— Reikėjo dėti ledo, ne tvarstį, — pratarė. — Bet blogiau nepadarėte.
Rani įsistebeilijo į gumbą.
— Atrodo klaikiai.
— Iš tikrųjų nieko labai baisaus. O kaip visa kita? — Jis nutraukė antklodę.
— Ar jam sukrėstos smegenys? — pasiteiravo Rani.
— Labai gali būti.
Amri proverksmiais paklausė:
— Kodėl jis nepabunda?
Deino nugara buvo subraižyta, nusėta rumbais — reikia manyti, odą suraižė po sprogimo į visas puses pažirusios atplaišos. Zedas ne be vargo atsispyrė poreikiui bent kuo švelniausiai prikišti pirštus prie tų skaudulių. Deinas alsavo lygiai, tankios jo blakstienos virpčiojo.
— Pabus, — pažadėjo Zedas. — Deinai, — ištarė. — Deinai, — pakartojo įsakmiau. — Paslikas kūnas krustelėjo. — Matote — jis mane girdi. Pabusk!
Deinas girdėjo, kad Zedas jį šaukia. Pabusk. Jis stengėsi atsispirti įsakymui, netrokšdamas nieko kita, tik ilsėtis. Tačiau vyrukas buvo įpratintas — ir ne itin švelniai — akimoju paklusti tam balsui. Mirkčiodamas Deinas išniro į pusiau sąmoningą būseną. Dienos šviesa akino. Visai nenoromis iš akių pasruvo ašaros; jam taip ir nepavyko atsipeikėti oriai.
Drobinė šluostė sugerėjo ašaras. Dabar jis jau įžiūrėjo aiškiai: Amri, Rani, Zedas. Šluostė — Zedo rankoje. Deinas prisiminė: ranka, mojanti iš katerio. Kažkas krinta. Triukšmas. Taip.
Rani ištarė virpančiu balsu:
— Deinai!
Jis sutelkė žvilgsnį į ją.
— Jeigu ne tu, aš jau būčiau negyva.
— Kas? — ištarė jis.
Atsakė Zedas:
— Mes nežinome. Kol kas dar nežinome.
Deinui graužė lūpas, jos atrodė sutinusios.
— Ar dar kas nors sužeistas?
Rani atsakė:
— Žuvo viena drakonkatė. G Timitas niršta, nes bomba išrausė didžiulę duobę jo gražiajame sode.
Deinas bandė nuryti seilę. Burnoje buvo sausa tarytum dykumoj. Zedas ištarė:
— Gerti nori?
— Taip.
— Gali atsigerti vandens. Valgyti — kol kas dar ne. Ir miegok, kiek lenda. Jokiu būdu nesikelk. Štai. — Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė nedidelę dėžutę. Pakėlė ją virš lovos. Iš dėžutės pabiro mažyčiai kieti žirneliai — muzikos įrašai. — Čia tau, kad nebruzdėtum. Tik nepersistenk, kad nepradėtų skaudėti galvos. Bibliotekoje yra grotuvas. Amri galės jį tau atnešti.
Netikėdamas savo akimis, Deinas palietė įrašus. Jo pirštai virpėjo.
Zedas palietė jo petį, norėdamas atkreipti dėmesį į save.
— Gerai padirbėjai.
Deinas iš paskutiniųjų stengėsi nepraskysti.
— Ačiū, Zedai-ka.
Rani pasilenkė virš lovos.
— Tiktai nepervark, — ištarė ji. Buvojau visai susitvardžiusi. Ji įsikibo Zedui į parankę. — Zedai-ka.
— Aš su tavim, — ištarė jis.
Juodu išėjo. Deinas girdėjo, kaip koridoriumi tolsta idealiai tarpusavyje derantys jų žingsniai. Netrukus į kambarį atskubėjo Amri, apsiglėbusi grotuvą. Mergaitė padėjo jį taip, kad Deinas galėtų pasiekti. Rankos jo vis dar neklausė, sustingę it pagaliukai pirštai nenorėjo lankstytis. Jis ėmė naršyti įrašus, ieškodamas „Koncerto a minor”.
— Galiu tau padėti, — pasisiūlė Amri.
— Noriu pats, — paprieštaravo Deinas. Jis įdėjo žirnelį į grotuvą. Kambarį užliejo Stratos melodija.
— Kaip gražu, — ištarė Amri.
Deinas užmerkė akis.
Praslinkus valandai po Zedo sugrįžimo ir kelioms po to, kai paskambino Binkis, į dvarą prisistatė pora Abanato policijos pareigūnų.
