Amri įnešė didžiulį padėklą, apkrautą pyragaičiais, saldėsiais, sūriu, ledų kamuolėliais bei kitokiais gardumynais, galinčiais patenkinti ir patį išrankiausią skonį.
— Rani-ka, — sušniokštė pridususi mergaitė, — jau pristatė bagažą. Koriosas kaip tik neša viską viršun.
— Gerai.
Rani pasuko tiesiai į vonią. Po skrydžio buvo suplukusi, o po pasivaikščiojimo gatvėmis — ir purvina, tad labiausiai troško atsigaivinti po dušu. Amri atnešė jai chalatą. Išsipynusi kasą, Rani palindo po trykštančia vandens srove. Paleido pirmiausia karštą vandenį, paskui atsuko šaltą. Vonios veidrodžiai aprasojo. Rani įjungė ventiliatorių. Užsimetusi chalatą, ji grįžo į kambarį; palaidi plaukai išdriko ant pečių.
Kambaryje jos jau laukė Zedas. Binkio nebebuvo. Rani atsisėdo ant lovos ir ėmė šluostytis plaukus. Nusišypsojo broliui.
— Na kaip, ar sėkmingai sutvarkei savo reikalus?
Jis atsakė ne iš karto. Ištiesė ranką, palietė drėgną sesers skruostą.
— Tau dažniau reikėtų vaikščioti palaidais plaukais.
— Pernelyg daug kebeknės.
Zedas atkišo jai delną — ant jo gulėjo nedidelė suvyniota, kaspinėliu perrišta dėžutė.
— Čia tau.
— Oi, Zedai-ka, nereikėjo…
Ji paėmė dėžutę. Čia pat jai dingtelėjo mintis, kad galbūt vertėtų iš karto atiduoti ir dovaną jam, bet išsyk ir persigalvojo. Atsargiai krestelėjo dėžutę. Viduje niekas nesubarškėjo. Rani praplėšė įpakavimą ir pakėlė dangtelį. Ir išvydo vatos gumulėlyje gulintį nediduką auksinį cilindrą, puoštą nefrito juostelėmis. Rani išėmė dovaną iš dėžutės.
— Atsargiai, — perspėjo Zedas ir paėmė cilindrą iš jos rankų.
— Tai ne visai tai, kas atrodo.
— O kas tai?
— Teko verstis per galvą, kol suradau jį. Matai tą mygtuką viename gale? — Jis pasuko cilindrą, rodydamas jai mažytį auksinį mygtuką. — Stipriai nuspausk jį — iš kito galo į tą, į kurį taikysies, iššoks mažulytė strėlytė su paralyžiuojančiu užtaisu. Paprasčiausiai spustelėjus pirštu, mechanizmas nesuveiks. Štai, yra ir prie jo deranti grandinėlė, tad gali nešioti jį pasikabinusi po kaklu.
Zedas ištraukė iš dėžutės auksinę grandinėlę. Pritvirtino ją prie cilindro, tada užnėrė seseriai ant kaklo. Pakabutis šaltu svoriu prigludo prie krūtinės. Ne itin sužavėta Rani priėjo prie sieninio veidrodžio ir įsmeigė akis į dovaną.
— Panašu į paprasčiausią pakabutį. — Rani atsargiai, pirštų galiukais palietė cilindrą. — Jis legalus?
— Ne, — ramiai atsakė Zedas. — Bet jeigu tau prireiks juo pasinaudoti, tikriausiai nebus labai svarbu, legalus jis ar ne.
— Kur tu randi nusipirkti šitokių dalykėlių?
— Hiperių rajone. — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Deinas?
Rani gūžtelėjo pečiais. Suėmusi dviem pirštais, ritinėjo pakabutį. Grandinėlė įsitempė. Rani apsimetė į kažką taikanti.
— Juk jis turėtų nė per žingsnį nesitraukti nuo tavęs!
— Tik ne namuose, Zedai-ka.
— Namuose — taip pat. — Zedas pripuolė prie sienoje įtaisyto mikrofono ir ištarė Deino vardą. Deinas atsiliepė. — Užlipk viršun. — Zedas atsisuko į seserį. — Ar tu jau šnektelėjai su Koriosu? Reikia pasakyti jam apie tą bombą. Noriu, kad šitas namas būtų užrakintas devyniais užraktais.
Rani jau ėmė irzti.
— Neturėjau kada kalbėtis su Koriosu. Buvau užsukusi į Tulės krautuvėlę, pirkau saulės akinius, o eidama per parką susidūriau su Čarita Diamos. Dar pasistojau ir išsimaudžiau po dušu. Štai ką veikiau.
Zedas nutaisė atgailautojo miną.
— Atleisk. Nenorėčiau tavęs mygti, Rani. Bet negaliu liautis galvojęs apie tavo saugumą, ypač kai matau, kad tau pačiai tai nelabai terūpi. — Tarpduryje išdygo Deinas. — Noriu, kad tu visą laiką būtum šalia Rani, kad ji bet kurią akimirką galėtų tave prisišaukti — netgi namuose. Jeigu tai reiškia, kad tau teks miegoti koridoriuje ant grindų prie jos durų — ir miegosi ten. Supratai?
