Jis prisivertė atsitokėti. Susizgribo sustojęs vidur gatvės — praeiviams tekdavo jį apeiti, Rani buvo priversta laukti.
— Atleiskite, — vargais negalais išspaudė jis.
Rani nieko neatsakė, ir Deinui parūpo, ar daug jį draskančios kančios atsispindėjo veide.
Juodu jau sparčiau nužingsniavo gatvelių labirintu, kol pagaliau pasiekė žalumos salą, iš pažiūros primenančią parką: vejos, fontanai, žaliuojantys medžiai. Nuo gatvės parką skyrė geležinė tvora su vienintele vartais įrėminta išlauža; greta stovėjo sarginė.
— Tai, — paaiškino Rani, — Įkūrėjų Lanka. Pirmasis parkas, kurį užsiželdino Šeimos, kai tik atsitempė iš ašigalių ledo.
Besišypsanti moteris sarginėje įleido juos pro vartus. Parke augantys medžiai buvo didžiuliai, seni — senesni už tuos, kurie žaliavo Jago Šeimos valdoje. Tačiau žemė čia buvo plokščia, vejos tvarkingai nušienautos, jokio bet kaip išaugusio laukinio želmenėlio, o iš krūmokšnių nesklido nė garselio — paukščiai čia neperėjo. Deinas staiga prisiminė Pelino dangų, uolėtus kalvagūbrius, marguojančius gausybe paukščių…
Vienoje parko dalyje čiurleno fontanas: kruopščiai nudailintais kriokliais srovė tiško nuo vienos atbrailos ant kitos. Žmonės būriavosi aplinkui: sėdėjo ant suoliukų, vaikštinėjo po pievą.
— Domna Rani!
Nuo suoliuko stryktelėjo kažkokia moteris. Deinas įsitempė: moteriškė atkurnėjo artyn, užtverdama jiems kelią. Ji vilkėjo plonytį, permatomą, apdribusį lyg palapinė apdarą; jos veidas buvo smailus, smulkių bruožų lyg žebenkšties, skaisčiai mėlynos akys — išsprogusios.
— Kaip miela tave matyti! Dar šįryt sakiau šeimynykščiams: paminėsite mano žodį, pusseserė Jago būtinai atvyks į miestą, bet aš nieku gyvu nesitikėjau sutikti tavęs parke jau šiandieni Ar tavo brolis irgi atvyko? Visi mes taip nekantraudami laukiame Aukciono, o jergutėliau, taip, tikrai. Abanate baisybė turistų, jie elgiasi dar grubiau nei paprastai, ak, brangioji, pasisaugok, kad ir kur eitum. Anądien toks juodnugaris tiesiog įsirėžė į mane gatvėje. Vis dėlto esu tikra, kad su Jago Šeimos atstovais niekas neišdrįs šitaip elgtis. Ar ketini dalyvauti pobūviuose? Po dviejų — o gal po trijų? — dienų pokylį rengia Kynetų Šeima, po trijų — o gal keturių? — į vakarėlį kviečia Diurai. Bet kam aš visa tai tau pasakoju, kvietimai jau laukia tavęs namuose, o jergutėliau, taip, taip. Bet ką aš čia, oi, kaip negražu — gaišinu tave, o juk tu tikriausiai pavargusi po skrydžio iš savo nuostabiojo dvaro. Perduok nuoširdžiausius linkėjimus pusbroliui Zedui.
— Ačiū, Čarita, — ištarė Rani.
Moteriškė visa taip ir suspindo. Kai juodu praėjo pro ją, ji įsistebeilijo į Deiną su tokiu nuožmiu, šaltu susidomėjimu, kad Deinas net išraudo. Po geros valandėlės Rani prapliupo juoktis.
— Po šimts galų, kas ji? — išsprūdo Deinui.
— Čarita Diamos — Jago Šeimos giminaitė ir pati pasiučiausia sena kalė iš visų įmanomų. Ji nuolat tūno pasaloje — parke ar per pobūvius, — kad galėtų pristverti kokį nelaimėlį ir su juo pasikalbėti. Visa jos šeimyna — penkios senos žiežulos, tokios pat, kaip ir ji. Paminėsi mano žodį: po kelių valandų jau visas Abanatas ūš gandais apie tai, kad Rani Jago įsitaisė dailų jauną vergą. „O jergutėliau, taip taip taip!” — Ji pamėgdžiojo dusulingą, padriką Čaritos Diamos klegėjimą. — Ko gero, verčiau jau atrodytum kaip paleistuvė nei kaip asmens sargybinis. — Ji mostelėjo į priekį, pro medžius. — O štai ir mūsų namas.
