— O bankas…
— Štai čia.
— O kas yra tame plote šiaurės vakarų kvadrante? — pasidomėjo Deinas.
— Ten Pagindinis Nusileidimo terminalas.
— Viską supratau. Ačiū.
Nė nedirstelėjęs į jį, Binkis akimoju prasmego turistų maišalynėje. Deinas žvelgė priešinga kryptimi. Kur susiruošė Binkis — tiktai jo vieno rūpestis. Deinas neketino kaišioti snapo į asmeninius kito reikalus — netgi mintyse.
Jis patraukė į banką. Pastate buvo vėsu, dūzgė gausybė mechanizmų. Žmonės šiūravo kojomis, žingsniai aidėjo gaudžiai tarsi kokiame skliautuotame urve. Prisilietimui jautrių žemėlapių buvo daugybė visame mieste; ilgainiui Deinui ėmė atrodyti, kad kiekvienoje sienoje jų įtaisyta bent po vieną. Net mažam vaikui reikėtų gerokai pasistengti, kad pasiklystų Abanate. Deinas atidavė laišką. Nebeturėdamas jokios kitos užduoties, jis pasinėrė į gatvės minią.
Galbūt dabar — kaip tik tas akimirksnis, kai pagaliau atsigręžė sėkmė? Permaininga ir įnoringa lemtis — skaisti ir mirtinai pavojinga kaip Čabado saulė — šypsojosi jam, šypsojosi pašaipiai, erzindama šia staigia laisvės dovana, kurią kaip davė, taip galėjo tuoj pat ir atimti. Deinas apžvelgė gatvę. Niekas į jį nežiūrėjo. „Galite neskubėti”, — pasakė jiems Rani. Deinas išsitiesė ir pakėlė galvą. Jis — vergas, skubantis su užduotimi.
Neužmiršdamas karščio, jis lėtai patraukė į šiaurę — Pagrindinio Nusileidimo terminalo link.
Rani klausėsi išeinančių Deino ir Binkio žingsnių. Paskui pasipurtė kaip kokia bundanti katė. Pati susigėdo savo irzlios nuotaikos. Prisivertė paimti viršutinę banko ataskaitą. Šiaip taip peržiūrėjo pirmąjį puslapį, bet antrasis ėmė lietis akyse. Rani niekaip nesisekė ilgėliau sutelkti dėmesio.
Pasibeldė Amri.
— Ar norėsite, kad dabar pat sutvarkyčiau jūsų kambarį, Rani-ka?
— Taip, darbuokis. — Rani vėl paėmė lapą. Tačiau popieriaus čežėjimas ją sunervino. — Nieko neliesk. Eik iš čia, — riktelėjo ji mergaitei.
Išsigandusi Amri išgužėjo iš kambario. Užsiutusi pati ant savęs, Rani vos nenubloškė popierių žemėn. Prisivertė tvarkingai padėti juos ant stalo. Naktį ji negalėjo užmigti, o dabar nesisekė susikaupti — nei dėl viena, nei dėl kita Amri nekalta.
Tai Abanatas kaltas, galvojo Rani. Tai jis išblaško dėmesį. Rani atsistojo. Šitame sename, niūriame name ji niekaip negalėjo pasijusti jaukiai. Juk visai čia pat žaliuoja parkas — vos už kelių žingsnių. Ji išeisianti pasivaikščioti. Įkūrėjų Lanka — privati, saugi teritorija. Geležinė tvora ir tvirti vartai patikimai saugo parką nuo klydinėjančių atsitiktinių prašalaičių. Rani išėjo iš kambario ir nulipo laiptais žemyn.
Koridoriuje ją pasitiko Koriosas. Milžinas niurgztelėjo, tai reiškė: „Ar viskas gerai?”
— Aš jaučiuosi kuo puikiausiai, — patikino Rani. Jos saulės akiniai kadaravo ant kablio. — Einu pasivaikščioti.
Vos žengusi žingsnį durų link, ji susizgribo, kad Koriosas stovi jai skersai kelio.
Kartą jau užrikusi ant Amri, ji pasiryžo nieku gyvu neužriksianti dar ir ant Korioso. Paklausė švelniai:
— Kas nutiko?
Ūkvedžio veide atsispindėjo sielvartas.
— Ne.
— Kas — ne? — paklausė ji, iš paskutiniųjų stengdamasi neprarasti kantrybės.
Jis atgaliu nykščiu bakstelėjo į duris.
Kraujas siūbtelėjo Rani į smilkinius. Ji paklausė:
— Ar Zedas liepė tau mane užrakinti?
Koriosas papurtė galvą.
— Vadinasi, tai tavo paties sumanymas. Ką gi, nelabai vykęs.
Koriosas susinėrė rankas ant krūtinės. Koridoriaus prietemoje jis atrodė nepalyginti stambesnis už ją — tikras kalnas. Rani piktai nutvilkė ūkvedį žvilgsniu. Nejučia sugniaužė kumščius.
