Ji nusišypsojo.
— Atsakiau, kad pagalvosiu.
— Atleisk, kad paklausiau. Sakyk, Rani-ka, ko jis norėjo iš tikrųjų? Kiek suprantu — turbūt ne nupirkti keritų fermą?
Ji sukikeno.
— Zedai-ka, tu manim netiki? Kalbu visiškai rimtai! Ferisas Diuras man pasipiršo, o aš atsakiau, kad apsvarstysiu jo pasiūlymą.
Zedas palingavo galvą.
— Tam vargšui žmogeliui visai smegenys suskystėjo. Vis dėlto gal neverta kankinti jo, Rani? Tiesiai sakyk — ne, tegul jis ramiai sau gyvena.
— Aš jo ir nekankinu, — tyliai atsakė sesuo. — Jis nori mane vesti ir nori, kad mudu susilauktume bendro vaiko, kuris vėliau galėtų paveldėti abiejų Šeimų turtą. Jis pavadino tai verslo sandėriu. Ir man pasirodė, kad sumanymas galbūt visai neprastas.
Ji iš tiesų kalbėjo rimtai. Ir iš tiesų svarstė pasiūlymą. Zedo burna perdžiūvo lyg Čabado žemė. Net plaukeliai ant rankų pasišiaušė. Vieną akimirką jis pasijuto tarytum atitrūkęs nuo savo kūno — tarytum iš šalies stebėtų savo fizinę reakciją. O paskui ėmė smelktis panika. Jeigu Rani ištekėtų — šito negali būti, pagalvojo jis, tai neįmanoma, — žiūrėk, dar imtų ir sumąstytų išsikraustyti iš užmiesčio valdos arba, kas dar blogiau, paprašytų išsikraustyti jo — kad atsirastų vietos kam nors kitam.
Zedas giliai įkvėpė, stengdamasis surikiuoti išsibarsčiusias mintis. Ji nieku gyvu negali reikalauti, kad jis ją paliktų. Jis vis dar geidė Rani — sesuo vis dar tebebuvo centrinis ir vienintelis jo geismo objektas. Pažinodamas ją, Zedas niekada netroško nieko kito, o nuo jos atskirtas neleido sau nė paragauti jokių menkesnių seksualinių malonumų; užgniaužtas tas poreikis iš esmės pakeitė jį, sudarkė iš vidaus. Neliko nieko iš to aistringo, švelnaus berniuko, kurio kadaise troško ir ji. Bet vis vien ji tebebuvo jo mylinti sesuo, jo draugė, jo nekaltybės pagrindas…
Jis jau spėjo įprasti užgniaužti nuolat sukylantį geismą pasmaugti visus tuos, kuriems ilgesniam ar trumpesniam laikui pavykdavo prasmukti įjos lovą — nė vienas jų nebuvo jo varžovas. Tikrieji jo varžovai buvo Čabadas, Jago Šeimos turtai, Rani darbas, kuriuo sesuo dalijosi su juo — pagrindiniu savo patikėtiniu ir patarėju.
Šypsodamasi Rani pridūrė:
— Savaime suprantama, man kol kas dar anksti net pagalvoti apie vaikus.
Įsitempęs jis iškošė:
— Niekaip nesuprantu, kokios naudos tikiesi išpešti iš šitokio sandorio.
— Zedai-ka, nagi, pakrutink smegenis! Bene nebeprisimeni praėjusių metų Tarybos posėdžio, kai valandų valandas ginčijomės, kaip galėtume panaudoti savo kapitalą tolesniems Čabado tyrinėjimams? Taip ir nesutarėme, kurio projekto reikėtų imtis, nes nė vienas iš mūsų nepageidauja investuoti pinigų taip, kad iš to paskui galėtų pelnytis ir kita Šeima. Imrė norėjo įkurti gyvenvietę ašigalyje. Domna Sam siūlė finansuoti povandeninės naudingųjų iškasenų gavybos tyrinėjimus. Teo Levosas puoselėja mintis apie jūros dumblių plantacijas. Taigi kapitalo sujungimas pakreiptų rizikos balansą… — ji mostelėjo kumščiu tarsi švytuokle, — į kitą pusę. Man šie visi trys projektai atrodo pakankamai perspektyvūs. Žinoma, keblumų netrūks. Iškils visokiausių problemų.
— Pasiklausęs tavęs gali pamanyti, kad tu jau apsisprendusi.
— Manai, valandos pokalbio man pakako apsispręsti? Savaime aišku, aš anaiptol neapsisprendusi! Zedai-ka, kas tau nutiko?
— Rani padėjo taurę ir paėmė brolį už rankos. Jos pirštai buvo šalti ir drėgni. — Ak, taip, suprantu, ką galvoji, — tarė ji. — Zedai, tai būtų tik dalykinė sutartis. Mudviem su Ferisu net nereikėtų gyventi po vienu stogu. Man patinka mano gyvenimas toks, koks jis yra. Net jeigu ištekėčiau už Feriso Diuro, vis vien likčiau Rani Jago. O tu esi ir būsi Zedas — mano draugas, mano brolis.
