Taip, Zedai-ka.
Tinkle tu sakei man, kad esi įvaldęs kai kuriuos kovos menus. Be to, kiek žinau, nėra tokio hiperio, kuris bent kartą kitą nebūtų įsivėlęs į peštynes. Tu susidorosi. — Jis priėjo prie pat Deino lovos. — Tu daugiau, nei susidorosi”
Įsakymą jis sutvirtino labai aiškiai ir žiauriai — rankomis.
Rani įsikibo jam į parankę; Deinas pašoko.
— Eime.
— Kur mes einame?
Deinui teko šaukti, kad jį išgirstų. Aplinkui juos urduliavo gausybė besijuokiančių, šūkčiojančių žmonių, vilkinčių raudonomis, oranžinėmis, geltonomis, baltomis skiautėmis, o antra tiek — ir išvis nuogų. Visų akys buvo juodos. Rani nusitempė Deiną prie kioskelio. Kažką pakėlė prie veido. Dabar jau ir jos akys tapo juodos.
— Abanate visi nešioja saulės akinius. — Ji paėmė vienerius apžiūrėti. — Tau irgi prireiks.
Deinas taip ir nesuprato, ar ne paprasčiau būtų įsigyti kontaktinius lęšius, bet vis tik paėmė primityvius saulės akinius — ryškiai geltonus, milžiniškus. Atrodė klaikiai. Deinas numetė juos šalin ir išsirinko kitus, paties paprasčiausio modelio — už ausų kabinamomis kojelėmis, akis dengiančiais stiklais. Jis įsistebeilijo į save veidrodyje. Dabar jau ir jis dėbsojo groteskiškomis juodomis akimis.
— Tfu! — burbtelėjo jis. — Tai kur mes einame?
Rani atsakė:
— Noriu aplankyti draugę.
Kioskelio pardavėja atsisakė net imti į rankas Rani kreditinį diską.
— Dovana, Domna. Tiktai sugrįžkite ir atsiveskite draugus.
Rani padėkojo jai. Moteriškė net sukikeno sužavėta.
Kai juodu nutolo nuo kioskelio, Rani ištarė:
— Šitaip nutinka nuolat.
— Žmonės jus atpažįsta?
— Taip. Nesuprantu kodėl. Abanate aš pasirodau dukart per metus. Bet prekyvietėse visi visada mane atpažįsta.
Pro šalį pražvangėjo muzikantų grupė. Deinas net susiraukė nuo tų džeržgiančių nedarnių garsų.
— Tu alkanas? — paklausė Rani ir pamojusi pardavėjui nupirko iš jo kažkokio valgio: mėsos, suvyniotos į žalėsius ir pamautos ant medinio iešmo. Rani pasiūlė kąsnį Deinui. Patiekalas buvo keistas, bet gardus: aromatingas, šaltas.
— Labai skanu. Kas tai?
— Kokia mėsa — nežinau. Žalėsiai, į kuriuos ji susukta — jūros dumbliai.
— Ar visi šitie žmonės ir gyvena čia? — paklausė Deinas.
— Ne. — Rani ėmė aiškinti. Neatrodė, kad jo klausimai ją erzintų. — Dauguma šitų, — ji mostelėjo į gatve plūstančius praeivius, — yra turistai. Kai kurie — nuolatiniai gyventojai, jie įsikuria Abanate, pragyvena čia dvejus trejus metus, o paskui, neatlaikę mokesčių naštos, išvyksta. Ir tik nedidelė dalis — Čabado piliečiai.
— O ką jie veikia?
— Aptarnauja turistus, prekiauja, gamina kai kuriuos produktus, siūlo pramogas ar teikia įvairias paslaugas. Daugelis jų — buvę vergai.
Juodu išėjo į dar vieną krautuvėlių apsuptą aikštę. Rani nužingsniavo tiesiai prie vienos parduotuvių. Ši iš tolo žaižaravo miniatiūriniais paukščiukais, arkliais, medžiais, žuvimis, pačiais įvairiausiais gyvūnais — žavūs spalvingi niekučiai, visi — iš stiklo. Rani įėjo vidun. Deinas nusekė jai iš paskos. Nusiėmė saulės akinius. Kilimu išklotoje parduotuvėje viešpatavo vėsa ir tyla.
Iš už prekystalio atskubėjo aukšta laiba moteris pašarmojusiais plaukais. Jiedvi su Rani pasibučiavo.
— Sveika sugrįžusi į Abanatą, Rani-ka. — Moters oda buvo tokio pat atspalvio, kaip ir Karos — pieninio šokolado rudumo. — Atrodote puikiai.
— Aš ir jaučiuosi puikiai. O kaip tu laikaisi? Kaip reikalai parduotuvėje? — Rani apsisuko dairydamasi. — O ji didesnė už pirmąją. Kas tau padeda tvarkytis?
— Abiem prekes užsakinėju ir buhalterija rūpinuosi aš pati. Kai tenka kur išvykti, mane pavaduoja Erlinas.
Kol moterys šnekėjosi, Deinas klydinėjo po krautuvėlę apžiūrinėdamas miniatiūrinius stiklo gaminius. Kaligrafiškais rašmenimis išmarginta lentelė tikino, kad visi šie dalykėliai išpūsti rankomis iš paties smulkiausio Čabado smėlio. Deinas aptiko drakonkatės miniatiūrą ir stabtelėjo ja pasigrožėti.
