Mintis toli gražu nebuvo nemaloni.
Abejodama ji prašneko:
— Vis dėlto tai jokiu būdu negali būti vien mūsų asmeninis susitarimas, Ferisai. Mūsų abiejų teisininkai turėtų gerokai paplušėti ir kruopščiai sudaryti sutartį.
— Na, žinoma. — Jo balsas skambėjo entuziastingai. — Tai kaip manai: neblogas sumanymas?
Rani suraukė antakius.
— Kol kas aš dar anaiptol nepriimu tavo pasiūlymo. Noriu gerai jį apsvarstyti.
— Taip, suprantu, — atsakė jis ir stumtelėjo arčiau jos padėklą su užkandžiais. — Gal norėtum ko nors paragauti?
Kadangi buvo jo viešnia, Rani paėmė nuo padėklo obuolį, prakando raudoną žievelę ir lėtai suleido dantis į minkštimą. Ūmai jai parūpo, ar Ferisas tikisi, kad jie galėtų tapti dar ir meilužiais.
— Žinai, — pratarė ji, — savo asmeniniais meilės ryšiais aš visuomet linkusi rūpintis pati…
Ferisas tirštai išraudo, baisiausiai sutrikęs.
— Esu tikras, mudu sutartume nesikišti į kits kito asmeninį gyvenimą.
Stebėdama, kaip jis pirštu nejučia glostinėja pamušalo kailį, Rani pagalvojo: kažin koks jis būtų lovoje? Mintis apie tai jos visiškai nežavėjo. Tikriausiai jis mėgsta dalytis patalu su vergais. Vergai… Rani pagalvojo apie brolį. Ką apie visa tai pasakytų jis?
— Ar tai viskas, ką norėjai su manim aptarti? — paklausė ji.
Su linksma kibirkštėle, per visą pokalbį pirmąsyk įsižiebusia akyse, Ferisas droviai šyptelėjo:
— Argi to negana?
Staiga Rani užplūdo begalinis gailestis jam: nelaimėlis Ferisas, visiškai vienas šitame didžiuliame name, o visa jo draugija — tik šmėklos ir apkvaitę nuo dorazino vergai… Vis dėlto gailestis — labai jau prastas pagrindas verslui, tarė ji sau. Kaip gaila, kad Ferisas toks nepatrauklus… Ji atsistojo. Pakilo ir Ferisas.
— Nuoširdžiai dėkoju už svetingą priėmimą, Ferisai. O dabar jau trauksiu namolio.
— Ar tu…
— Aš būtinai apsvarstysiu pasiūlymą, — tvirtai pažadėjo ji.
Ferisas spragtelėjo pirštais.
— Mano vergai tave palydės, — tarė Diuras ir pats išleido viešnią pro laukujės duris.
Gatvėje tvyrojo nepakeliamas karštis. Rani patraukė Bulvaru, du palydovai vergai žingsniavo abipus jos. Vienas jai virš galvos laikė išskleistą skėtį nuo saulės. Visi turistai jau buvo sulindę po stogu gindamiesi nuo karščio, plačioje alėjoje nebuvo matyti nė gyvos dvasios; besimainantys tarsi vanduo akmenys, atrodė, vilnija ryškioje, mirguliuojančioje šviesoje.
O Abanatas išties gražus, netikėtai dingtelėjo Rani, ji pajuto svaiginantį savininko pasididžiavimą. Galbūt kada nors ji atsives į šią gatvę savo dukterį ir papasakos jai miesto istoriją. „Štai šį fontaną pastatė Orina Jago, — sakys ji. — Liza Jago pasodino antai tą medį”.
Ji panarino pečius. Vedybos, ir dar su kuo — su Ferisu Diuru… Keista buvo net pagalvoti apie tai. Ji įsivaizdavo savo dukterį: rimtą liauną mergaitę kviečių spalvos plaukais ir migdolo formos gintarinėmis akimis. Pavadinsiu ją Džeide arba Sesilija, arba Samanta, pagalvojo Rani. Prisimerkusi saulėkaitoje ji bandė
įžiūrėti vaiko veidą ir netikėtai suvokė, jog prisimena pati save.
Staiga ją persmelkė mintis: juk mane kažkas gviešiasi nužudyti! Vaizdinys subyrėjo. Rani kilstelėjo galvą: o štai ir jos namai.
— Galite eiti, — tarė ji vergams.
Tie nusilenkė ir nusliūkino atgal. Rani keliais šuoliais užlėkė plačiais laiptais aukštyn ir kumščiais ėmė trankyti duris. Šios atsivėrė. Koridoriaus prietemoje, atrodė, būriavosi gana daug žmonių… Rani išgirdo, kaip Binkis ištarė jos vardą ir aiktelėjo, o gal sukūkčiojo.
