— O dabar norėčiau pamatyti tą vietą, kur sprogo bomba.
Rani palydėjo pareigūnus ten. Nepaguodžiamas Timitas parietęs kojas sėdėjo netoliese ir niauriu žvilgsniu dėbsojo į bjaurų randą. Curada apėjo sprogimo vietą aplinkui.
— Iš kokio aukščio numesta bomba? — paklausė.
Rani palingavo galvą.
— Aš nežinau. Viskas įvyko labai staigiai.
— Galbūt Deinas galės pasakyti, — sumurmėjo Zedas.
— Kai tik pabus, iškart jo ir paklausiu, — pažadėjo Rani. — Deinas — vienas mano vergų, — paaiškino ji. — Buvo su manim, kai tai nutiko. Jis ir nukentėjo per sprogimą.
Curada dirstelėjo į Timitą.
— Jūsų sodininkas?
— Taip.
— Galbūt kur nors netoli duobės pastebėjai kokių nors metalo ar plastiko nuolaužų — bet ko, kas tau pasirodė nepažįstama ir galėtų būti bombos skeveldros?
Timitas atrodė išsigandęs.
— Mačiau akmenų, — droviai ištarė jis.
— Nemanau, kad Timitas atpažintų bombos skeveldrą, net jei ji kaukštelėtų jam pačiam per galvą, — įsiterpė Rani.
Abu su Zedu aprodė pareigūnams visą valdos teritoriją. Šie apžiūrėjo sienas, pasigrožėjo drakonkatėmis, kyštelėjo nosį pro vartus. Pakeliui atgal į namus Curada pripažino:
— Nemanau, kad būtų įmanoma padaryti ką nors, kad jūs galėtumėte jaustis čia visiškai saugi, Domna, nebent virš visos valdos įrengtumėte apsauginį lauką-narvą arba įkurdintumėte visą armiją tiesiog savo pievoje.
Rani atsakė:
— Armijos Čabade išvis nėra, o aš tikriausiai negalėčiau gyventi narve.
Curada linktelėjo.
— Aš irgi negalėčiau. — Ji suraukė antakius. — Būtų baisiai gerai turėti bent menkiausią tos bombos gabalėlį. Jeigu leisite, atsiųsiu čionai specialistų grupę, kad kruopščiai apieškotų valdą.
— Žinoma, leisiu, — atsakė Rani. — Bet kodėl tai šitaip svarbu?
— Pirmų pirmiausia bombos skeveldra padėtų įspėti tos bombos kilmę: ar ji pagaminta Čabade, ar kontrabanda atgabenta iš svetur. — Ji dirstelėjo į Timitą, kuris pusbalsiu kuždėjosi su drakonkatėmis. — Domna, ar jums neatėjo į galvą mintis, kad užpuolikai gali būti vergai?
— Turite omeny — buvę vergai? — pasitikslino Zedas. — Pagalvojau apie tai.
— Ne, aš turiu omeny visai ne tai, — atsakė Curada. — Kalbu apie vergus — vergus, kurie gyvena mūsų namuose, naudojasi mūsų kompiuteriais, tvarko mūsų gyvenimą. Vergai gali naudotis šeimininko vardu, šeimininko turtais — ir šitaip suregzti kone bet ką. Ir tokiu atveju atkapstyti įrodymų būtų beveik neįmanoma — nebent kuris nors iš vergų grubiai suklystų.
Rani nurijo seilę. Ne, tuo ji nė už ką nepatikėtų…
— Tik ne mano vergai, — užtikrintai tarė ji.
Curada gūžtelėjo pečiais.
— Ką gi, jūs juos pažįstate. Galbūt nagus prikišo ne jūsų vergai. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Domna, privalote žinoti štai ką: vergų nuomone, jeigu kuri nors viena iš Čabado Šeimų yra atsakinga už vergiją, tai — Jago Šeima.
Grįžusi į angarą, Curada vėl pakratė ranką Rani, paskui — Zedui.
— Specialistų grupė atskris rytoj iš pat ryto, — pažadėjo ji. Tada įšoko į katerį, bet dar pasilenkė iš jo ir paklausė: — Ar ketinate laikytis senos tradicijos ir dalyvauti Aukcione Abanate?
Rani nė nesusimąstė apie galimybę atšaukti kelionę.
— Žinoma, — tvirtai atsakė ji.
— Tuomet, — pridūrė Curada, — kol būsite Abanate, jums galbūt vertėtų samdyti asmens sargybinį.
Kai sesuo su broliu traukė atgal į namus, Zedas tarė:
— Sumanymas tikrai neblogas.
— Samdyti asmens sargybinį? — Rani susiraukė. Ji ir šiaip negalėjo pakęsti Abanato, niekad nesijautė ten laiminga, o jei gatvėmis paskui ją visa kur dar plumpintų ir koks nors samdytas asmens sargybinis, būtų visai nekas. — Tfu!