Staiga jis išgirdo kažkieno balsą:
— Kuo galėčiau jums padėti?
Deinas išsitiesė. Kitapus stiklinio prekystalio stovėjo jaunas vyrukas su raudona tatuiruote ant rankos. Jis šypsojosi Deinui.
— Ačiū, nieko nereikia, — atsakė Deinas.
Jaunuolis ir toliau šypsojosi jam ta pačia šypsena, mechaniška, tarytum įjungta.
— Kainos pas mus nedidesnės nei kitose parduotuvėse, — kalbėjo jis. — O visos miniatiūros — rankų darbo…
— Aš neketinu nieko pirkti! — riktelėjo Deinas garsiau, nei ketino.
Moteris, kalbėjusi su Rani, kilstelėjo galvą.
— Viskas gerai, Džeimi, jis — ne pirkėjas.
Džeimis dar plačiau nusišypsojo ir linktelėjo. Jo akių vyzdžiai buvo nejudrūs, išsiplėtę. Jis tankiai mirksėjo ir šypsojosi — lygiai taip pat, kaip šypsojosi ir nusileidimo terminalo vartų sargas.
Deinas gurktelėjo; staiga jį nusmelkė šaltis ir mažumėlę supykino. Rani kažką pirko, jis nematė ką. Paskui dar kartą apkabino moterį ir mostelėjo Deinui pirm jos išeiti į gatvę. Lauke, prie pat parduotuvės durų, kažkokia moteris skaitė laikraštį. Deino žvilgsnis užkliuvo už antraštės: „KETURIOS ŠEIMOS RENKASI ABANATE”. Jam teko dar kartą nuryti seiles, kad įstengtų prašnekti.
— Kas toji moteris? — paklausė.
— Tulė. Ji buvo mūsų virėja dvare. O kai baigėsi jos sutarties terminas, pasiėmė pinigus ir įsigijo parduotuvę. Ši — jau antra. Sekasi jai tikrai neblogai.
Deinas norėjo sužinoti visai ne tai.
— O kas yra Džeimis?
— Džeimis? — Rani suraukė antakius, kaktą perkirto raukšlė.
— A, klausi apie vergą? Manau, ji nusipirko jį pernykščiame Aukcione.
Deinas pasistengė kuo atsargiau pasirinkti žodžius:
— Ar jis… protiškai atsilikęs?
Rani nustebo.
— Žinoma, ne! Juk jau pats nusikaltimo apibrėžimas liudija, jog nusikalstamą veiksmą gali įvykdyti tik visiškai sveiko proto žmogus. Kitaip Tinklas nebūtų jo paėmęs, nebūtų net svarstęs tokios galimybės. Aaa… — Ji pasitrynė smakrą. — Tu juk nežinai. Jis apdujęs nuo dorazino, Deinai. Kaip keista. Tu pats — narkotikų kurjeris, bet nežinai, kaip atrodo žmogus, vartojantis doraziną.
Deinas atsakė:
— Aš žinau, kaip jis veikia. Tai raminantysis preparatas, sukeliantis euforiją.
— Tai tik tušti žodžiai, — atsakė Rani. — Jie visiškai nepaaiškina, kaip po dorazino dozės jautiesi.
— O jūs tai žinote?
Moteris, regis, susimąstė.
— Esu bandžiusi. — Ji dirstelėjo į vergą. — Niekam apie tai neprasitariau. Jausmas nepakartojamas. Kai tau liepiama ką nors daryti, negali atsidžiaugti užduotimi — ji atrodo įdomiausia pasaulyje. Nepajunti net nuovargio. Be to, dorazinas padeda užmiršti praeitį. Manau, vartodamas jį nuolat, gali netgi užmiršti, jog esi vergas. Ir visą laiką šypsaisi.
— Savo vergams jūs kvaišalų neduodate.
— Sovkoje vergai dozę gauna kasdien. Namų vergai — niekad.
Namų vergai — vadinasi, ir aš, pagalvojo Deinas. Rani žvelgė
į jį, ir vyrukas pavėluotai susizgribo, kad moteris nešasi dėžę su pirkiniu — o juk tai jis turėtų nešti. Štai kam reikalingi vergai, dingtelėjo jam. Kad nešiotų rankines, atidarinėtų duris, spaudytų mygtukus. Ir visai nesvarbu, koks protą bukinantis bus tas darbas — galų gale tam ir skirtas dorazinas. Deinas ištiesė ranką, norėdamas paimti iš jos dėžutę. Neįstengė pažvelgti Rani į akis. Bandė įsivaizduoti, kaip reikėtų pragyventi penkerius metus, dešimt metų nuolat nugrimzdus saldžioje, svaiginančioje kvaišalų migloje. Jis žvelgė į parduotuves: vitrinose išdėliotos prekės atrodė pernelyg ryškios, rėžiančios akį, jas perkantys žmonės — tokie pat ryškūs, rėžiantys akį, neskoningi, bjaurūs — turistai ir vergai, visi vienodi, išsiviepę vienodomis plačiomis, bereikšmėmis šypsenomis… Pasibjaurėjimas po savim slėpė graužiantį kaltės jausmą, ironija kartėlio prieskoniu nutvilkė liežuvį. Pirmą kartą Deinas pajuto, jog būta teisingumo tame įvykių posūkyje, nubloškusiame jį į vergiją.