— Koriosai Rulai, tai kvaila. Jei aš panorėsiu išeiti, tu manęs nesulaikysi. — Pakeltas jos balsas gaudžiai nuaidėjo koridoriuje.
Koriosas nieko nesakė.
Įniršio kaustoma Rani iškošė:
— Ką gi, puiku. Tu dirbai Jago Šeimai ištisus penkiasdešimt metų. Bet jei neatsitrauksi nuo durų per tris sekundes, galėsi ieškotis kitos darbo vietos. Vienas. Du. — Ji prasižiojo sakyti „Trys”. Koriosas atsitraukė. Rani atlapojo duris ir su trenksmu uždarė jas paskui save.
Ji tekina nulėkė laiptais žemyn į gatvę, įniršis griausmu dundėjo ausyse. Rani pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą išlėkė iš namų trenkusi durimis. Saulėkaita užgulė jos pečius tarsi kažkieno delnas. Rani sulėtino žingsnį. Vieną po kito atgniaužė suspaustus pirštus. Pyktis — tik beprasmis laiko švaistymas. Ji pasitrynė delnus. Na štai. Jau ir nebepikta. Rani perėjo gatvę ir patraukė palei parką, delnu plekšnodama tvorą. Tanki medžių laja užstojo saulę, geležiniai tvoros smaigai paunksmėje buvo vėsūs. Ji išgirdo parke besiginčijančių vaikų balsus. Ir persigalvojo. Rani nužingsniavo į pietus, į platų, žmonių knibždantį Bulvarą.
Gatvės artistai čia nėrėsi iš kailio: žonglieriai, šokėjai, muzikantai — visi kaip įmanydami demonstravo savąjį meistriškumą, aršiai konkuruodami dėl turistų dėmesio. Sankryžoje kažkokia akrobatė juodmedžio spalvos oda grakščiai vartėsi kūlio ore, po oda vilnijo raumenys. Rani valandėlę pastovėjo ją stebėdama. Paskui patraukė toliau. Netrukus pajuto, kad kaista galva. Ji palietė plaukus — šie buvo sausi lyg Čabado žolė. Rani buvo visai užmiršusi, kaip Abanate tvilko šviesa, atsimušusi nuo šaligatvių, sienų, drabužių. Kvaiša, pagalvojo ji, reikėjo pasiimti skėtį nuo saulės.
Pamanykit. Jeigu jai reikia skėčio nuo saulės, galima tuojau pat ir nusipirkti. Ji koja už kojos nusliūkino Bulvaru.
Staiga kitapus gatvės ji pastebėjo Deiną. Kilstelėjo ranką — norėjo pamoti jam ir pasikviesti. Tačiau žmogus — visai ne Deinas, net nepanašus į jį, tuojau susizgribo Rani — nepastebėjo jos judesio ir nužingsniavo savais keliais. Man jau rodosi akyse, negerai, dingtelėjo jai. Domna perėjo dar vieną kvartalą ir sumojusi, kur kojos ją atnešė, nejučia šyptelėjo. Ji atsidūrė greta didelio pilko pastato, beveik niekuo nesiskiriančio nuo jos pačios namų. Bet čia vietoj Jago Šeimos simbolio „J„ fasado sienoje kažkas buvo išskaptavęs kirčiui iškeltą kirvį.
Rani priėjo prie durų ir pabeldė. Ją įleido vidun.
Diurų namuose tvyrojo vaško kvapas — dvelkė vaškinėmis žvakėmis, atvežamomis iš Belės. Domna Sam nuolat degindavo tokias žvakes — jų liepsna jai patikdavo netgi labiau už saulės šviesą. Per daugelį metų šio kvapo prisigėrė sienų apmušalai, užuolaidos, kilimėliai — netgi patys mūro akmenys. Vienas vergas nedelsdamas tekinas nukurnėjo vidun pranešti šeimininkui apie atvykusią viešnią. Kitas palydėjo Rani nuo paradinių durų į svetainę. Ferisas Diuras pakilo jos sutikti. Buvo aukštesnis už ją, gana stambaus sudėjimo — išglebėlis, pagalvojo Rani. Jo veidas buvo blyškus, kas bylojo, kad jis nedažnai išlenda į saulėkaitą.
Jei ne kuo kitu, bent jau šituo jis labai primena savo motiną, dingtelėjo Rani. Jo, kaip ir Domnos Sam, akys buvo rudos. Rani žinojo, kad jis ne itin atitiko motinos lūkesčius. „Jis žaidžia su žaislais! — kartą pasiguodė Domna Sam. — Diurų Šeimos narys — žaidžia su žaislais, tik pamanykite!” Rani net nenutuokė, ką senoji turėjo omeny. Dabar Ferisas pabandė sugriebti Rani už rankos. Ji paskubomis spustelėjo jam pirštus ir nedelsdama atitraukė ranką. Atrodė, kad Ferisas norėjo kiek ilgėliau sulaikyti ją saujoje.
— Rani Jago! — ištarė jis. — Ką tik gavau tavo laišką. Kokia maloni staigmena! Prašau sėstis.