Rani išpuolė į terasą. Apačioje grupė policininkų šniukštinėjo pakrūmiais, ieškodami įkalčių. Rani prisivertė atsiremti į sieną ir atsipalaiduoti. Ji pastebėjo, kad plytelių plyšiuose želiančios aušražiedės jau gerokai apvytusios. Atrodo, Amri bus visai apleidusi darbus, kad galėtų nesitraukti nuo Deino patalo.
Vienas policijos pareigūnų pasuko namo link. Rani grįžo vidun.
— Duokš man tą bjaurastį, — tarstelėjo ji Binkiui.
Laikydama voką už vieno kampo, nunešė žemyn. Policininkas buvo ką tik įėjęs į namus.
— Domna, — prašneko jis, — mes jau baigėme. Atleiskite už sutrukdymą.
— Ar ką nors radote? — paklausė Rani.
Policininkas papurtė galvą.
— Ničnieko.
— Štai. — Rani ištiesė laišką. — Gavau su šio ryto paštu. Būtų gerai, jei perduotumėte pareigūnei Curadai.
— Gerai, ponia. — Policininkas iš kažkur išsitraukė plastikinį maišelį, voką įsidėjo į jį. — Ačiū. — Jis linktelėjo Imeldai, kuri, įsitaisiusi ant aukštos virtuvinės kėdės, šypsojosi jam. — Dėkoju už limonadą. — Jau keldamas koją per slenkstį, jis dar atsigręžė. — Domna, aš tik norėjau pasakyti… jūsų namai iš tiesų žavūs.
Rani nusišypsojo.
— Ačiū, pareigūne.
Ji nusekė paskui policininką į lauką. Ūmai jai parūpo, kur galėjo pradingti brolis.
Surado jį prie duobės: pasirėmęs ant kastuvo nuogas iki pusės Zedas kalbėjosi su Timitu. Eidama artyn Rani susizgribo besižavinti lygia brolio oda ir po ja pūpsančiais pečių raumenimis.
— Ką čia veiki, Zedai-ka? — paklausė ji.
Brolis išsišiepė.
— Dirbu, kad išgaruotų įniršis, — atsakė. Pasilenkė, pasėmė kastuvą žemių, šiūstelėjo į duobę. — Iš pykčio nepeši jokios naudos.
— Tai jau taip, — sutiko Rani. — Pastebėjau. Šįryt gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai ką jie rašo: „Mes irgi galime šitaip padaryti”.
Zedo šonai žvilgėjo nuo prakaito.
— Ir ką tu su juo padarei?
— Atidaviau policininkui, paprašiau, kad perduotų pareigūnei Curadai.
Zedas susiraukė.
— Patys pridirba — patys parašą padeda, labai miela iš jų pusės. Kažin kodėl dar nesugalvojo pasiskelbti VIN skelbimų skiltyje?
Rani pasikasė smakrą.
— Vadinasi, tu manai, kad jie nusiteikę rimtai, ar ne? — ištarė.
— Be jokios abejonės, jie nusiteikę kuo rimčiausiai! Tu tik pažiūrėk! — Jis smakru parodė į perplėštą, apsvilusią žemę.
— Kodėl tuomet jie to nepadarė? — paklausė Rani.
— Ko nepadarė?
— Jie ištaškė sklypelį pievos, tuo tarpu galėjo numesti tą bombą tiesiai man ant galvos. — Rani išskėtė rankas. — Jie nenori manęs užmušti, Zedai-ka. Jie siekia kažko kitko.
Zedas susimąstė.
— Hm. O kaip manai, ko jie galėtų norėti?
— Galbūt mane įbauginti? — Rani pakėlė grumstą. Stipriai suspaudė kumštyje jusdama, kaip gurgžda rupi žemė. Ji maloniai kvepėjo. — Na, nežinau. — Išbėrusi iš saujos žemes, Domna nusipurtė delnus.
— Romantikai, — pratarė Zedas. — Kvailiai. — Jis stipriu judesiu įsmeigė kastuvą. — Žinai, Rani-ka, tau reikėtų čiupti kastuvą ir paplušėti drauge su manim. Puiki mankšta.
— Negaliu pakęsti mankštos.
— Žinau. Kadaise vis žadėdavai, kad kokį kartą keliausi su manim kopti į ledynus. Kažin ar pastebėjai, kad lioviausi tave kalbinęs?
— Aš tikrai ketinau kada nors keliauti su tavim, — liūdnai atsakė ji žinodama, kad dabar jau per vėlu, kad ji jau niekad drauge su broliu nekops į Abanato ledkalnius. Jos pečiai nusviro.
Zedas staiga sustingo.
— Tai kvailys neregėtas!
Rani tučtuojau pakėlė galvą. Viena ranka apglėbęs Amri, Deinas Ikoro stengėsi prasisprausti pro virtuvės duris. Zedas išsiplūdo ir nubloškė šalin kastuvą.
