— Ką tuomet reikia daryti?
— Atskirti geno nešiotojus nuo kitų ir neleisti jiems poruotis tarpusavyje. Didinti genofondą. Mes nedelsdami išsiuntėme medžiotojus. Vis dėlto aukščiausios rūšies veislė neišvengiamai laikinai atsiskies.
— Tai visiškai neišvengiama, — sumurmėjo Kaja Seponen.
Jie patraukė prie veislyno durų, kur kabojo lentelė su užrašu didelėmis raidėmis: BIURAS. Rani dirstelėjo į ilgus, žemus pastatus. Niekas čia nebuvo pasikeitę: karštis, dulkės, smarvė — viskas liko, kaip buvę. Tiesa, pastatai buvo naujai perdažyti. Fermą sudarė aptvarų zona — didelės aptvertos teritorijos, kuriose keritų bandos gyveno, rausė urvus bei tunelius, ieškojo pašaro, pjovėsi, poravosi, — be to, pats veislynas, kuriame gimdavo jaunikliai (silpni bei apsigimę čia pat būdavo atrenkami ir pjaunami), maisto ir chemikalų saugyklos ir pagaliau — kailių dyrimo cechas, kur savo gyvenimą užbaigdavo keritų patinai bei kai kurios patelės. Priežiūros grupė buvo atsakinga už aptvarus, taisydavo tvoras, šerdavo keritus, užversdavo tunelius, kai šie tapdavo pernelyg ilgi, ir rūpindavosi, kad keritai, pernelyg įdūkę ar nusinuobodžiavę, nesužalotų vieni kitų. Pirmasis Rani darbas čia ir buvo priežiūros grupėje — ji triūsė poroje su nuolat besišypsančia jauna verge iš Lėjaus.
Rani suraukė antakius, stengdamasi prisiminti mergaitės vardą.
— Kas nors negerai? — susirūpino Erita Alogonga.
— Ne… aš tik stengiuosi prisiminti vardą.
Džoana — taip, štai kuo ji buvo vardu. Džoanai andai pagailo „Irenės” dėl to, kad ši privalėjo taisyti tvoras ir valyti narvus, bet, nebūdama vergė, negaudavo ir dorazino. Tad ir pasiūlė — rimta auka, ne juokas — pasidalyti jos tabletę. Kitą dieną jiedvi kruopščiai perpjovė Džoanos tabletę perpus. Rani puikiai prisiminė ją supančią banguojančių laukų ramybę, prisiminė, kaip nepaprastai įdomu buvo raizgyti tvoros vielas… Tačiau Džoana juo toliau, juo labiau irzo. Ir, vakarui atėjus, jau visiškai nebenorėjo dalytis dorazinu.
Pasiekusi biuro duris, Rani atsigręžė į skyrių vadovus.
— Po to, kai susipažinsiu su Eritos ataskaitomis, paprašysiu jos palydėti mane į atskirus skyrius. Taigi galite jau dabar perspėti darbuotojus, kad, kai ateisiu, visi atrodytų dirbantys iš peties.
Kaja Seponen, tai išgirdusi, sukikeno. Bevisas Amo, priežiūros skyriaus viršininkas, regis, lengviau atsikvėpė.
Biure jos jau laukė ant Eritos darbo stalo sudėtos ataskaitos: tvarkingai atspausdinti popieriaus lapai — šiugždantys, švarūs, be menkiausios dėmelės.
— Kokio senumo įrašus saugote? — pasiteiravo Rani.
— Kiekvieną ataskaitą saugome dešimt metų, Domna, paskui kompiuteris automatiškai ją ištrina.
Rani atsiduso. Vadinasi, Irenė Sokol jau niekur nebeegzistuoja — tik jos prisiminimuose. Kažin kaip susiklostė Džoanos likimas? — dingtelėjo jai. Rani atsisėdo į krėslą. Skaityti ataskaitas buvo lengva. Išlaidos išaugo, o pajamos — sumažėjo, tačiau ferma vis dar nešė pakankamą pelną, nuogąstauti nebuvo pagrindo.
— Ar iškyla kokių nors personalo problemų?
— Ne, — atsakė Erita. — Tiesa, niekaip neišvengiame šiokios tokios nuolatinės trinties tarp priežiūros ir veislyno skyrių. Priežiūros darbuotojai visąlaik triūsia pasiraitoję rankoves, bet kai veislynui prireikia kokio nors remonto, jų manymu, šis turi būti atliktas dar prieš savaitę. Šitaip tęsiasi mažų mažiausiai dešimt metų — visą tą laiką, kol dirbu čia.
Rani linktelėjo. Atrodo, iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Jos žvilgsnis užkliuvo už įrašo lape: EKSKURSIJOS.
— O čia kas?