— Taip, Zedai-ka.
Zedas žingtelėjo priėjo, ir Deinas akimoju susigūžė.
Zedas kalbėjo toliau:
— Einu pasikalbėsiu su Koriosu. O paskui keliausiu atgal į Nusileidimo terminalą. Tie pusgalviai nešikai, kad juos velniai nujotų, vėl kažin kur praganė mano krepšį su kopimo į ledynus įranga. Tas pat buvo nutikę ir praėjusiais metais — jie sugaišo visą savaitę, kol surado dingusius daiktus.
Jis nudundėjo laiptais žemyn. Rani pažvelgė į Deiną; šio veidas buvo baltut baltutėlis. Rani vėl pajuto plykstelint pyktį. Po šimts, ką jos broliukas sau mano, versdamas jos vergus zombiais? Deinas savo ištikimybę jau įrodė, išgelbėdamas jai gyvybę.
— Pažvelk. — Ji palietė cilindrą, kadaruojantį jai virš širdies. — Ar žinai, kas tai? Jeigu aš stipriai nuspausiu šitą mygtuką, kitas galas išspjaus strėlytę su paralyžiuojančiu užtaisu. Kol mudu su tavimi klausėmės Čaritos Diamos pasakų, Zedas naršė hiperių rajoną, jo ieškodamas… — Ji žingtelėjo atatupsta, nusitaikė ir apsimetė spaudžianti mygtuką. — Pfff. Ir po Čaritos.
Deinas atrodė lyg ir nebe toks įsitempęs.
— Tai bent netektis, ar ne? — Jis kilstelėjo ant grandinėlės kabantį cilindrą. — Esu matęs tokių daikčiukų. — Pirštų galiukais jis netyčia brūkštelėjo jos kaklą. Rani tas prisilietimas buvo malonus. — Tačiau auksinio — kaip gyvas nesu regėjęs.
— Tikriausiai tas, kurį surado Zedas, ir buvo vienintelis auksinis visame Abanate.
Kai tik ji ištarė Zedo vardą, Deino pečiai gunktelėjo.
Rani pirmiausia gerai apsvarstė kitą sakinį, tik tada ištarė jį garsiai:
— Smagu buvo šiandien pasivaikščioti su tavimi po Abanatą.
Jokios reakcijos. Tai pasiutimas, ji negalėjo pakęsti Deino tokio. Vienas dalykų, kuriuos jame ji vertino labiausiai, buvo laisva jo dvasia. Kalbėdama su juo Rani netgi sulaužė griežtą savo pačios taisyklę niekada nekamantinėti vergo apie jo praeitį. Šios taisyklės ji tvirtai laikėsi netgi su Tule. Tačiau Deinas — ką gi, neatrodė, kad Deinas labai kankintųsi, kalbėdamas apie Peliną ar savo šeimą. Galbūt toji ramybė, su kuria jis pasakojo apie savo praeitį, reiškia, kad jis jau susitaikė su ateitimi?
— Gal tu pavargęs? — paklausė ji. — Skauda galvą?
— Ne, Rani-ka.
Rani numojo ranka į visas subtilybes.
— Tai kas, po galais, yra? — tiesiai rėžė ji.
Deinas paklausė:
— Ar Zedas tikrai nori, kad miegočiau koridoriuje prie jūsų durų?
— A, Zedas. — Rani skėstelėjo rankomis. — Jis jau pradeda tampyti man nervus. Gal jis ir tikrai to nori. Užtat aš nenoriu, kad miegotum ant grindų prie mano durų. Būtų nepatogu.
Deinas panarino galvą. Nė pats nepajuto, kaip suspaudė sunertus pirštus. Ir tyliai ištarė:
— Vis dėlto aš miegosiu prie durų.
Rani neteko kantrybės.
— Jei pasakysiu: ne — ir nemiegosi!
— Jeigu jūsų brolis liepia, Rani-ka, tuomet — taip. Aš privalau paklusti.
— Užmiršai, — šaltu it ledas balsu tarė Rani, — kad tu priklausai man.
Dramblio kaulo spalvos jo veidas sustingo, virto roboto kauke. Atsakė jis tarsi nesavu balsu:
— Klausau, Rani-ka.
Oi, ne, staiga susigėdo Rani, juk šito aš visiškai nenorėjau. Pyktis akimoju išsisklaidė. Ji uždėjo delną Deinui ant rankos.
— Atleisk. Labai jau šiurkščiai elgiuosi. Puikiai suprantu, kad jautiesi atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Bet tau jokiu būdu nereikės miegoti koridoriuje prie mano durų. Dėl nieko nesijaudink. Aš pasikalbėsiu su Zedu.
Įtempti vyruko raumenys atsipalaidavo. Rani nepaprastai apsidžiaugė, kad jis nekrūptelėjo nuo jos prisilietimo. Jį būtinai reikėjo prablaškyti. Rani mostelėjo jam prieiti prie vieno iš aukštų miegamojo langų ir praskleidė užuolaidą.