— Tuoj grįšiu, — mestelėjo ir nužirgliojo namų link.
Rani prasižiojo, ketindama jam šūktelėti, bet vėl užsičiaupė.
Išlaikyti Deino svorį buvo aiškiai ne Amri jėgoms. Kai atskubėjo Zedas, Deinas jau ranka grabinėjo sieną, keliai jam linko, dar kiek — ir būtų susmukęs. Zedas spėjo sugriebti sužeistąjį už pažastų.
— Kaip tau pačiam atrodo, ką tu darai? — paklausė.
Deinas susirietė ant žemės. Prisimerkęs pažvelgė į Zedą.
— Vaikščioju.
— O kas pasakė, kad tau galima vaikščioti? Tau sukrėstos smegenys, nežinojai? Kiek pirštų rodau?
Zedas nė nesistengė slėpti susierzinimo. Deinas sutelkė dėmesį į išskėstus jo pirštus.
— Tris.
— Hm. — Zedas nesitikėjo sulauksiąs teisingo atsakymo. — Parodyk pakaušį. — Deinas palenkė kaklą. Zedas ėmė švelniai spūsčioti aplink raudoną gumbą. Deinas susigūžė. — Jauti ką nors?
— Atrodo, kad gumbas dydžio sulig mano kumščiu.
— Bet toks jis tikrai nėra. Galvą skauda?
— Ne.
— Gerai. Žiūrėk tiesiai pirmyn. Sek žvilgsniu mano pirštą. Nesukiok galvos. Judink tik akis — ten, kur juda pirštas. Štai taip.
Deinas vartaliojo akis, sekdamas Zedo pirštą, judantį aukštyn žemyn, paskui — ratu ir galiausiai — į šonus. Paskui Zedas delnu apglėbė Deino smakrą. Šis pernelyg gerai pažįstamas judesys buvo skausmo pranašas; Deinui sutraukė raumenis. Zedas tylutėliai paklausė:
— Ar aš liepiau tau keltis iš lovos?
Deinas sujudino lūpas:
— Ne, Zedai-ka.
— Pasakyk aiškiai.
Deinas pakartojo — garsiau.
— Tad daugiau ir nesikelk, kol neleisiu. Mano seseriai tu reikalingas sveikas. Supratai?
— Taip, Zedai-ka.
Zedas patenkintas išsitiesė. Rani tebestovėjo prie duobės ir žiūrėjo į juos. Vis dar paslikas Deinas ištarė:
— Zedai-ka…
— Ką?
— Ačiū, kad grąžinote man muziką.
Zedas kreivai šyptelėjo prisimindamas, koks iššūkis jam buvo palaužti Deiną — ir kokį malonumą patyrė jį sugniuždydamas.
— Dėkok Rani, — tarė jis. — Tai ji manęs prašė parvežti tau įrašus.
Kitą rytą Rani ir Zedas pusryčiavo terasoje.
Apačioje Timitas triūsė prie sprogimo duobės, dabar paverstos gėlių klomba — sodino ten vijoklius. Miegamajame jiems už nugarų paklodes purtė Amri. Karai teko iškrapštyti mergaitę iš Deino kambario ir jėga nuvaryti prie darbo. Amri bandė ginčytis. Rani pamėgino įsivaizduoti nuolat džiugiai nusiteikusią mažylę Amri besiginčijančią — ir nepavyko. Ji pakėlė dubenėlį, gurkštelėjo sultinio su kiaušiniu.
— Zedai-ka, kaip šįryt laikosi Deinas?
— Geriau, — atsakė Zedas. — Jau nori keltis.
— Ar jam jau galima?
— Jei atsistojus pradės svaigti galva — dar ne. — Zedas nusišypsojo. — Ko tokia suniurusi, Rani-ka? Netrukus jis bus sveikutėlis.
— Galvojau apie Amri.
— O kas nutiko Amri?
Vadinasi, jis nieko nepastebėjo. Rani pagalvojo, kad toks nuovokus žmogus, kaip Zedas, kitąsyk sugeba būti stulbinančiai aklas.
— Ji iki ausų įsimylėjusi Deiną.
— Amri? — Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. — Nė manyt nepamanyčiau, kad per visą trumpą gyvenimą ją bent kartą aplankė mintys apie seksą.
— Kalbu ne apie kūnišką meilę. O apie jausmą, kurį mudu su tavimi kadaise vadinome pūkine meile.
Zedas tarstelėjo:
— Kažin ką apie tai mano Deinas?
— Deinas sako, kad ji jam primena vieną jo maželių broliukų.
Zedas vyptelėjo:
— Matyt, vyrukui smegenys sukrėstos labiau, nei man atrodė, jei jau Amri jam primena kieno nors brolį.