— Ačiū, — padėkojo Rani.
Ji apžvelgė svetainę. Šiame kambaryje jai dar neteko lankytis — Domna Sam svečius visuomet vesdavosi į miegamąjį antrame aukšte. Kambarį, į kurį įsileido ją dabar, Ferisas buvo pavertęs savo kabinetu: čia stovėjo rašomasis stalas ir kompiuteris. Kambarys buvo užgrūstas tamsiais, masyviais baldais; ant sienų kabojo seniai mirusių Diurų portretai. Reikia manyti, tai buvo vienintelis kambarys visame name, neprakvipęs žvakių vašku. Rani atsisėdo į krėslą. Atskubėjo vergė, nešina dubeniu su užkandžiais ir atšaldyto vyno ąsočiu.
Rani prabilo:
— Tikiuosi, nesutrikdžiau tavo šeimynykščių darbų?
Vergė įpylė jai vyno. Ji buvo pasipuošusi plačia, dorazino ūkanose paklydusia šypsena.
— Vargas būtų mano šeimynykščiams, jei jie nesugebėtų prideramai priimti apsilankiusios Rani Jago. — Ferisas spragtelėjo pirštais, vergė pasišalino. — Ar tau patogu?
— Taip, ačiū, — atsakė Rani ir gurkštelėjo vyno. — Nuostabus vynas.
Pamalonintas Ferisas nušvito. Jis vilkėjo raudoną chalatą, pamuštą kerito kailiu. Ferisas švelniai paglostė kailį.
— Tikiuosi, Jago Šeimai viskas klojasi sėkmingai?
Dievulėliau, pagalvojo Rani, nejaugi jis visuomet kalba taip oficialiai ir nenatūraliai? Nenuostabu, kad motina nenorėdavo jo nė artyn prisileisti! Ką gi, paskaičiuokime: rimtų rūpesčių man kelia senkanti dorazino versmė, Sovkoje gaišta keritai, maža to, kažkas bando mane nužudyti. Prisiderinusi prie oficialios Feriso intonacijos, ji atsakė:
— Ačiū, mums sekasi neblogai. Tikiuosi, Diurų Šeimai irgi viskas einasi gerai?
— Bent jau neiškyla tokių problemų, su kuriomis nepajėgčiau susidoroti, — aštriai atrėžė Ferisas ir vėl susiglostė chalatą. Atrodė, kad šis nesąmoningas judesys jį ramina.
Rani pasakė:
— Žaviuosi tavo pasitikėjimu savimi.
Diuras pažvelgė į ją, ir moteris staiga suprato, jog vyrukas mano, o gal baiminasi, kad ji iš jo šaiposi. Tai bent vyriškis: proto miklumo — nė šešėlio, išvis kvailas! Rani paklausė:
— Ferisai, ar ketinai šią popietę aplankyti mane tik su mandagumo vizitu?
Jis papurtė galvą.
— Ne. Aš labai retai su kuo nors bendrauju vien iš mandagumo.
Rani be garso atsiduso.
— Gavau tavo laiškus, — pasakė ji. — Žinai, jie man pasirodė mažumėlę pernelyg kategoriški.
Ferisas Diuras, regis, susigėdo.
— Meldžiu man atleisti, — ištarė. — Ko gero, mandagumui aš skiriu kur kas mažiau dėmesio nei mano motina.
Domna Sam irgi niekad nesivargindavo vynioti žodžių į vatą, pagalvojo Rani, tačiau ji bent žinodavo, kaip tai daryti. Rani atsilošė krėsle. Seniai mirę ir visų užmiršti Diurų Šeimos protėviai negyvomis akimis dėbsojo nuo sienos į ją.
— Ką gi, — pasiūlė ji, — gal pasišnekėsime apie reikalus? Kiek prisimenu, laiškuose rašei, kad nori aptarti su manim kažką labai svarbaus. „Tai reikšminga visam Čabadui…”?
— Taip, — atsakė Ferisas. — Tai iš tikrųjų svarbu. Norėčiau pasiūlyti Diurų ir Jago Šeimoms susivienyti. Kalbu apie ilgalaikę sąjungą.
Rani suraukė antakius. Akivaizdu: jis kalba ne apie keritų fermą.
— Kokią ilgalaikę sąjungą?
Ferisas nervingai apsilaižė lūpas.
— Siūlau santuokinius saitus, — atsakė ir suskato kalbėti toliau, kol ji nespėjo prasižioti: — Puikiai suprantu, ką galvoji: Jago Šeimos nariai niekada nesituokia. Diurai, beje, taip pat. Pirmų pirmiausia galvoju apie tai, kaip apie verslo sutartį.
Vedybos? — apstulbo Rani. Jis iš tiesų kuoktelėjęs, ne kitaip. Jis nori mane vesti? Kažin, galbūt šį planą sukurpė dar Domna Sam? Ką gi, bent jau iš pagarbos Domnai Sam ji išklausysįanti iki galo.
— Ar negalėtum kalbėti konkrečiau? — paklausė Rani.
Ferisas pasilenkė į priekį.