— Šito galėtų imtis Džo. Skeliečiai — neprilygstami asmens sargybiniai.
— Džo negali būti dviejose vietose vienu metu, o ji dabar lyg ir turėtų ieškoti Šeriksės.
— Tiesa, — sutiko Zedas. — Bet sumanymas vis vien neblogas.
Rani susikišo rankas į kišenes. Galvoje sukosi maištinga mintis: neprisileisiu prie savęs jokio asmens sargybinio. Staiga ji sukikeno prisiminusi tą nuostabų pelišką žodį, kurio ją išmokė Deinas. Bersk. Sužvėrėsiu: tapsiu siaubinga pikčiurna ir niurzga, ir tada man teks ilgam laikui pasitraukti į vienumą.
Zedas paklausė:
— Ar bent pagalvosi apie tai, Rani?
Sesuo atsiduso.
— Gerai, pagalvosiu, Zedai-ka.
Per ilgus praktikos metus išsiugdyta savidisciplina padėjo jai išguiti Curadą iš galvos. Grįžusi į savo kambarį, Rani vėl pasiėmė šnipo Gemite laišką. Plunksna ant popieriaus ji susirašė pastabas, ką reikėtų j am pasakyti: ausylai klausytis, kruopščiai pranešinėti žinias, o kiekvienai patogiai progai pasitaikius — patyliukais kurstyti nesantaiką. Jago Šeimos pastaruoju metu gyvenimas nelepina, tad kodėl jis turėtų būti rožėmis klotas Diurų Šeimai? Binkis sėdėjo prie kompiuterio, peržiūrinėdamas kažką ekrane. Jis buvo kraupiai išblyškęs, ir Rani nejučia susimąstė: ar tik nebus Zedas vėl prikišęs prie jo nagų dėl kokio menko ar išvis iš piršto laužto nusižengimo?
— Binki, — ištarė ji. Vergas atsigręžė ir pažvelgė į ją. — Kas tau yra?
Jo rankos drebėjo.
— Rani-ka, aš… aš, rodos, būsiu suklydęs. Prieš keletą dienų liepėte man imtis žygių išsiaiškinti, kas siuntinėja tuos grasinančius laiškus. Aš parašiau policijai skirto laiško juodraštį, išdėsčiau visas smulkmenos. Maniau, kad tikrai išsiunčiau, bet dabar aptikau jį čia, vis dar juodraštinį variantą — o tai reiškia, kad aš laiško taip ir neišsiunčiau. Jei būčiau išsiuntęs, to antpuolio, tos bombos… viso to galėjo nė būt nebūti! — Vyruko balsas tapo spigus.
— Liaukis, — piktai pertarė jį Rani. — Juk ne tu numetei tą bombą. Tu tik suklydai.
— Bet…
— Pakaks! Kas jau padaryta — tai padaryta.
Ji šaltai stebėjo, kaip jaunasis vergas iš paskutiniųjų stengiasi susitvardyti.
— Bet jūs ne… Jūs ne…
Jis užduso ir gurktelėjo oro.
— Nepasakysiu to broliui? Žinoma, nepasakysiu, kodėl turėčiau? — patikino ji.
Suglebęs iš palengvėjimo Binkis atsirėmė į kambario sieną.
Rani vėl pasiėmė ataskaitą iš Gemito, ją mažumėlę pykino. Nelemtas Zedas! Ji niekad nė puse lūpų jam neprasitarė apie tai, bet iš tikrųjų tada dar iš vakaro nujautė, jog Binkis tą naktį ruošiasi bėgti.
Turėjau nė už ką neleisti Zedui padaryti to, ką jis padarė, pagalvojo ji ir čia pat atsiduso puikiai suprasdama, kad brolį deginantis neįveikiamas potraukis pernelyg stiprus, kad jį būtų galima imti ir pažaboti; ji žinojo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir pati niekaip nevaliotų brolio sutramdyti. Moteris dar kartą vogčiomis dirstelėjo į Binkį. Baimė — išties galingas stimulas, tačiau ji sunaikina bet kokį pasitikėjimą. O Rani norėjo, kad vergai ja pasitikėtų. Jei įsigeistų, kad namuose jai patarnautų būrys besmegenių robotų, jau verčiau pasitelktų doraziną.
„MES IRGI GALIME ŠITAIP PADARYTI”.
Pašto kateris, atvykęs pagal grafiką kitą rytą, be visa kita, atgabeno ir purviną voką su popiergaliu viduje. Laišką pasirašė „Laisvieji Čabado Žmonės”.
Perskaičiusi bjaurią keverzonę, Rani įsiuto; įniršis kunkuliavo vis smarkiau, kol galiausiai ji nebeįstengė nusėdėti krėsle. Švystelėjo popieriaus skiautę Binkiui.
— Štai. Kai policija užbaigs apžiūrą, atiduok jiems.