Septintas skyrius
Neprarasdamas sveiko proto, Zedas mažumėlę pagąsdino mažojo Nusileidimo terminalo darbuotojus, ir to pakako be didesnio vargo surasti praganytąją ledynų alpinizmo įrangą. Krepšys ramiausiai voliojosi kampe po krūva purvinų skudurų — ten, kur jį nerūpestingai nudrėbė kažkuris nešikas. Zedas patikrino spynas — šios buvo sveikos, niekas prie įrangos nekišo nagų. Nusileidimo terminalo valdytojas atsiprašė bene dvidešimt kartų.
Suraukęs antakius Zedas stebėjo terminale zujančius nešikus. Jam parūpo, kada jiems paskutinį kartą atlikta kraujo analizė. Nešikai nebuvo vergai — vienintelis netoli Nusileidimo terminalo esąs vergas sėdėjo sarginėje prie vartų, — tačiau darbininkų potraukis svaigintis dorazinu buvo nuolatinė problema — nesvarbu, ar jie būtų bausmę atlikę vergai, ar ne.
— Noriu, kad patikrintumėte visus savo žmones, — tarė jis valdytojui. — Dabar kaip tik keliauju į ligoninę, pasakysiu administratoriui, kad paskambintų jums ir sutartų dėl laiko.
— Kaip liepsite, komandore.
Ligoninės kompleksas buvo pietrytiniame miesto kampe, per šešis kvartalus nuo Promenados. Atvykėliai iš kitų planetų tvirtino, kad ligoninė forma primena Žemės jūrų žvaigždę — nuo centrinio žiedo atsišakojo penki ilgi vieno aukšto pastatai. Centre buvo įsikūręs LAS — Ligoninės analizių skyrius. Penkiuose stipinuose — ambulatorija, infekcinis, chirurginis, pooperacinis ir specialiųjų paslaugų skyriai. Pagrindinė ambulatorijos užduotis buvo sudaryti ir koordinuoti mobilias grupes, kurios atlikdavo to mėnesio dorazino analizes. Pagal Čabado įstatymus, kiekvienam dorazino gaunančiam vergui kartą per tris mėnesius reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Laborantai, kuriems pagal slenkantį grafiką ateidavo eilė padirbėti mobiliosiose grupėse, apie tai sakydavo: „Išvykstu į Adatų gatvę”.
Zedas sustojo prie ambulatorijos registratūros langelio. Administratorius pasakė jam:
— Įvesiu nuorodą į kompiuterį, vyresnysis, bet nemanau, kad jie iki Aukciono suskubtų suorganizuoti patikrinimą.
— Daryk, ką gali, — paliepė Zedas.
Administratorius tik gūžtelėjo pečiais.
Centrinė, žiedo pavidalo, ligoninės komplekso dalis sukėlė Zedui malonius prisiminimus apie Tinklą. Įsiliejęs į darbuotojų srautą, jis iš ambulatorijos pasiekė LAS. Iš ten patraukė ratu palei centrinio žiedo pakraštį, kol priėjo chirurginio skyriaus duris. Įėjęs vidun, atsirėmė į vyriausiosios skyriaus administratorės stalą.
Ji buvo vardu Jukiko Čun — tamsaus gymio moteris, susitraukusi ir perdžiūvusi kaip pagalys, vien kaulai ir oda.
— Vyresnysis Jago, — pasisveikino ji, — sveiki sugrįžę.
— Ačiū, Juki. Malonu vėl atsidurti namuose.
— Labai gaila, kad negrįžote anksčiau, — pasakė ji. — Praėjusią savaitę būtumėte dar ir kaip mums pravertęs.
— Štai kaip?
— Nelaimingas atsitikimas Gemito kasyklose. — Tai išgirdęs, Zedas kaipmat susidomėjo. Rani tikrai norės apie tai sužinoti, dingtelėjo jam. — Grupei chirurgų teko skristi tiesiog ten. Atlikta keletas sudėtingų operacijų — reikėjo prisiūti nutrauktas galūnes.. — Jos lūpų kampučiai rūsčiai nusviro žemyn — Zedas turėjo suprasti tai kaip priekaištą. Giliu Jukiko įsitikinimu, chirurgas neturėjo jokios teisės į asmeninį gyvenimą. Ji vaikė juos negailestingai, neleido nė per plauką nukrypti nuo darbo grafiko, kiaurai žinojo visų silpnybes ir su visais elgėsi vienodai. — Norėsite į rytinę ar į vakarinę pamainą?
— Į tą, kurioje labiau trūksta žmonių, — atsakė Zedas.
— Tuomet paskirsiu jus į ypatingų atvejų skyrių — atvyksite pagal iškvietimą, — pareiškė ji. — Kur jūs apsistojote?