Dabar abu jie buvo jau kur kas vyresni; metams bėgant, Rani plaukai patamsėjo. Tačiau Zedas jos vis dar tebetroško, ir tai kėlėjam siaubą, nes jis žinojo ne visuomet įstengiąs suvaldyti išdavikes nervines reakcijas. Susirūpinusi Rani žiūrėjo į jį.
— Kaip jis atrodo? — paklausė Zedas.
— Tikrai nebeprisimeni? — nustebo sesuo. — Jis aukštas ir stambus, bet ne tokių plačių, raumeningų pečių kaip tu. Stambių kaulų, tačiau, galėčiau lažintis, niekada nėra kopęs į ledynus. Atrodo, jam užvis labiausiai patinka sėslus gyvenimo būdas; jis toks išbalęs, kad kyla abejonių, ar išvis kada nors išlenda į saulės šviesą. Išsikviesdamas vergus, spragsi pirštais.
Kaip pretenzinga, dingtelėjo Zedui.
— Ar jis tau patinka?
Rani gūžtelėjo pečiais.
— Tai nelabai svarbu.
— Kaip tik svarbu, — laikėsi savo Zedas.
— Ar jis man patinka? Ne, Zedai-ka, negalėčiau tvirtinti, kad jis man patinka. — Ji suraukė antakius. — Vis dėlto… jis keistokas, Zedai-ka. Tikra mįslė. Atrodo toks apgailėtinas, bet drauge ir išpuikęs. Tarytum lyg ir supranta žodžius, kuriuos pats sako, bet nesuvokia jų prasmės.
— Nejaugi nemanai, kad jausmai — irgi svarbu, Rani?
— Nebūtinai, — atsakė ji. — Tai verslas.
Zedui pasidingojo, kad į kambarį įslinko vaiduoklis. Nešdinkis iš čia, sena bjaurybe, — patylomis šnipštelėjo jam. Tu — negyvėlis.
— Santuoka pačia savo esme — šis tas daugiau nei vien verslo sandėris, — ištarė jis.
Rani pasitrynė smakrą.
— Visai ne — jei pati to nepanorėsiu. Santuoka — teisiniais terminais apibrėžiama sąjunga. Žinoma, jei sutuoktinis man patiktų, būtų dar geriau.
Zedas pasiūlė:
— Jeigu tu nori vaiko, Rani, įsitaisyk meilužį, kuris ir taptų tavo vaiko tėvu. Tau anaiptol nereikia tekėti už Feriso Diuro vien dėl to, kad jis paklibino tavo Šeimos garbę!
— O tai jau nesąžininga, Zedai-ka!
— Tikrai?
Rani pašoko, net krėslas susiūbavo; skubėdama ji kliuvinėjo beveik kaip Binkis.
— Tu šitaip sakai tik todėl, kad baiminiesi, jog jis gali įsiterpti tarp mudviejų. O aš pasakysiu tau štai ką: vieninteliai du žmonės, galintys mus išskirti, esame mes patys. Tu pavyduliauji. Ir tai trukdo tau blaiviai vertinti situaciją.
— Bandai pateikti Ferisą Diurą dailesnį, nei jis yra. Vis dėlto, sprendžiant iš tavo pasakojimo, jis pernelyg pretenzingas, kad būtų ko jam pavyduliauti.
— Aš pasakiau, kad jis išpuikęs.
— Per gerai apie tą žmogelį kalbi. Jis ne išpuikęs, jis kvailas.
Ji tylutėliai atsakė:
— Turbūt aš irgi kvaila, ar ne? Kvaila, nes išklausiau jo pasiūlymo ir ketinu rimtai šį apsvarstyti?
Jos veidą nutvieskė pyktis, aštrus lyg Abanato žaibas.
Zedas prikando apatinę lūpą, rinkdamasis žodžius atsiprašymui, bet, jam nespėjus prasižioti, vėl prašneko Rani:
— Aš darau tai, kas užvis geriausia Čabadui, Zedai. Tu užmiršti tai. Tavo perspektyva siauresnė. Aš juk nepasakiau, kad tikrai tekėsiu už Feriso Diuro. Bet jei vis dėlto nutarčiau tekėti, man prireiks tavo paramos. Ne dėl to, kad tu — mano brolis, o dėl to, kad tu — Tinklo šeimininkas ir mano įpėdinis — tol, kol aš pagimdysiu vaiką. Ar galiu tikėtis, kad jos sulauksiu?
Per užuolaidų plyšelį vidun įslydęs plonytis saulės spindulys lyžtelėjo Rani plaukus, viena sruoga sužaižaravo auksu. Zedas prisiminė, kaip kartą dvare ji stovėjo po karčiąja kriauše — nuoga, palaidais plaukais, tokiais ilgais, kad siekė šlaunis.
Dabar ji laukė atsakymo. Nevilties apimtas Zedas sušuko:
— Rani, aš negaliu!
— Ką gi, — ramiai atsakė ji, ir jos balsas Zedui šiurpiai priminė jųdviejų motiną Izobelę. Rani apsisuko, išėjo iš nišos ir tvirtu, ryžtingu žingsniu sparčiai užkopė laiptais aukštyn.