— Kaip pasakysite, Rani-ka.
Binkis paėmė iš jos laiškus ir patraukė prie kompiuterio rašyti santraukos juodraščio. Rani užsižiūrėjo pro langą. Žvelgdama į puikiai pažįstamą, žaliuojantį peizažą, ji regėjo kitą, neką blogiau pažįstamą vaizdą: keritų veislininkystės ūkį Sovkoje — baltus pastatus, oranžinės žolės lankas, išraižytas pilkšvos vielos tvoromis, juosiančiomis keritų aptvarus. Aštuoniolika nudvėsusių veislinių jauniklių — veislininkystės programai tai, be abejo, pakenks. Valdytojas atrodė smarkiai susijaudinęs. Dar gerai, kad nenutekėjo informacija — valdytojas kažkaip sugebėjo užkirsti kelią VIN iššniukštinėti žinias apie kritusius jauniklius. Vyruką į šias pareigas paskyrė dar Rani motina, ji pati jau svarstė galimybę siūlyti jam išeiti užtarnauto poilsio.
Kažkas negerai ir su tuo Ferisu Diuru, jei jis jau mano galįs įsakinėti Rani, reikalauti skubiai susitikti, tarsi šioji būtų jo samdinė ar vergė, o ne jam lygi, pati — Čabado Trečiosios Šeimos galva. Rani blankiai prisiminė per pastaruosius kelis mėnesius, kai Domna Sam jau sunkiai sirgo, kartą kitą mačiusi, kaip Ferisas įsakinėja namų vergams; tąsyk ji susidarė įspūdį, kad šis — pasipūtęs ir nekantrus žmogus. Kažin, susimąstė ji, kas, jo nuomone, galėtų būti taip svarbu, kad Domna Rani turėtų mesti visus reikalus ir strimgalviais dumti susitikti su juo? Ir kodėl jis tiesiai nepasako, dėl kokios priežasties nori susitikti? Ką gi, anksčiau ar vėliau paaiškės.
Saulės spinduliai blykčiojo marmurinio jos rašomojo stalo paviršiaus gysliukėse. Dar vienas produktas, kurio nestinga čia pat, Čabade — akmuo. Tačiau marmuro gavybos karjerų planetoje buvo nedaug: nei darbininkai, nei mechanizmai neištverdavo svilinančios Čabado saulės — ir vieni, ir kiti subyrėdavo neįtikėtinai greitai. Rani pirštas slydo išsirangiusiomis marmuro gyslelėmis. Marmuras buvo nuostabaus grožio, vėsus. Rani rimtai nuogąstavo dėl senkančios narkotikų versmės — beliko viltis, kad ilgai tai netruks. Iki šiol padėtis dar niekad nebuvo tokia kebli.
Čabadui dorazinas — neišvengiama būtinybė. Tai tarsi klijai — tik jais sulipinta vergovinė sistema galėjo gyvuoti nesubyrėdama. Be dorazino vyrai ir moterys, nudirbantys Cabade didžiąją darbų dalį, netruktų pajusti nepasitenkinimą, imtų murmėti ir pykti, jų nebetenkintų atgailautojų padėtis; ilgainiui jie imtų regzti planus, o jau tada — tik žingsnis iki maišto. Be dorazino Čabadui prireiks visos armijos, kad išlaikytų darbininkus darbo vietose, tuo tarpu su dorazinu visa, ko reikėjo, ir buvo narkotikas. Rani neretai susimąstydavo, kokia absurdiška toji Federacijos nuostata, skelbianti dorazino gabenimą į sektorių nelegalų. Šitas įstatymas — ne kas kita, kaip kaulas, mestelėtas tiems, kurie manė, kad vergija (priešingai nei kalėjimai, smegenų plovimas, priverstinis gydymas bei panašūs malonumai) — amoralus reiškinys, tačiau tie patys moralistai niekaip nenorėjo suprasti, kad kaip tik dorazino dėka vergija tampa pakenčiama daugumai vergų — tik apkvaitę nuo narkotiko didžiąją laiko dalį jie išlieka romūs ir sveiko proto. Moralistai ir sukūrė „Farmaciją” bei narkotikų kurjerius — ne Čabadas.
Valandėlę Rani mąstė, ar nevertėtų pasiųsti Gyvenamų Pasaulių Federacijai oficialaus prašymo legalizuoti doraziną Čabade. Tai ženkliai numuštų narkotiko kainas juodojoje rinkoje. O gal net priverstų „Farmaciją” parduoti Rani dorazino formulę. Jau ištisus penkerius metus Šeriksė — ir Dominas, dar ketverius metus prieš ją — narkotikų prekeivių kanalais siuntinėjo žinią „Farmacijai”: „Sakykite kainą. Jago Šeima nupirks”. Tačiau iki pat šiol iš „Farmacijos” ji taip ir nesulaukė jokio atsakymo, net nežinojo, ar pasiūlymas juos pasiekė. Tiesa, kartą jau buvo atvejis, kai Jago Šeimai teko kreiptis į „Farmaciją”. Vis dėlto Rani papurtė galvą. Reikėtų išties ypatingų aplinkybių, kad ji ryžtųsi atkreipti Federacijos dėmesį į Čabadą. Visiems kur kas lengviau pirkti tą raminantį ir euforiją sukeliantį preparatą juodojoje rinkoje nei prisišaukti į Čabadą pašalinių ir užsitraukti visas jų sukeltas problemas.
