— Savo namuose Abanate.
Iš chirurginio skyriaus į gatvę išėjimo nebuvo; Zedas tuo pačiu keliu paržingsniavo į LAS, o iš ten — į ambulatoriją. Pro duris kaip tik įėjo kažkokia moteris. Pastebėjo Zedą ir sustojo. Ir droviai ištarė:
— Sveikas, Zedai.
Tai buvo Saja Tomas, vyresnioji gydytoja, kaip ir Zedas. Juodu buvo seni draugai, netgi šiek tiek daugiau nei draugai. Prieš kokius penkerius metus ji pateikė jam vieną pasiūlymą…
— Girdėjau šiokių tokių gandų apie tave, — sakė ji tada. O Zedas pagalvojo: oi, tik ne tai — pasiruošęs nerti į krūmus ar pameluoti.
— Gandai byloja, kad tau patinka skausmas. — Ji kalbėjo be jokių užuolankų. — O manieji Reažė testo rodikliai, žinok, gana aukšti.
Zedas žinojo, kas yra Reažė testas — juo buvo tiriamos individo emocinės ir fiziologinės reakcijos į abipusiu sutikimu praktikuojamą sadomazochistinį seksą.
— Mano — ne, — atsakęs jis. Ir tai buvo tiesa: abipusis skausmas jo nedomino. Netgi priešingai: mintis, kad pačiam gali tekti kentėti taip, kaip kentėjo jo aukos, jam kėlė siaubą.
— Testų rezultatai kitąsyk ir suklaidina, — kalbėjo Saja. — Štai ir pamaniau… — Ji tvirtai suspaudė jam ranką. — Man tu atrodai net labai patrauklus.
Nors sveikas protas bylojo, kad klimpti į tai visai neverta, Zedas vis tik pasijuto sujaudintas.
— Saja, aš ne… na, mano partneriais paprastai niekad nebūna moterys, — kliūvančiu liežuviu išmekeno Zedas. Prakeikimas, galima pamanyti, kad išvis turiu kokių nors partnerių, pagalvojo jis.
Vis dėlto juodu sugulė drauge. Išmoningi pančiai — šilkai ir grandinės — jo nėmaž nesujaudino. Saja buvo švelni, kantri ir ryžtinga. Kurį laiką Zedas dar turėjo vilčių, tačiau net išlavintos jo valios galia nesugebėjo priversti kūno veikti: Sajai reikalaujant, jis dar galėjo ją surišti, tačiau kai prireikė sukelti skausmą, nebeįstengė prisiversti nė krustelėti. Baiminosi net pagalvoti, kas gali atsitikti, jei ką nors padarys. Galų gale Saja suprato nieko nepešianti. Nusiminusi tiesiog palinkėjo jam labos nakties. Zedas parslinko namo ir prisigėrė iki žemės graibymo. Dar kitą naktį jis praleido Lamartine — vieninteliame Abanato viešnamyje, kuris daugmaž galėjo įtikti jo skoniui. Tą vakarą prieš penkerius metus Zedas paskutinį kartą dar bandė išsiveržti iš savo psichoseksualinių varžtų.
Saja buvo tvirtai suręsta, šviesiaplaukė, tyli — nė trupučio nepanaši į Rani. Tačiau aną vakarą su ja Zedas regėjo vien tiktai Rani.
— Kaip laikaisi? — paklausė jis dabar.
— Puikiai, — atsakė Saja. — O tu?
Zedas gerbė gydytoją, tad nenorėjo jai meluoti.
— Galėtų būti ir geriau. Kada nors papasakosiu. Šeimos rūpesčiai.
— Kada tik norėsi. Dirbi pagal grafiką?
— Pagal iškvietimą — ypatingų atvejų skyriuje. O tu? Valandėlę juodu šnekučiavosi apie ligoninės reikalus. Saja buvo grupės, skridusios į Gemitą, anesteziologe. Zedas bandė iškamantinėti ją apie tą nelaimingą atsitikimą, tačiau smulkmenų gydytoja žinojo nedaug. Ji didžiuodamasi papasakojo apie atliktas operacijas.
— Tau reikėtų užsukti į pooperacinį skyrių ir užmesti akį į mūsų darbą.
— Taip ir padarysiu.
Slenkančiomis šaligatvio juostomis Zedas parsirado į namus. Artėjo vidudienis, karštis svilino kaip reikiant. Zedas pastūmė laukujės duris. Jam pasirodė, kad namuose labai tamsu. Binkis, Deinas ir Koriosas susispietę į kupetą stoviniavo koridoriuje. Išgirdę virstelint duris, visi taip ir sužiuro į jas. Binkio veidas staiga tapo pilkas. Zedas įėjo vidun ir uždarė duris. Kažkas negerai. Zedas palietė koridoriaus sienoje įtaisytą interkomo aparatą.
— Rani?
Net aidas, ir tas jam neatsiliepė.
Zedas sušnypštė, kreipdamasis į visus tris iš karto:
— Kur ji?
