Deinas krūptelėjo ir pabudo; akimoju pašoko lovoje ir ištiesė ranką prie šviesos jungiklio, bet tuojau pat susizgribo, kad jį pažadino draugiškas balsas ir drovus prisilietimas. Mirksėdamas jis stebeilijo į Amri, kol pagaliau atgavo kvapą. Pati mergaitė paaiškino jam, kad Rani norinti tuojau pat iškeliauti į Sovką už trijų šimtų penkiasdešimties kilometrų į šiaurę, ir paliepusi Amri pažadinti jos pilotą. Deinas dirstelėjo pro langą. Lauke vis dar karaliavo gūdi naktis.
— Ar aš spėsiu papusryčiauti?
— Koriosas kaip tik ruošia šį tą užkąsti.
Kol Deinas stačiais kąsniais surijo kelis žuvies pyragėlius, užsikąsdamas vaisiais, pradėjo brėkšti rytas. Iš lauko parėjo Koriosas, nešinas glėbiu pašto. Amri nuvilko krūvą laiškų į viršų. Žinodamas, jog Rani prieš išvykdama norės bent peržiūrėti paštą, Deinas užtruko virtuvėje. Išplovė indus, nušluostė stalą. Galvoje be paliovos sukosi vakarykščios dienos prisiminimai. Deinas stengėsi juos išvaikyti. Nė pats nežinojo, kas jam skaudžiau: Zedo įniršis ir jo paties panikos akimirksnis ar nepakeliama kančia, persmelkusi tada, kai suvokė, kad nors tūkstantį kartų būtų Žvaigždžių Kapitonas, įžengti pro pagrindinio Nusileidimo terminalo vartus jis negali…
— Deinai! Kur tu? — atsklido balsas interkomo ryšiu.
— Virtuvėje, Rani-ka.
— Eik į koridorių prie laukujų durų. Tuojau pat ateinu ir aš.
Ji guviai įšiugždėjo į koridorių. Vilkėjo ploną grietinėlės spalvos kombinezoną — šis žaižaravo, tarsi audinys būtų nubarstytas žėručio trupinėliais. Užuot susipynusi plaukus į įprastą kasą, šįsyk ji sukėlėjuos į viršų ir prismeigė dramblio kaulo šukomis. Atrodė susimąsčiusi, gal net kiek nusiminusi. Deinas žinojo — jam apie tai išplepėjo Amri, — kad Rani susibarė su Zedu.
Rankoje ji nešėsi kažkokį popierių.
— Deinai, — prašneko, — ar tau girdėtas Loraso U-Eleno vardas?
Toks įdėmus, kone grėsmingas jos žvilgsnis. Deinas valandėlę votuliojo vardą galvoje. Šis taip ir neužkliudė jokių prisiminimų.
— Ne, — atsakė jis. — Atleiskite, Rani-ka.
— Jis susijęs su narkotikų verslu.
— Ne.
Ji suraukė antakius.
— Ką gi. — Ji pažvelgė į jį. — Ar gerai išsimiegojai? — paklausė.
— Iki Sovkos kelias tolimas.
— Jaučiuosi visai gerai, Rani-ka, — patikino vyrukas.
— Puiku. Tuomet tuoj pat ir keliaujame.
Juodu nuskubėjo prie durų. Rani tik valandėlę stabtelėjo pasakyti Koriosui, kad lauktų jos grįžtančios tą pačią pavakarę, mat ji sutarusi susitikti su Jago banko valdytoju, o jeigu labai prireiktų, ją būsią galima pasiekti ir Sovkoje. Lauke driekėsi ilgi šešėliai. Rani su Deinu per parką nužingsniavo iki privataus Nusileidimo terminalo. Švelnus vėjelis šiaušė šaligatvių dulkes, nešdamas vos juntamą druskos kvapą ir drėgmės dvelksmą. Deinas susimąstė, ar tik tas drėgme persisunkęs vakarų vėjas nereiškia, kad artinasi Čabado žiema. Rani, be jokios abejonės, turėtų tai žinoti… Tačiau ji ėjo per žingsnį pirm jo — nugrimzdusi į savas mintis, tyli. Kol pasiekė parduotuvių rajoną terminalo prieigose, taip ir nepratarė nė žodžio.
Jų pasitikti protekine atskubėjo Nusileidimo terminalo valdytojas.
— Domna Rani! Kuo galėtume pasitarnauti jums šiandien?
Deinui jo balse pasigirdo baimingos gaidelės.
— Labas rytas, — tarė Rani. — Man reikės Jago Šeimos katerio.
Tai išgirdęs, valdytojas visai suniuko.
— Domna, kadangi anksčiau visuomet… na, turiu omeny, ankstesniais metais… laikydamiesi tradicijos…
— Kas yra? — pertraukė jį Rani.
— …kaip tik šiuo metu jį valome, — užbaigė valdytojas.
