— Pažvelk.
Langas išėjo vakarų pusėn — tolumoje tyvuliavo žalsvai mėlyna jūra ir spindintis Abanato ledkalnių masyvas. Saulės nutviekstas ledas žėrėjo tarsi krištolo kalnas.
Rani jautė, kaip slūgsta Deino kūną kausčiusi įtampa — jautė taip aiškiai, kaip pajustų kambaryje staiga nukritusią temperatūrą. Jis kilstelėjo rankas, lūpos prasiskyrė. Deinas pasviro lango link tarsi skrisdamas — grakštus, nesąmoningas judesys.
Deinas žvelgė ne į miestą, ne į jūrą, ne į ledkalnius.
Jis užsižiūrėjo į beribes, nevaržomas Čabado dangaus gelmes.
Deinas Ikoro tą naktį miegojo prastai.
Iš pradžių sapne jis regėjo Peliną, o paskui užgriuvo košmaras, iš kurio Deinas pašoko apsipylęs ašaromis. Sapnavo Tinklą. Čabade jis pragyveno jau pakankamai ilgai, kad organizmas prisitaikytų prie vietinės paros ritmo, tad biologinis laikrodis neklysdamas pranešė jam, jog dabar turėtų būti šiek tiek po vidurnakčio. Jis įsižiebė šviesą, norėdamas išvaikyti galvoje susitelkusius šešėlius. Jautėsi dirglus, o tuo pačiu — ir neapsakomai pavargęs. Kūnas, sunkiau pasiduodantis disciplinai, iš paskutiniųjų maištavo prieš varžančius gniaužtus, kuriais Deinas sukaustė sąmonę: laukti, stebėti ir nieku gyvu nemaištauti. Juk kada nors būtinai šyptelės sėkmė. Reikia tik sulaukti savojo šanso.
Mintyse be perstojo urduliavo šimtai beviltiškų planų. Galbūt įmanoma pavogti katerį… kaip nors prasmukti į maršrutinį luotą… nusigauti iki „Užtrauktuko”… Šitokias mintis puoselėja kiekvienas vergas Čabade, tarė jis sau. Ir išjungė šviesą.
Per pusryčius linksmai tarškanti Amri pranešė, kad Zedo nėra namuose.
— Jis išlėkė į Nusileidimo terminalą ieškoti kažko, ką pradangino nešikai.
Ir gerai, pagalvojo Deinas. Tikiuosi, sugaiš bent kelias valandas, kol suras dingusį bagažą. Jam atrodė, kad kai Zedo namuose nėra, visiems šeimynykščiams net kvėpuoti lengviau. Bent jau jam pačiam tai tikrai. Rani jis galėjo pakęsti — išgelbėdamas moteriai gyvybę, pelnė jos pasitikėjimą. Tačiau Zedas… Deinas suvirpėjo. Jis puikiai žinojo, kad Zedas juo nepasitiki.
Žinojo ir tai, kad Zedas neklysta.
Amri įsistebeilijo į Deiną sunerimusi: mergaitė nesuprato, ko jis taip staiga nutilo. Deinas išsišiepė ir subaltakiavo į ją. Amri nusijuokė. Deinas pasiėmė iš dubens dar vieną vaisių. Netikėtai jį užpuolė alkis. Į virtuvę iš koridoriaus įslinko Koriosas, didžiulėmis rankomis tempdamas visą kalną popierių.
— Paštas, — tarstelėjo milžinas. Ir dūrė pirštu aukštyn.
— Aš nunešiu, — pasisiūlė Deinas.
Artėdamas prie durų, jis išgirdo Rani kalbantis su Binkių. Iš balso atrodė, kad nusiteikusi ji visai prastai. Deinas pabeldė ir įėjo į kambarį. Rani žingsniais matavo grindis. Staiga sustojo, atsigręžė ir nutvilkė vergą žvilgsniu.
— Paštas, Rani-ka.
Ji pasklaidė popierius.
— Dar viena krūva kvietimų į pokylius, — sviedė su panieka. — Visa, kas vyksta Abanate — tai begalinė gausybė pokylių. Daryk ką nors su ta šlamšto krūva.
Binkis perėmė kaugę iš jos rankų. Ir mažumėlę išsisukinėdamas tarė:
— Yra laiškas iš Diurų Šeimos namų.
— Duokš, pažiūrėsiu. — Rani skubomis žvilgsniu permetė laišką. — Ferisas Diuras prašo leidimo užsukti pas mane šiandien po pietų. Tai dėkui. Ko gero, turėsiu atsakyti teigiamai. Ar šiandien turiu dar ką nors nuveikti?
— Jago Šeimos banko valdytojas pagarbiai prašo susitikti jums patogiu metu.
— Kad galėtų valandai kitai užsikarti man ant sprando pranešinėdamas apie gaunamą pelną? Juk tik dėl to aš jį ir samdau — kad rūpintųsi pelnu. — Binkis nutylėjo. Rani atsiduso. — Ką gi, bala jo nematė. Nusiųsiu jam asmeninį laišką, paskirsiu susitikimo laiką. — Ji nudrožė prie rašomojo stalo. — Reikia parašyti ir Ferisui. Žiūriu, popieriaus čia yra, o plunksnos — ne. Binki, nagi duokš man ką nors, kuo galėčiau rašyti!