Deinas pažvelgė ten link — tikėjosi išvysiąs tokį pat namą, kokie rikiavosi visose Abanato gatvėse: baltą, geltoną, blyškiai žydrą ar rausvą, užriestu kraigu, įmantriai kaldintais vartais — tik galbūt didesnį. Bet nepamatė nieko panašaus, priešingai — namas stūksojo lyg milžiniškas akmens luistas, pilkas ir masyvus. Tam, kad prieitų prie jo, jiems teko įveikti dar vieną apsaugos postą.
Prie laiptų, priešais plačiai atlapotas duris, stovėjo vyriškis. Ant masyvaus kūno kėpsojo galva su blyškiu, mėnulio pilnatį primenančiu veidu. Ant galvos nežėlė nė plaukelio. Vyriškio akis slėpė saulės akiniai. Jis nusilenkė Rani.
— Koriosai. — Rani pasistiebė ant pirštų galiukų ir, didelei Deino nuostabai, pabučiavo vyriškį į blyškų skruostą. — Tai Deinas. Zedas nupirko jį man tiesiai iš Tinklo — dabar jis mano pilotas. Deinai, tai — Koriosas Rulas, Jago Šeimos namų Abanate ūkvedys. Jis veltui burnos neaušina, bet žino viską. Ar viskas namuose gerai?
Milžinas albinosas linktelėjo.
— Ar Zedas jau pasirodė? Dar ne? Bet Amri ir Binkis jau čia, tiesa? Deinai, Koriosas parodys tau, kur tu miegosi.
Name buvo vėsu. Oras buvo sudusęs, atsidavė pelėsiais. Lubų arkos atrodė nepaprastai aukštos. Lempos kabojo ant geležinių kablių, įtvirtintų tamsiose medinėse sijose. Viena vestibiulio siena buvo išmušta nublukusiu gobelenu. Korioso delnas svariai nusileido ant Deino peties.
— Eime.
Kelią Deinas būtų suradęs ir pats: skersai virtuvę į koridorių su durimis abiejose pusėse. Deinas sumojo, kad ir šis, ir užmiesčio valdos namas statyti pagal tą patį projektą — ar veikiau šis namas buvo originalas, o namas kalvose — jo kopija.
— Tau, — tarė albinosas, mostelėdamas į duris.
Deinas žvilgtelėjo vidun. Kambario sienos buvo išmuštos gobelenu, grindys užtiestos kerito kailiu. Deinas gūžtelėjo pečiais. Jis neturėjo jokio savo daikto, kurį galėtų tuojau pat čia pasidėti. Jo drabužiai ir grotuvas bei muzikiniai įrašai liko supakuoti drauge su visais kitais Jago šeimynos daiktais.
Viršutiniame aukšte irgi tvyrojo vėsa. Akmeninės seno namo sienos patikimai izoliavo asmeninius kambarius. Rani nuėjo į savo miegamąjį. Ant darbo stalo gulėjo visa šūsnis laiškų; Binkis jau sėdėjo prie kompiuterio. Rani pasklaidė popierių krūvą. Daugiausia — pakvietimai į visokius renginius. Rani atplėšė Diurų Šeimos laišką. Tai buvo kvietimas į susibėgimą, rengiamą Diurų namuose — pakankamai netradiciškai — iš pat ryto, dieną prieš Aukcioną, ir turintį trukti iki pusiaudienio. Niekur nedingsi — į šį sambūrį teks nueiti, taip pat ir į Kynetų Šeimos ruošiamą pobūvį, tačiau į visus kitus kvietimus norint galima numoti ranka. Po Aukciono jau Jago Šeimai teks iškelti puotą.
— Binki.
Sekretorius pakėlė galvą.
— Mano vardu priimk pakvietimus — tuos pačius, kaip ir visada. Paskui turėsi priminti man datas. Ir dar — ko gero, jau pats metas pradėti ruoštis Jago Šeimos pokyliui. Iškelsime jį šeštąją dieną po Aukciono. Pasamdyk kaligrafą, kad surašytų kvietimus.
Nėmaž nesutrikęs Binkis tik linktelėjo:
— Gerai, Rani-ka.
Iš Tulės parsineštąjį ryšulėlį Rani paslėpė spintelėje lovos galvūgalyje. Buvo užsakiusi šį dirbinį dar prieš kelis mėnesius, kai praėjusį kartą lankėsi mieste. Pirkinys buvo skirtas Zedui — pagal specialų užsakymą gaminta stiklo skulptūrėlė, ypatinga dovana. Rani ketino įteikti ją broliui artimiausios Įkūrėjų Dienos proga.