Atsakė Deinas:
— Mes nežinome. Ji kažkur išėjo, viena. Kaip tik sudarinėjame sąrašą vietų, kur reikėtų skambinti.
Zedo sąmonę užplūdo siaubingi vaizdiniai: Rani kažkur Abanate — sužeista, pagrobta, galbūt žuvusi. Binkis kažką vebleno — Zedas beveik nė negirdėjo jo verksmingų bandymų teisintis. Deinas kiūtojo susikūprinęs, nuleistais pečiais. Zedas žengė prie jo.
— Juk sakiau tau nė per žingsnį nesitraukti nuo jos.
Su niūriu pasitenkinimu jis pastebėjo, kad Deino veide neliko nė lašelio kraujo; nuo baimės įsitempė raumenys palei akis.
— Zedai, aš…
— Užsičiaupk. Tau buvo liepta ją saugoti. — Jis uždėjo ranką Deinui ant peties, pirštais švelniai glamonėdamas skausmo tašką. — Ar ne?
Deinas gurktelėjo. Ir pusbalsiu išspaudė:
— Taip, Zedai-ka.
Tą pat akimirksnį kažkas pabeldė. Koriosas strimgalviais puolė atidaryti laukujų durų. Įrėminta šviesos stačiakampyje stovėjo Rani. Binkis goktelėjo jos vardą. Rani žengė vidun; jos žvilgsnis slystelėjo nuo Zedo prie Deino.
— Zedai-ka, — ištarė ji. — Tu pažadėjai. Jis mano.
Ji sakė tiesą. Ir neatrodė nukentėjusi. Vis dėlto Zedas leido sau rūsčiu žvilgsniu perverti Deiną, tik tada atitraukė pirštus nuo šio rankos.
— Kur buvai? — paklausė jis sesers. — Kodėl išėjai viena?
Ji pažvelgė į vergus ir atsakė:
— Ilga istorija. Koriosai, prašau paruošti mums kokio nors šalto gėrimo. Deinai, Binki, judu galite eiti.
Deinas nusilenkė. Jo veidas jau buvo atgavęs įprastą spalvą. Deinas nužingsniavo į vergų koridorių. Binkis vos neapvertė kėdės, strimgalviais skubindamasis jam iš paskos.
Rani mostelėjo į valgomojo nišą greta pirmojo aukšto svetainės.
— Sėskime čia.
Užgniaužęs nekantrumą, Zedas nusekė paskui ją į nišą. Rani nebuvo sužeista, galbūt jai netgi negrėsė joks pavojus.
Tačiau galėjo grėsti. Zedas pramankštino pečius, vaikydamas kūną kaustančią įtampą. Jai galėjo grėsti pavojus, jai tikrai galėjo kas nors atsitikti.
Juodu susėdo. Koriosas atnešė ąsotį su lediniu vaisių punšu ir lėkštę suslėgtų džiovintų jūros dumblių — Rani itin mėgstamo Abanato delikateso. Ji susikėlė kojas ant krėslo, susirangė ir per gėrimo taurės viršų pažvelgė į Zedą.
— Deinas toli gražu nebuvo aplaidus darbe, Zedai-ka. Pati išsiunčiau jį su užduotimi, o kol jo nebuvo, nutariau išeiti ir aš. Nenoriu, kad baustum jį už tai, dėl ko jis visiškai nekaltas.
Zedui teko pripažinti, kad jos reikalavimas visai teisingas.
— Gerai, Rani-ka, — sutiko jis. — Bet jeigu tu siuntinėsi jį savais reikalais, o pati tuo metu kur nors išeisi, iš jo, kaip asmens sargybinio, nebus jokios naudos.
— Tavo tiesa. Turėjau sulaukti, kol jis grįš. Bet šitas namas baigė išvaryti mane iš proto!
Brolis tik vyptelėjo perpratęs, kokia turėjo būti sesers nuotaika. Visada praeidavo bent kelios dienos, kol Rani apsiprasdavo su Abanatu. Zedas gurkštelėjo gėrimo — šis buvo sutaisytas pagal Rani, nėjo, skonį, saldesnis, nei patiktų jam.
— Kur buvai nuėjusi?
— Aplankiau Ferisą Diurą. Jis ketino šiandien po pietų užeiti susitikti su manim. Kai vaikštinėjau, kojos tarsi pačios nunešė iki jo namų, tad nutariau užsukti. — Ji pakreipė galvą ir nusišypsojo.
— Kaip keista, kad mane priėmėjau nebe Domna Sam, o jis. Ferisas pakeitė namuose viską, ką galėjo.
— Apie ką kalbėjotės?
— Apie reikalus, — atsakė ji ir tvykstelėjo žvilgsnį į brolį. — Iš tikrųjų labai svarbius reikalus. Ferisas nori mane vesti.
Zedas išsišiepė, kol kas nesusigaudydamas, ko Ferisas galėjo norėti iš tikrųjų.
— Tikriausiai tai pirmas kartas, kai Jago Šeimos narys susilaukia pasiūlymo tuoktis. Ir ką tu jam atsakei?