— Ką gi, — atsiliepė Rani, tiesiog spinduliuodama kantrybe. — Be abejo, aš labai vertinu jūsų uolumą. Bet gal yra koks kitas kateris, kuriuo galėtume skristi?
— Na taip, žinoma, žinoma.
Valdytojas nusivedė juos į angarą. Kateris buvo senesnio modelio, dvivietis, ne toks erdvus kaip naujesnieji.
— Ko gero, tai — pats naujausias modelis iš tų, kuriuos galime pasiūlyti, — tarškėjo valdytojas. — Antai aną kaip tik remontuojame.
Rani gūžtelėjo pečiais.
— Puikiausiai tiks ir šitas.
Juodu sulipo į katerį. Palietęs valdymo svertus, Deinas nusišypsojo. Pirmoji motorinė skraidyklė, kuria jam teko skristi gyvenime, buvo tokio pat modelio, kaip ir ši. Iki tol skrydžio džiaugsmą jis tebuvo patyręs deltaplanu sklęsdamas nuo Pelino pajūrio uolų. Angaro stogas nuslydo į šalį. Deinas išvairavo katerį į padangę virš miesto. Rani susirangiusi kiūtojo keleivio sėdynėje. Norėdamas ją pradžiuginti, Deinas nušvilpė virš jūros. Mėlynai žalzganame vandenyje spindėjo ledkalniai. Rani parodė į vandenį.
— Matai ruonius? — paklausė.
Deinas per lango stiklą pažvelgė ten, kur ji rodė. Pilki stambūs gyvūnai nevikriai rėpliojo žemutiniais ledkalnių šlaitais, paskui nuslysdavo į vandenį, kur kaipmat tapdavo judrūs ir grakštūs.
— O aš maniau, kad stambūs žvėrys Čabade negyvena, — tarė Deinas.
Pirštais jis perbėgo kompiuterio klaviatūrą, ieškodamas Čabado žemėlapių. Trečiojoje projekcijoje išvydo Abanatą, kranto liniją ir nužymėtą maršrutą, vedantį į šiaurę — šiaurės vakarus iki taško su užrašu: Sovka.
— Jie atvežtiniai, — paaiškino Rani. — Išvesti Kerėtojo laboratorijose. Jie gali ištverti tokias temperatūras, kokiose Žemės ruonius dehidratacija ištiktų per kelias valandas. — Jie apskriejo jau visą ratą. Kateris nušvilpė virš Abanato stogų — didžiulės, juodais ir baltais kvadratėliais išmargintos šachmatų lentos — ir pasuko į
šiaurę. — Bet kas tau pasakė, kad Čabade nesiveisia žvėrys? Tai netiesa. Čia gyvena keritai.
Deinas atsiliepė:
— Turėjau omeny — išskyrus keritus.
Rani rūsčiai atkirto:
— Tik nemėgink tvirtinti, kad keritai nesiskaito — bent jau Čabade. Keritai yra visaėdžiai žinduoliai, neturintys jokių natūralių priešų, bent jau žinomų. Suaugęs keritas gali sverti gerus trisdešimt penkis kilogramus. Dienąjie slepiasi urvuose, naktį laksto. Jiems visiškai pakanka tiek skysčių, kiek gauna iš augalų. Jie niekada negeria ir niekada nesišlapina. Keritų jaunikliai jau gimsta pjaudamiesi tarpusavyje. Žinai, ką jie padaro pirmiausia, vos gimę? Susimeta prieš silpniausią vados jauniklį. Keritai maitinasi žole, vabzdžiais, žolės pelėmis, gyvatėmis ir vieni kitais. Jie visiškai neprijaukinami. Laksto rujomis, vadovaujami patelės — vedlės. Veisiame juos jau du šimtus metų, bet netgi per šitiek laiko jų būdas nė truputėlio nepasikeitė. Išleisk veislyne gimusį keritą į laisvę — ir po poros dienų jau nebeatskirsi jo nuo laukinių giminaičių. Ak taip, tiesa, jie dar ir dvokia.
Deinas tarė:
— Labai ačiū.
— Nėra už ką, — atsakė ji. — Keritų ferma — ne pats menkiausias Jago Šeimos pajamų šaltinis. — Ji iškėlė rankas ir pasirąžė. Pirštų galiukais pasiekė katerio lubas. — Įdomu, kiek ten dar liko mane pažinojusių žmonių. Praėjo jau keturiolika metų… turbūt nebedaug.
— Nesupratau, — prisipažino Deinas.
— Na, žinoma, kodėl turėtum suprasti? Aš ištisus penkerius metus gyvenau ir dirbau Sovkoje. Ir buvau ten ne Rani Jago — vadinausi Irenė Sokol. Pradėjau septyniolikos — drauge su vergais mėžiau narvus, o sulaukusi dvidešimt dvejų jau buvau valdytojo pavaduotoja. Dar po mėnesio būčiau iškilusi ir iki valdytojos. Tačiau motina parsikvietė mane namo.
Ji dar kartą pasirąžė.
— Žiūrėk, — tarė, — štai ten — Levosų valda.