— Turbūt prisiminsite — maždaug prieš dvejus metus nutarėme įsileisti į veislyną turistų ekskursijas — pasitaiko tokių, kuriuos tai domina. Aukciono laikotarpiu sulaukiame kokių keturių penkių ekskursijų per savaitę. Kitu metų laiku — kiek mažiau. — Erita Alogonga išsišiepė. — Į kailių dyrimo cechą jie paprastai nė nosies nekiša, be to, mano, kad keritų jaunikliai „labai mieli”, o galiausiai dar ir nustemba, kodėl mes nepadovanojame jiems atminčiai kerito kailio.
Rani nusijuokė. Ji delnu perbraukė minkštą medžiagą, kuria buvo aptrauktas krėslas — tai ir buvo nugremžtas kerito kailis. Domna pakilo.
— Tavo ataskaitos atrodo puikiai, — pagyrė. — Aš labai patenkinta.
— Dėkoju, Domna.
— Norėčiau aplankyti maisto ir chemikalų saugyklas — užsukčiau tik trumpam, o paskui — kailių dyrimo cechą, aptvarus ir veislyną. Ar šiandien laukiate ekskursijos?
Erita sušuko:
— Marisa, ar šiandien atvyksta kokia nors ekskursija?
Marisa atsakė:
— Taip, maždaug po valandos.
— Pakvieskite mane, kai tik jie atvyks, — tarė Rani. — Smalsu pamatyti žmones, kuriems atrodo, kad keritų jaunikliai „mieli”.
Chemikalų saugykla, be daugybės smulkesnių užduočių, atliko tris pagrindines funkcijas: čia buvo ruošiami ir sandėliuojami chemikalai keritų kailių apdorojimui, diagnozuojamos ir gydomos ligos, skirstomos dorazino dozės fermoje dirbantiems vergams. Prie įėjimo Rani, Deiną, Eritą Alogongą ir jos pavaduotoją Dovą I-Kotomį pasitiko Kaja Seponen. Ji nulydėjo svečius per laboratorijas, aiškindama skirtingą kiekvienos šių paskirtį ir pristatinėdama savo pavaldinius vardais. Laborantai, palinkę prie mikroskopų plokštelių, beveik nė nepakėlė galvų. Mechanizmai blizgėjo iš tolo.
— Darbuotojai čia tikrai uolūs, — sumurmėjo Rani Kajai Seponen.
Greta chemikalų saugyklos įsikūręs maisto sandėlis buvo padalytas į dvi dideles dalis: viena rūpinosi darbuotojų maitinimu, kita — keritų pašaru. Valgykla atrodė pertvarkyta: didesnė ir švaresnė, nei prisiminė Rani. Ji paragavo žuvies. Ši buvo gardi. Rani pasidalijo savo porcija su Deinu.
— Kaip tavo skrandis, tvirtas? — paklausė ji.
— Nežinau, — atsakė jis. — Žiūrint kam.
— Kaip jis gali sureaguoti į padarų be odos reginį?
— Nieko tokio, jei tik jie negyvi.
— Jie negyvi.
Erita Alogonga nusivedė juos toliau. Rani užuodė pažįstamą kailių dyrimo cecho kvapų mišinį: trenkė rūgštimi ir krauju. Konvejerio juosta nejudėjo, tuščios buvo ir taburetės, ant kurių paprastai sėdėdavo kailių dyrėjai vergai ir šypsodamiesi švytruodavo mažyčiais, bet labai aštriais peiliukais.
Valdytoja paaiškino:
— Šiandien kailių nediriame, Domna.
Rani priėjo prie kubilo, kuriame kailiai buvo mirkomi. Užlipo kopėtėlėmis, dirstelėjo vidun. Skystis kubile tingiai sūkuriavo. Tai buvo ypatingos sudėties tirpalas — jis fiksuodavo kailį, bet neblukino spalvos ir blizgesio, nesumenkindavo atspindėjimo savybių. Fiksuoti ir išdžiovinti kailiai būdavo pakuojami. Iš kailių dyrimo cecho jie keliaudavo į Abanato pakraštyje įsikūrusią įmonę, kur virsdavo kilimėliais, apsiaustais, pirštinėmis, movomis rankoms, o jau iš ten gaminiai patekdavo į Abanato prekyvietes. Kas likdavo, buvo siunčiama į kitas planetas.
Erita Alogonga pasiūlė:
— Domna, gal jau eisime apžiūrėti aptvarų?
Tai reiškė, jog teks grįžti į lauką, į alpinantį karštį. Rani užsidėjo saulės akinius.
Artėjant prie aptvarų, nosį vėl ėmė kutenti pažįstami kvapai. Rani širdis suspurdėjo sparčiau. Ji traukė pirmyn, per kelis žingsnius aplenkusi Eritą Alogongą. Ištisus penkerius metus ji guldavo ir keldavosi, ir valgydavo su šituo dvoku šnervėse. Tvaikas tiesiog plūduriavo ore: riebus, tirštas. Rani išpylė prakaitas, kurį karštis čia pat džiovino: buvo jau visai įdienoję, ir Rani spėjo, kad oro temperatūra jau pasiekė nemažiau kaip keturiasdešimt laipsnių Celsijaus.