— Manau, — atsakė Rani, — jis tiesiog turėjo omeny, kad jaučia jai vien šilumą ir prieraišumą.
— Jau susijaudinau, — nusišaipė Zedas. Ir kalbėjo toliau, kreipdamasis į sieną: — Praėjusią, o ir užpraeitą naktį gulėjau negalėdamas užmigti ir vis svarsčiau, kas būtų, jeigu tu būtum žuvusi. Galiausiai nusprendžiau, kad mano gyvenimas tada taptų nebepakeliamas. Kita vertus, tai, ką jaučiu tau, niekad nebuvo vien šiluma ir prieraišumas.
— Zedai-ka.
Ji per stalą ištiesė ranką prie brolio. Jis atsigręžė. Suspaustos jo lūpos virto brūkšniu veide. Akyse susimaišė meilė ir sielvartas.
— Zedai-ka, aš neketinu mirti — dar kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ketinu nugyventi ilgą gyvenimą. Beje, praėjusią naktį irgi nemiegojau. Svarsčiau pasiūlymą įsitaisyti asmens sargybinį.
— Ir ką sugalvojai?
— Sugalvojau, kad judu su pareigūne Curada sakėte tiesą.
Zedas nusišypsojo. Jo veidą kausčiusi įtampa išsisklaidė.
— Bet tu juk žinai, kaip aš vertinu vienumą. Jei ko norėčiau užvis mažiausiai — tai kad į šeimyną įsibrautų dar vienas, svetimas, žmogus. — Ji paėmė vaisių ir dantimis ėmė graužti minkštimą. — O šįryt man dingtelėjo mintis: juk to nė nereikia. Kam man samdyti asmens sargybinį, jeigu jau turiu jį?
Zedas lyg ir sunerimo.
— Žinoma, aš galiu saugoti tave, kai esu šalia, Rani-ka, bet…
— Turiu omeny ne tave. — Ji padėjo išgraužtą vaisiaus žievelę ant lėkštės krašto. — Kalbu apie Deiną. Kartą jis jau išgelbėjo man gyvybę, be to, reikia, kad jis nesėdėtų dykas, kol būsime Abanate. Jis paklusnus ir mitrus, be to, ne kvailys.
Zedo kakta susiraukšlėjo.
— Kalbi taip, tarsi būtum jau apsisprendusi.
— Ar nemanai, kad tai geras sumanymas? — paklausė Rani.
Zedas mąsliai raukė antakius.
— Taip, sutinku, Deinas — ne kvailys, be to, jis oficialiai mokėsi bent kelių rūšių kovos menų. Jo refleksai pakankamai geri, jis gali kautis. — Zedas išsišiepė. — Jei tik nesigvieš susiimti su skeliečiais.
— Kaip šitai suprasti?
Zedas numojo ranka.
— Nesvarbu, Rani-ka, nieko ypatinga. Ar jau kalbėjai apie tai su Deinu?
— Dar ne.
— Tuomet leisk pasakyti man.
— Kaip išmanai, — atsakė Rani. Ji žvelgė į Timitą: šis stovėjo sode po laistyklės žarstomu lietučiu ir karpė vijoklį. Atrodė visiškai patenkintas. — Savaime suprantama, tai reiškia, kad turėsiu drauge pasiimti ir Amri.
— Kodėl? — nustebo Zedas.
Rani suirzusi dėbtelėjo į jį.
— Zedai-ka, tu nesiklausai manęs. Ji įsimylėjusi! Ir net jei tai — tik pūkinė meilė, Amri labai graušis, jeigu jai teks likti čia, kai Deinas išvažiuos į Abanatą.
Zedas šypsodamasis palingavo galvą.
— Nuolat kartoju tau, Rani: nereikėtų šitaip popinti vergų.
Rani irgi jam nusišypsojo.
— Žinau, Zedai-ka. Bet nors Amri akimis aš tikriausiai jau iškaršusi, kretanti senė, vis dėlto nenorėčiau, kad ji manytų, jog nežinau, ką reiškia būti įsimylėjusiai.
Šeštas skyrius
Mėlynai žalia plokščia lyg stalas Abanato jūra tviskėjo ir mirguliavo skaisčioje ankstyvo ryto saulėje. Iš vandens kyšojo dvi milžiniškų ledkalnių viršūnės; Deinas tik užkliudė jas akies krašteliu, o paskui katerio skrydžio trajektorija pasisuko, miestas užstojo jūrą.
— Štai ten, — ištarė Zedas, — nusileidimo aikštė ten.