Binkis padavėjai plunksnakotį. Rani paskubomis brūkštelėjo porą laiškų ir užantspaudavo mėlynu antspaudu su Jago Šeimos logotipu „J”. Staiga ji pažvelgė į Deiną ir šyptelėjo liūdna, kone pasigailėjimą keliančia šypsena.
— Šiandien aš tokia bjauri, lyg būčiau pasiskolinusi būdą iš kerito. Vargšas Binkis turėjo klausytis manęs visą rytą. Tai Abanatas kaltas. Neapkenčiu Abanato. Ilgiuosi savo sodo. — Suūžė spausdintuvas — toks pat švelnus garsas, kaip ir jos užmiesčio valdos miegamajame: tykus, raminantis dūzgimas. — Tikiuosi, miegojai geriau nei aš. Ar jau buvai kur nors išėjęs iš namų?
— Nuo vakar nė kojos nebuvau iškėlęs laukan, Rani-ka.
— Kaip tu ketini lydėti mane po visą miestą, kuriame visiškai nesigaudai?
Į tai Deinas lyg ir neturėjo ką atsakyti.
— O ką nuveikei šį rytą?
— Papusryčiavau, Rani-ka.
Ji įdėmiai žvelgė į jį, šiek tiek pakreipusi galvą.
— O ką veiksi dabar? Klosi lovas? — Moteris pasitrynė smakrą. Kai prašneko, balsas skambėjo jau švelniau: — Binki, man reikia keturių paskutiniųjų banko ataskaitų.
— Gerai, Rani-ka.
— Kai išspausdinsi kopijas, keliauk į lauką. Veskis Deiną drauge. Parodyk jam, kaip naudotis miesto žemėlapiais, o paskui galėsite išsiskirti — kiekvienas skyrium pristatysite po laišką adresatui. Galite nesiskubinti. Tu iš tiesų daug dirbi, o poilsio gauni ne kažin kiek, juolab — valandėlių pabūti vienas.
Binkis ištarė:
— Dėkoju, Rani-ka.
Jo balsas skambėjo visai ramiai, bet veidas užsiplieskė neapsakomu džiaugsmu. Kai palinko prie kompiuterio klaviatūros, pirštai virpėjo.
Deinui taip ir stojo prieš akis vaizdas: sugrįžta Zedas — ir randa Rani vieną, asmens sargybinis kažkur prašapęs.
— Rani-ka, tikriausiai man nederėtų…
— Tikriausiai judviem abiem derėtų daryti tai, kas liepiama, — rėžė Rani. Binkis įteikė jai pluoštelį popierių. — Ačiū, Binki. O dabar, jei neprieštarausite, man reikėtų padirbėti.
Tai buvo aiškus ženklas jiems eiti. Deinas gūžtelėjo pečiais ir pasišalino iš kambario. Koridoriuje palaukė, kol jį pasivys Binkis.
Nulipęs laiptais žemyn, Deinas prisiminė nusikabinti nuo kabliuko saulės akinius. Koriosas išleido juos laukan. Deinas nusekė paskui Binkį lankstu aplink aptvertą parką; šaligatvis alsavo karščiu. Oras buvo skaidrus, sausas, nejudantis, svilino neapsakomas karštis. Abanato gatvėse buvo draudžiamas bet koks transportas, išskyrus protarpiais prazvimbiančius avarinių tarnybų automobilius — čia karaliavo pėstieji; skubantieji keliavo slenkančiomis juostomis, judančiomis standartiniu dešimties kilometrų per valandą greičiu — jos buvo grūste užgrūstos voratinkliniais apdarais vilkinčių turistų. Rytas Abanate buvo apsipirkinėjimo metas.
Nutolęs per kvartalą nuo Įkūrėjų Lankos, Binkis sustojo. Su juodais saulės akiniais jis atrodė taip, lyg ant blyškaus savo veido būtų užsimaukšlinęs kaukę. Binkis padavė Deinui vieną iš dviejų laiškų.
— Šitas — į banką, — paaiškino. — Bankas — maždaug už šešių kvartalų nuo čia, kitapus Bulvaro. — Jis dūrė pirštu į kažkokį darinį, kuris priminė sienoje įmontuotą bareljefą. Greta jo ant grandinėlės kabojo adatėlė. — Parodysiu tau, kaip ten nusigauti. — Binkis paėmė adatėlę. Deinas atpažino prisilietimu valdomą žemėlapį. — Mes esame štai čia. Tai — Jago Šeimos namas kitapus parko. Miestą į kvadrantus dalija dvi pagrindinės gatvės: štai šita, einanti iš šiaurės į pietus, Promenada, ir ši — rytų bei vakarų kryptimis vedantis Bulvaras. Vandenynas — vakaruose. Aukciono aikštė — pačiame miesto centre, ten, kur susikerta abi alėjos.