— Siūlau, — atsakė, — mudviem su tavimi susituokti ir susilaukti vaiko — mažų mažiausiai vieno, bet tai jau spręstum tu, — kuris taptų ir tavo, ir mano paveldėtoju. Šitokios sutarties dėka dvi mūsų Šeimos galėtų sulieti kapitalą, taip pat susijungtų ir giminystės linijos. O vieningai investuoti kapitalą — nepalyginti pelningiau. Tai būtų naudinga ir mudviejų Šeimoms, ir visam Čabadui.
Rani pasitrynė smakrą.
— Kitoms Šeimoms tai nepatiks, — pastebėjo ji.
Ferisas gūžtelėjo pečiais:
— Na ir kas?
— Tokie dalykai laužo visas mūsų tradicijas.
— Taip, — sutiko jis, — bet šitaip mes galbūt sukurtume naujų tradicijų.
Jis ištiesė ranką ir iš perlais inkrustuoto dubens pasiėmė gabalėlį sūrio. Rani taurė jau buvo tuščia, tad ji padėjo ją į šalį. Vergė tučtuojau atsiskubino vėl jos pripildyti.
— Ne, man jau pakaks, — tarė Rani, ir moteriškė padėrusiomis akimis atsitraukė. Bereikšmė jos šypsena glumino, Rani nukreipė žvilgsnį į šalį.
Nors ir retai susimąstydavo apie tai, vis dėlto jai atrodė savaime suprantama, jog kada nors, tiesa, dar negreitai, ji būtinai pagimdysianti vaiką. Tai buvo viena iš jos, Jago Šeimos galvos, pareigų — susilaukti įpėdinio. Tačiau kol dar nenutarė, kad metas turėti vaiką, ji vartojo pastoti neleidžiančias piliules. Vos sulaukusi brandos, Rani valios pastangomis užgniaužė bet kokius prisiminimus, kaip jautėsi būdama vaikas. Kai Aliza pagimdė Kynetų jauniausiąjį, Rani juos aplankė, ir Aliza leido jai palaikyti kūdikį.
— Jaučiuosi kvailai… tokia negrabi, — tada sakė Rani, delnu apglėbusi tamsiais pūkais apžėlusią galvutę ir glausdama ją prie krūtinės.
Imrė perėmė iš jos sūnų — paėmė ant rankų nerūpestingu, įgudusiu judesiu. Ir pasišaipė:
— Jeigu išmesi jį, ten, iš kur jis atsirado, jų esama ir daugiau.
Nejaugi, pagalvojo ji, būtų visiškai kitaip, nejaugi toli gražu nesijaustų tokia negrabi, jei ant rankų laikytų savo vaiką?
Mažumėlę priblokšta Domna Rani susizgribo visai rimtai svarstanti Feriso pasiūlymą.
Jis nerimastingai žvelgė į ją; tikriausiai, dingtelėjo jai, šitaip jis daugybę kartų žvelgė į savo motiną.
— Jeigu tu iš tikrųjų tenori sulieti Jago ir Diurų kapitalus, — pasakė Rani, — kodėl tuomet nesiūlai kurti jungtinės korporacijos?
— Jai parūpo, ką Diuras atsakys.
Ferisas papurtė galvą.
— Šito mes negalime, — atsakė jis. — Tai draudžia Įkūrėjų Sutartis. O norint pakeisti bent menkiausią smulkmeną Įkūrėjų Sutartyje, vienintelis būdas — surengti visos planetos referendumą ir suformuluoti papildomą Konstitucijos skyrių.
— Argi mudviejų santuoka neprieštarautų tai pačiai Sutarčiai?
— Prieštarautų — jeigu mes nepaleistume penkiasdešimties procentų bendro kapitalo į apyvartą vaiko ar vaikų vardu.
— Kiek tuomet mes patys dar galėtume kontroliuoti tą kapitalo dalį? — paklausė Rani. — Ir kas būtų įgaliotas rūpintis šitų pinigų investavimu?
— Čabade? — nustebo Ferisas. — Bet kas, pasirinktume patys.
Jis sakė tiesą. Rani nusišypsojo pagalvojusi, kas būtų, jeigu ji atsakinguoju vykdytoju pasirinktų Jago Banko Investicijų Komitetą. Tiesa, nebūtų labai lengva atskirti pusę Jago Korporacijos kapitalo ir pervesti tą dalį į vaiko fondą, bet su tokia užduotimi ji jau kaip nors susidorotų. O gal nuostatuose minimi penkiasdešimt procentų — tik jos asmeninio kapitalo dalis? Ką gi, teks perskaityti Sutartį — ko ji nedarė jau gerus penkiolika metų — arba, dar geriau, aptarti šį klausimą su savo teisininkais.
Savaime aišku, šiaip ar taip, reikės tai padaryti. Kažin kaip sureaguos kitos Šeimos? — parūpo jai. Įdomu, kodėl iki šiol nė vienai iš jų nešovė panašus sumanymas? Visi tiesiog pernelyg įpratę prie nuolatinės Šeimų tarpusavio konkurencijos: jos varžydavosi, šnipinėdavo, derėdavosi, sudarinėdavo slaptus sandorius… Šitoks kapitalo suliejimas, pagalvojo Rani, visiškai pakeistų galios pusiausvyrą Čabade.