Deinas prisimerkęs pažvelgė žemyn. Išvydo akmenimis grįstus šaligatvius, medžių žalumą, sidabrinius slenkančių juostų sistemos kaspinus, namus su juodomis saulės baterijų plokštėmis ant stogų. Deinas pradžiugo, pamatęs miestą. Tikslūs Zedo nurodymai ir katerio kompiuterio žemėlapiai padėjo jam įveikti Čabado tyrus, kai skristi reikėjo tik virš begalinių, niekuo viena nuo kitos nesiskiriančių kalvų. Ryški saulės šviesa smarkiai ribojo matomumą, o kelio ženklų apačioje buvo nedaug, ir tie patys — neryškūs, maža to, nuolat besimainantys šešėlių kaitoje. Deinas suprato, kodėl taip pavojinga skraidyti virš Čabado vidudienį. Grėsė pavojus įsisukti į begalinį ratą virš tų pačių kuprotų kalvagūbrių — visiškai nematydamas, kas yra už jų, galėjai įklimpti kaip musė butelyje.
Kelias žemyn buvo laisvas, nesimatė jokio kito transporto. Deinas palietė valdymo svertus, sumažino greitį ir išvedė katerį į spiralinę leidimosi trajektoriją. Šį nedidelį terminalą, kaip jam paaiškino Zedas, išlaikė miestas — asmeniniam Keturių Šeimų naudojimui. Dar net nespėjo nusėsti nusileidžiant jų sukeltos dulkės, o greta katerio jau išdygo terminalo valdytojas — išsišiepęs, besilankstantis, šūkaliojantis įsakymus nešikams. Rani priėjo su juo pasišnekėti. Su mėlynomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais ji atrodė gaiviai ir dailiai. Zedas nuobodžiavo atsirėmęs į stulpą. Mažyčiame nusileidimo terminale tvyrojo riebalų ir įkaitusio metalo kvapas. Pakraštyje Deinas išvydo stūksantį aukštą maršrutinį luotą — IS klasės laivą; tokie gabendavo keleivius iš palydove įkurdinto kosmouosto. Jis dar spėjo nustebti, iš kur toks laivas galėjo atsirasti čia, bet tuojau pat jį atpažino — kartą netgi pats skrido juo: tai buvo Zedo luotas, kuriuo šis pasiekdavo Tinklą. Prisimerkęs Deinas įžiūrėjo ir stilizuotą „J„ ant laivo šono — Jago Šeimos ženklą. Deinas užsižiūrėjo į jį, rankas kojas surakino nepakeliamas ilgesys: besvorio skrydžio, to jausmo, kai, paklusdamas jo rankoms, pakyla žvaigždėlaivis ar tegul bent paprastas laivas fuziniu varikliu.
— Deinai!
Zedo balsas nurėžė Deino ilgesį švariai lyg išgaląsti peilio ašmenys. Deinas protekine nuskubėjo prie Rani, kuri jau žingsniavo terminalo vartų link. Vartų nesaugojo laukas-narvas, nebuvo čia ir ragenos skenerio — vien paprasčiausia metalinė užkarda ir besišypsantis vyrukas būdelėje, kuris nuspaudęs mygtuką pakėlė užtvarą. Deinas nesusigaudė, kodėl tas žmogus toks patenkintas atlikdamas tokią paprastą užduotį. Užkarda pakilo, ir jie atsidūrė už nusileidimo terminalo teritorijos ribų.
Jiems lyg kumščiu smogė karštis, atšokęs nuo gatvių ir šaligatvių.
— Tai prekybinis rajonas, — paaiškino Rani.
Abipus gatvės rikiavosi ryškiaspalviai kioskeliai ir krautuvėlės, išsipuošusios plazdančiais dryžuotais tentais. Gatvės muzikantas treliavo fleita, stovėdami ant rankų staipėsi du nuogi akrobatai.
— O kaip bus su bagažu, kurį atsigabenome? — paklausė Deinas.
Jis apsidairė. Aplink juos kunkuliavo žmonių minia.
— Daiktus pristatys nešikai. Binki… — Rani grįžtelėjo į jį. — Judu su Amri eikite tiesiai į namus.
— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.
Blyškiaveidis sekretorius ir susijaudinusi mergaitė nėrė į minią.
Prašneko Zedas:
— Rani, man reikia skubiai sutvarkyti vieną nedidelį reikaliuką. Gal susitiksime namuose, gerai?
— Gerai.
Juodu apsikabino. Prieš nueidamas savais keliais, Zedas reikšmingu žvilgsniu nudelbė Deiną. Neužmiršk, bylojo tas žvilgsnis. Deino nervai virpėjo lyg užgauta styga. Kažin ar jis ir norėdamas įstengtų užmiršti. Trys dienos prieš kelionę į Abanatą Zedas užsuko į jo kambarį. Ir pranešė Deinui, kad šiam teks būti Rani asmens sargybiniu.
„Abanate Rani reikės asmens sargybinio. Žmogaus, sugebančio greitai reaguoti ir mokančio muštis — kad lydėtų ją visa kur: pasivaikščioti Bulvaru ar parke, ar apsipirkti.
Taip, Zedai-ka.
Binkis pasakys tau viską, ką žinome apie užpuolikus. Tiesa, žinome nedaug. Jie save vadina Laisvaisiais Čabado Žmonėmis.