Atstūmusi krėslą j i žengė kelis žingsnius iki stiklinių durų, vedančių į sodelį terasoje. Stumtelėjo duris, išėjo į balkoną. Sode Amri keturpėsčia laistė trapias aušražiedes, jaukiai sutūpusias plytelėmis išklotame grindinyje. Pastebėjusi Rani, ji liovėsi dirbusi. Rani nusišypsojo jai ir mostelėjo į blyškiai žydrus žiedus. Atrodė, kad gėlės išaugusios čia visiškai atsitiktinai — prasiskverbusios iš žemės per įskilimus plytelėse. Rani prisiminė, kaip Timitas mente rausiojo plyteles ir rankomis kaišiojo į plyšius kiekvieną mažytį sodinuką. Nė vienas žalias augalas Čabade nebuvo išdygęs savaime.
— Dirbk toliau, Amri, — ištarė ji.
Amri vėl paėmė laistytuvą.
Po terasa driekėsi lankos — žalios ir vešlios, neva natūralus kraštovaizdis. Valdos amžius siekė jau aštuoniasdešimt metų. Įkūrė ją Orina Jago, Rani senelė. Rani blankiai prisiminė Oriną — gunktelėjusią senučiukę sidabriniais plaukais, kuri vaikščiojo pasiramsčiuodama juoda lazdele. Už valdos ribų bangavo oranžinės kalvos. O į vakarus nuo Jago valdos, už devyniasdešimt septynių kilometrų, buvo įsikūręs Abanatas — Čabado sostinė ir vienintelis miestas, tarsi žaižaruojantis brangakmenis spindintis šiltos tingios jūros pakrantėje. Keliaudamas į šiaurę nuo Abanato, prieitum Sovką, o į pietus — Gemitą, Diurų Šeimos valdomų šachtų teritoriją. Juodi ir balti stogai bei žalumos lopinėliai ženklino sklypus, kuriuose gyveno Čabado kolonistai. Visame kitame sausumos plote driekėsi išdegusios, raudonai rudos, perdžiūvusios dykros. Dabar ten jau niekas nebegyveno.
Bet kadaise gyventojų būta ir ten. Rani atsirėmė į terasos sieną, žvelgdama per žaliuojančią Jago valdą į tolumoje dunksančias terakotos spalvos Čabado kalvas. Ji žinojo Čabado istoriją kur kas geriau nei visi tie turistai, užplūdę Abanato gatves. Baigiantis dvidešimt ketvirtajam amžiui (pagal Senosios Žemės kalendorių) toje planetoje nusileido pirmieji laivai iš Verdijos — jie atgabeno hipererdvinio variklio schemas, o tuo pačiu ir atvėrė žmonijai kelią į Galaktiką. Vos pralaužus tą neįveikiamą barjerą, žmonės energingai leidosi kolonizuoti žvaigždžių. Įkūrė Naująją Žemę ir Naująsias Žemes, Kerėtoją ir Lėjų, Galahadą ir Vasarą — ir dar daugybę kolonijų gausiose Paukščių Tako planetose. Jų visatos centru tapo Nekso Kompcentras. Čia įsikūrė ir žvaigždėlaivių laivyno bazė. Kolonijose kartais apsigyvendavo nedaugiau kaip keletas tūkstančių žmonių. Kartais — net mažiau. Ir išgyvendavo — grumdamiesi su karščiu ir šalčiu, su ligomis ir badu, su žmogiškosiomis ydomis.
Daugumoje kolonijų nusikaltėliai — kad ir kas vietinėmis sąlygomis laikyta nusikaltimais — būdavo arba žudomi vietoje, arba išvaromi iš bendruomenės. Bet viename sektoriuje kelios kolonijos, kurias normalioje erdvėje vieną nuo kitos skyrė šviesmečiai, tačiau keliaujant hipererdve — vos per kelias dienas įveikiamas atstumas, nutarė įkurti planetą-kalėjimą, kuriame būtų galima išlaipinti nusikaltėlius, kad šie, plūkdamiesi ten, išsigelbėtų ar pražūtų atokiau nuo tų, kuriuos nuskriaudė.
Jie pasirinko dar nekolonizuotą, beveik be jokios gyvybės pasaulį, besisukantį apie A0 tipo žvaigždę nykštukę; pavadino jį Čabadu. Planetos jūros buvo druskingos ir šiltos, sausumos masyvai — stabilūs, sausi, apaugę oranžiniais žolynais, kurių stiebelių storis prilygo maždaug vidutinio žmogaus nykščiui. Čia nesiveisė nei paukščiai, bei lokiai, nei ruoniai, nebuvo tigrų ar arklių, neaugo medžiai, nebrendo laukiniai kukurūzai. Užtat buvo vabalų ir gyvačių, ir dar gauruotų, naguotų, nuožmaus būdo grobuonių, kuriuos pavadino keritais. Šitaip Sardonikso sektoriaus kolonijos pradėjo siųsti savo nusikaltėlius čionai — su palapinėmis, įrankiais ir sėklų maišais.