Byla atiteko pareigūnei, vardu Sachiko Curada. Jos padėjėjas buvo pavarde Ronas. Rani taip ir neteko išgirsti policininko vardo; vėliau jai dingtelėjo, kad vardo jis galbūt išvis neturi. Curada buvo nedidukė, smulki, tamsaus gymio; iš karto krito į akis, kad iš jų dviejų tikrai triūsia kaip tik ji. Kai tik jų kateris nusileido prie angaro, Curada išsiropštė laukan pirmoji ir tuojau pat ištiesė ranką pasisveikinimui.
— Domna, — gyvai sučiauškėjo ji. Tada kyštelėjo ranką Zedui.
— Komandore. — Ji atidžiai nužvelgėjuos. — Džiugu matyti, kad jūsų nesužeidė. Privalau atsiprašyti, kad taip negreitai atsiliepėme į jūsų iškvietimą. — Ji teikėsi šyptelėti. — Supraskite, nuovadoje niekas nenorėjo imtis šitos bylos.
— Puikiausiai suprantu, — paniuręs burbtelėjo Zedas.
— Norėčiau pamatyti visus grasinamojo pobūdžio laiškus, kuriuos esate gavę iš Laisvųjų Čabado Žmonių, taip pat ir bet kokius kieno nors kito grasinimus, dar — bombos išraustą duobę ir būtinai — bombos skeveldras, jeigu jas surinkote.
— Nebuvo jokių skeveldrų, — atsakė Zedas. Jis ištisą valandą naršė šabakštyną aplink sprogimo vietą. — Ar bent jau neaptikau nieko, ką būtų galima palaikyti bombos skeveldromis.
— Be to, norėčiau apžiūrėti visą valdos teritoriją.
Rani atsakė:
— Aš jus palydėsiu.
Policininkė, regis, sutriko.
— Nebūtina, Domna, tai padaryti gali ir kuris nors vergas.
Rani rankomis įsisprendė į klubus.
— Sakau jums: aš viską aprodysiu. Juk tai mano valda.
Jai perštėjo suraižytas rankas ir kojas. Rani nusivedė pareigūnus į namus. Numanydama, kad policija norės juos apžiūrėti, ji iš anksto buvo liepusi Binkiui surinkti visus grėsmingus ar grasinančius laiškus. Pirmojo aukšto koridoriuje įtaisytu interkomo ryšiu ji išsikvietė sekretorių.
— Binki, prašau atnešti apačion visus grasinančius laiškus, — pasakė jam.
— Klausau, Rani-ka, — atsiliepė jis.
Po akimirkos nulipęs laiptais, įteikė laiškus šeimininkei. Ši perdavėjuos Curadai, kuri pasklaidė krūvelę su panieka ir akivaizdžiai bjaurėdamasi.
— Ar galėtume juos pasiimti, Domna?
— Jeigu manote, kad jums pravers — taip.
— Gal ir pravers, — atsakė Curada, perduodama tvarkingai sudėtą pluoštą pareigūnui Ronui. — Privalau pasakyti jums, Domna, kad Abanato policija iki šiol ničnieko nėra girdėjusi apie Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotę. Anksčiau jie nė karto nepasirodė akiratyje. Žinoma, tokio pobūdžio grupelės protarpiais tai šen, tai ten susitelkia mieste, bet jas visas mes gerai žinome, į daugumą pavyko įterpti savų žmonių. Be to, nė viena jų nėra tokia organizuota, kad galėtų surengti antpuolį — ir dar su žvalgybiniu skrydžiu, be to, jie niekad neišsiblaivo tiek, kad sugebėtų pasigaminti bombą.
Įsiterpė Zedas:
— Anaiptol nesu tikras, kad šitas antpuolis — Laisvųjų Čabado Žmonių rankų darbas.
Rani paprieštaravo:
— Bet jei Abanato policija nieko apie juos nežino, tuomet labiau tikėtina, jog čia vis tik nagus prikišę jie, o ne kokia kita, gerai žinoma, grupuotė.
Pareigūnė Curada patikino:
— Išsiaiškinsime.
— Kaip? — pasidomėjo Zedas.
Curada nusišypsojo.
— Policija tiesiog parodys, ką sugebanti, kaip kitaip. Labai galimas dalykas, kad kuris nors iš tų vyrukų pridės į kelnes ir taps informatoriumi. Šitaip mes ir susirenkame didžiąją dalį informacijos apie panašaus plauko grupuotes. Manau, jūs tikrai nenorėtumėte, Domna, kad šis įvykis išplauktų į viešumą?
Rani susiraukė.
— Žinoma, nenorėčiau. Ar VIN jau ką nors suuodė?
— Jie nuolat pasiklauso policijos ryšių linijų, — atsakė Curada.
— Bet aš jau perspėjau juos: kad ir ką išgirstų, pasinaudoti tuo nevalia. Jie įpratę, kad retsykiais jiems neleidžiama viešinti įvykių.
— Ačiū, — padėkojo Rani.