvarsčiu. Greta jo sėdėjo Amri su lapeliu popieriaus ir rašikliu rankoje. Netarusi nė žodžio, ištiesė popierių Zedui. Pasirodo, mergaitė kas pusę valandos matavo sužeistajam pulsą, skaičiavo įkvėpimus ir iškvėpimus. Skaičiai visai normalūs. Deino kakta — Zedas ją palietė — buvo vėsi, sausa.
— Ar jis buvo bent kartą pabudęs? — paklausė Zedas Amri.
— Kartą buvo atsimerkęs. Pažino mane. Ištarė mano vardą ir vėl užmigo. Man pasirodė, kad jis kažko išsigandęs, o gal supykęs, negaliu tikrai pasakyti… — Mergaitė pasitrynė akis. — Ar jis pasveiks?
— Nagi, neverk, — tarė jai Zedas. — Leisk man prieiti prie jo, Amri. — Šioji skubiai atsitraukė nuo lovos. — Ar žaizda galvoje kraujuoja, Rani-ka?
— Ne, — atsakė sesuo. — Kraujo išvis nebuvo, tik iššoko balkšvas gumbas.
Zedas palietė tvarstį.
— Šitą ketinu nuimti, — pasakė. — Amri, atnešk šilto vandens, žirkles ir sterilų tvarstį.
— Aš nežinau, kas tai yra, Zedai-ka.
— Nueik į mano kambarį, atsidaryk spintą ir paimk visą vaistinėlę.
Vergė akimoju atnešė, ko paprašyta, įsikibusi abiem rankomis. Zedas nuėmė negrabiai užlipintą tvarstį. Išsipūtęs gumbas po juo buvo purpurinis. Zedas žirklėmis apkirpo aplink jį Deino plaukus žiūrėdamas, gal išvys kraujuojančią žaizdą. Bet kraujo taip ir neaptiko nė pėdsako.